Kultūra

2021.06.21 19:57

Dalia Staponkutė. Palyginti nepalyginama: Konstantino Kavafio barbarai ir Petro Cvirkos krukeliai

Dalia Staponkutė, rašytoja, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.06.21 19:57

Kodėl netikėtai šalimais atsiranda graikų poetas Konstantinas Kavafis ir lietuvių rašytojas Petras Cvirka? Argi galima ir reikia lyginti jų kūrybą ar biografijas?

Jei palyginimas gimsta galvoje to, kas ryžtasi palyginti, tai galima klausti, kodėl nepritaikius vieno jų kūrybos, aiškinant kito likimą? Arba kodėl trumpam nepaliesti abiejų jų kūrybos teminio ir idėjinio turinio? Tiksliau – kodėl nepažvelgus į vieną kūrėją, kuriam, istoriškai vertinant, „nepasisekė“, juk bandoma nukelti net jam skirtas skulptūras (turiu omenyje P. Cvirką), ­per kitą kūrėją, kuriam „pasisekė“ ir po mirties jis sulaukė pelnyto pasaulinio pripažinimo (kalbu apie K. Kavafį).

Rašytojos Dalios Staponkutės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.


Aš pati, kaip dabartinė Kavafio vertėja iš graikų kalbos, ankstyvoje jaunystėje nagrinėjusi Petro Cvirkos kūrinius, ir ketinu tai išbandyti, nors trumpam, nors fragmentiškai pasitelkdama pagrindines, savo žvilgsniui tinkančias prasmes, tokias kaip „aikštė“, „skveras“, „viešoji erdvė“. Toje erdvėje šiandien skamba rašytojui skirti nuosprendžiai ir laukia tolesni veiksmai, lydimi politiškai nuspalvintų sprendimų.

Tam, kas Lietuvoje nepažįsta poeto Konstantino Kafavio, paminėsiu, jog jo, panašiai kaip ir Cvirkos, kūryba priskiriama 20 a. pradžiai. Iš tikro, tai amžių lūžio poetas, gyvenęs Aleksandrijoje (Egipte), kur istoriškai tarpo gausi, įdomi graikų diaspora, dovanojusi pasauliui ne vieną kūrybos tradiciją, subrandintą daugiakultūrinėje aplinkoje. Kavafis rašė poeziją graikiškai, o viena iš jo poezijos temų ir, galima sakyti, herojų – tai istorija, graikų tautos, turinčios iš visų Europos tautų pačią ilgiausią ir bene gausiausiai užrašytą istoriją.

Istorinė epocha, laikmetis ar scena Kavafiui nėra tik dekoracija, kurią galima paprastai išmontuoti, pakeisti ar ištrinti. Istorinė epocha tiesiogiai veikia asmeninį kiekvieno likimą, o per dvasinę istorijos dalyvio biografiją atsiskleidžia ir pačios istorijos drama. Kaip rašė vienas iš Kavafio poezijos vertėjų Lietuvoje Mindaugas Strockis: „Net imperatoriai pagarbiai nutyla, pajutę paslaptingą jos [istorijos] didybę; tačiau ir jos akivaizdoje kai kas turi nenykstamą vertę – menas, estetiškumas ir [...] sielos aristokratiškumas“ („Naujasis židinys“, 1993 Nr. 5, psl. 33).

Šįkart norėčiau trumpam pasitelkti vieną iš K. Kavafio eilėraščių „Belaukiant barbarų“ (publikuotą 1904 m.) ir, jo temos lydima, pažvelgti į Lietuvoje dešimtmečius besitęsiančią diskusiją apie P. Cvirkos palikimą. Kodėl politinis šios diskusijos tonas dažnai nusveria kultūrinį ir kodėl diskusija taip ilgai netyla? Ar tai besusiję su pačiu P. Cvirka? Ar jau susiję su „nervinga“, kaip sako Kavafis, visuomene, pirmiausia – jos „neveikliais“ politikais, pradedančiais dialogą su praeitimi iš naujo, vilkinant sprendimą arba, atvirkščiai, gramdant seną ir todėl jau gėdingai draskomą žaizdą. Kas tie Kavafio „barbarai“ ir kas tie jų „belaukiantys“?

K. Kavafis dienoraštyje, skirtame savo kūrybai, rašė, kad „istorinis veiksmas ir dialogas, atsispindintis eilėraštyje, galėjo vykti bet kuriame bet kurios imperijos mieste ar valstybėje, net šiuolaikinėje Aleksandrijoje, kai laukiama priešo, kuris vis nepasirodo“. Priešo laukiama netgi asmeninėje, saugioje ir komforto kupinoje erdvėje, kai gyvenimas nebemoko džiaugtis kasdieniais reiškiniais ir sielai išsijudinti reikia radikalių pokyčių. „Ieškoti priemonių“, kaip teigia Kavafis, – kai ką nuolatos aukoti, keisti, vėl ir vėl grįžti atgalios, supaprastinti – tai neretai būna tik utopiniai sprendimai, sukeliantys „aikštėn susirinkusiems“ dar didesnę neviltį. Štai tokių „priemonių“ pasekmė neretai būna „barbariška“ (cituojamas šaltinis https://cavafy.onassis.org).

Šis eilėraštis, kuriam jau daugiau nei šimtmetis, taip išpopuliarėjo, kad jo tema įkvėpė ir Nobelio premijos laureato, rašytojo Johno Maxwello Coetzee`ės kūrybą (1980 m. išeina jo to paties pavadinimo romanas, o vėliau, 2019 m., – ir filmas; 2005 m. kompozitorius Philipas Glassas sukuria to paties pavadinimo operą ir daugybė kitų panašių pavyzdžių).

Epochos, Amerikoje pavadintos „kova su terorizmu“, įkarštyje, Kavafio „Barbarai“ buvo ne kartą cituojami BBC laidose ir „The Times“ straipsniuose. Kadaise BBC diskusijos apie tai, ar Jungtinė Karalystė turėtų dalyvauti kare su Iranu, ar ne, taip ir vadinosi – diskusija „Belaukiant barbarų“. Eilėraščio tema – dialogas tarp praeities ir dabarties. Apie tai liudija ir du balsai, skambantys eilėraštyje. Iš pagarbos kolegos Mindaugo Strockio vertimui, jį pacituosiu:

„Belaukiant barbarų“

– Ko laukiame, į aikštę susirinkę?

Juk turi barbarai atvykti šiandien.

– Kodėl senato salėje tyla ir neveiklumas?

Ką veikia čia senatoriai, kodėl neposėdžiauja?

Kadangi barbarai atvyksta šiandien.

Kokius įstatymus senatoriai begali leisti?

Dabar jau barbarai įstatymų leidyba pasirūpins.

– Kodėl mūs imperatorius prabudo taip anksti

ir prie didžiausių miesto vartų sėdi soste,

oficialiai atrodantis, dėvėdamas karūną?

Kadangi barbarai atvyksta šiandien.

Ir imperatorius ketina pasitikti

jų vadą. Maža to, jis duos jam pergamentą,

pasiruoštą iš anksto, kuriame

prirašė jam daug titulų ir daug vardų.

– Kodėl mūs konsulai ir pretoriai šią dieną

pasipuošė raudonomis išmargintomis togomis

ir dėvi tas apyrankes su šitiek ametistų,

tuos žiedus su nugludintais ir spindinčiais

smaragdais?

Kodėl jie nešiojasi brangias lazdas šią dieną,

kaip reta puikiai išpuoštas ir sidabru, ir auksu?

Kadangi barbarai atvyksta šiandien.

O nuo tokių dalykų barbarai tiesiog apanka.

– Kur gabūs mūs oratoriai, kodėl jie nesirodo

su savo kalbomis, kaip būdavo įpratę?

Kadangi barbarai atvyksta šiandien.

Juos vargina retorika ir suktos kalbos.

– Kodėl gi susirinkusius gan netikėtai apima

ta sumaištis ir nerimas? (Veidai kaip surimtėjo).

kodėl tuštėti pradeda taip sparčiai gatvės, aikštės,

kodėl visi jau skirstosi ir ko taip susimąstę?

Nes jau naktis, o barbarai nepasirodė.

Be to, kažkas atvyko iš pasienio

Ir pranešė, kad barbarų iš viso nebėra.

Kas bus dabar, kai likome be barbarų?

Tie žmonės, šiaip ar taip, juk buvo išeitis.

Šiuolaikinis Amerikos poetas Robertas Pinsky`is pabrėžė, kad Kavafis vaizduoja ne imperatorių ir ne imperiją, ir netgi ne graikišką jos paralelę, o socialinę depresiją ir žmogiškumo nuosmukį, reiškinius, kurie neturi tėvynės. Tas miestas gali būti ir šiandieninis Vašingtonas ar Londonas. Tačiau, klausia Pinsky`is, jei Kavafio „barbarai“ – tai tie, kurie nekalba graikiškai (graikiškoji šio žodžio etimologija), tai kas šiandien yra tie, kurie nekalba „mūsų kalba“? Al-Qaeda? Teroristai? Šaltojo karo palikuonys? O gal visa tai – mitas? Ar iš tikro „barbarai“ egzistuoja tokiu mastu, kokiu mums tai bando įteigti politikai?

Kavafio eilėraštis, anot Pinsky`io verčia susimąstyti, ar tai, ką girdime aplinkui, iš tikro vyksta tikrovėje. Su tokia nuomone sutinka ir Kavafio vertėjas amerikietis Edmundas Keeley`is, sakydamas, kad poetas savo eilėraštyje išreiškia paprasto, eilinio piliečio, bejėgio prieš tuos, kurie valdžioje, savijautą: „Žmonės visada žino tik nedidelę dalį tiesos vien dėl to, kad ji jiems neprieinama“; kiekviena visuomenė „turi turėti priešų“; kiekvienoje istorinėje epochoje išryškėja „savi barbarai“, kaip ir politikų būtinybė rinktis „juoda arba balta“, kurti mitus, kad prieš save turėtų tikslą ir jėgą, su kuria jie kovos, pateisindami savo pasirinkimą.

Populiarus britų komentatorius, konservatorius Matthew Francis Parris, ne kartą cituodamas Kavafio eilėraštį savo komentaruose „The Times“, primindavo ir makartizmo epochą Amerikoje, ir Šaltąjį karą, ir net ironišką aliuziją į Kavafio „Barbarus“, sukurtą amerikiečių poeto Edwardo Fieldo – jo satyrinį eilėraštį, pajuokiantį išdidintą baimę prieš komunistus. Šis eilėraštis vadinasi „Belaukiant komunistų“ („Waiting for the Communists“). Vyriausybės, anot jo, neretai nemato pavojaus ten, kur jis yra, ir siunčia savo pajėgas ten, iš kur girdisi grasinimai, atitinkantys jų interesus. Tikrieji valstybių teisėtvarkininkai gali būti tik poetai, sako Fieldas, jei jie prabyla laiku...

Diskusija apie P. Cvirkos skulptūrą, be visų kitų „nepolitinių“ interesų, irgi primena panašius virsmus, susijusius su „barbarų laukimu“: kad tik negrįžtų „anie laikai“, kad niekas jų „neprisimintų“. Tačiau ar atminties (blogosios ar gerosios) trynimas taip pat nėra barbariška savo pačių atžvilgiu? Lygiai prieš dešimtmetį Čikagoje, Baltų studijų asociacijos (AABS) konferencijoje, man teko garbė išgirsti P. Cvirkos vertėjos Elizabeth Novickas pranešimą apie tai, kokie nuotykiai lydėjo jos „Frank Kruk“ vertimą iš lietuvių kalbos į anglų kalbą. Pranešimas vadinosi „Petras Cvirka and the editing Frank Kruk“. Jį pasitelkusi, ir pakalbėsiu apie kai kuriuos šiuolaikinio lietuvių santykio su Cvirkos kūryba ypatumus.

Pradėjusi kalbą, Novickas pabrėžė, kad P. Cvirka – dviprasmė, kontroversiška asmenybė, kurios gyvenimas užgeso mistiškomis aplinkybėmis, per anksti, jam nespėjus dorai užbaigti savo romano „Frank Kruk“ poleidybinės redakcijos. Ji truko apie 13 metų – nuo pirmojo leidimo 1934 m. iki rašytojo netikėtos mirties 1947 m. Nors Novickas, kaip Amerikos lietuvė, žinoma, pasmerkė tą faktą, kad jos verčiamas autorius dalyvavo „prašančiųjų“ delegacijoje, prijungiant Lietuvą prie SSRS, tačiau ji atkreipė dėmesį, kad rašytojas neabejotinai turėjo satyriko talentą, kad į komunistų partiją įstojo gerokai po „Frank Kruk“ parašymo, kad buvo neturtingas, kūrė dėl pragyvenimo, rašė daug, ir po jo liko bibliografija, kurią sudaro bemaž 1300 pavadinimų, įskaitant ir jo didžiausius kūrinius.

Tačiau smagiausia pranešimo dalis bylojo apie paties P. Cvirkos „Frank Kruk“ redagavimo odisėją. E. Novickas priminė, kad Montaigne`is, prieš išleisdamas savo esė į pasaulį, redaguodavęs jas dešimtmečiais, o vėliau publikuodavęs po penkias jų versijas. Neva panašiai nutiko ir P. Cvirkos romanui „Frank Kruk“ – žinoma, ne be Amerikos lietuvių kritikos ir pagalbos. Daugelis aprašymų, susijusių su Prano Krukelio virsmu, transformacija iš paprasto Lietuvos kaimo žmogaus į verslų ir apsukrų amerikietį, sukrėtė Amerikos lietuvius kaip netikroviškas ir net melagingas Amerikos aprašymas. Tiesa, Cvirka niekad nesilankė Amerikoje ir apie amerikiečių gyvenimą galėjo skaityti tik jo, beje, platinamuose amerikiečių-lietuvių laikraščiuose, kur jis susipažino ir su rašytojų Sinclairio Lewis`o ir Uptono Sinclairio kūryba. Jie neabejotinai padarė jam įtaką ir vertė Cvirkos fantaziją darbuotis.

Herojus Pranas Krukelis, anot E. Novickas cituojamų Amerikos kritikų, „sugadino“ doro ir gero Amerikos verslininko vardą, jį diskreditavo. Neva lietuvaičiai – nei tokie sukti, nei vienas iš kito vilioja pinigus, kaip kad rašo Cvirka. Pranas Krukelis „negalėjo“ išlipti iš laivo tame uoste, kuriame išlipo, ir „negalėjo“ rodyti savo dokumentų, nes niekas Amerikoje tada šito nereikalavo. „Generolais, milijonieriais, prezidentais“ Amerikoje ne taip jau paprasta tapti, nes prezidentais tampa tik Amerikoje gimę (Cvirka turėjo ištrinti žodį „prezidentais“). „Bananai ir apelsinai“ Niujorke neauga, o tik Kalifornijoje (Cvirka pakeitė tai į „tabakas ir ropės“). Mediniais skaitliukais Amerikoje seniai niekas nebesinaudoja (Cvirka pakeitė į „rašomąsias mašinėles“).

Novickas pastebėjo, kad, užuot perrašęs, Cvirka tiesiog ištrynė 6 psl. romano pradžioje, o tai, kad redagavimo metu jis jau vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungai, kur reikėjo rūpintis susirinkimais, autobusais nariams atsivežti, malkomis, kuru, jam irgi nepadėjo. Amerikoje gi dažnai rašytojui kelią parodydavę redaktoriai, ir Novickas davė pavyzdį, kaip rašytoja Harper Lee, redaktoriaus padedama, kelerius metus perrašinėjo romaną „To Kill the Mockingbird“ („Nežudyk strazdo giesmininko“). Dar ironiškiau tai, kad vėliau, kai Cvirka ruošė „Frank Kruk“ versti į rusų kalbą, jam irgi reikėjo redaguoti kūrinį pagal rusų „užsakymą“.

Pirmiausia reikėjo ištrinti arba pakeisti viską, kur „netinkamai“ minimas caras ir Rusija: Krukelis „nebegalėjo“ žaisti su moneta, kur pavaizduota caro galva; jis „nebegalėjo“ būti baigęs mokyklos ir „nemokėti“ užrašyti savo vardo rusiškomis raidėmis; o kadangi komunistinėje Rusijoje vyko judėjimas prieš antisemitizmą ir kazokų dalia „užtemo“, tai Cvirka nutarė nerizikuoti ir ištrinti tą vietą, kur jis kalba apie įstabius Kaukazo žirgus, kurie neva būdavę carui skirtų eitynių pasididžiavimas. Rusų redaktoriams nepatikę ir „natūralistiniai“ aprašymai, tad daugybė scenų, kur herojai susmirdę, tuštinasi, bezda, o gyvuliai dergia, buvo pakeisti kitais žodžiais. Frazė apie tai, kad daktarai Lietuvos kaime būdavę tokia retenybė kaip ir blaivus valdininkas, irgi buvo rusų ištrinta, kaip ir visi sakiniai, bylojantys apie vaiduoklius trobose ar religinius simbolius.

Kaip prisipažino pats Cvirka (perfrazuojant E. Novickas paragrafą): „Be reikalo jūs visi mane taip kritikuojate, nes iš tikro mano ketinimai buvo geri. Juk net reklamą padariau visam karstų verslui ir lietuvių verslininkų savybėms – pavadinau juos tikrais patriotais. Mano nuomonė apie knygą netgi blogesnė už kitų atsiliepimus. Tai – mano kuprotas, luošas vaikas. Pats už jį ir atsakau.“

Kitaip tariant, sako nuoseklioji E. Novickas, svajoju surinkti visas „iškarpytas Frank Kruk vietas ir ‚ištiesinti‘ kuprotą vaiką, grąžinant kūriniui pradinį gyvenimą. Kad ir kokia kuprota būtų knyga, ji puikiai atspindi autorių ir epochą, kurioje jis gyveno“. Užbaigia E. Novickas.

Apie tai, manau, byloja ir Vilniaus centre esantis skveras, kur stovi rašytojo skulptūra. Skveras kaip viešoji erdvė, kurioje susirenka visa, kas iš rašytojo knygos „iškirpta“, visos išvarytos iš kaimų šmėklos ir Kaukazo arkliai, ir caro monetų atspindžiai – gyvenimo detalės, be kurių mūsų visuomenė būtų besibodinti pati savimi ir, ko gero, belaukianti Kavafio barbarų.

Rašytojos Dalios Staponkutės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.