Kultūra

2021.06.21 13:03

Gražina Arlickaitė. Kanų atsakas išsisėmusiam kovido siužetui

Gražina Arlickaitė2021.06.21 13:03

Šių metų Kanų kino festivalį sudarys net dvi pakopos – išankstinės virtualios mugėje pristatomų filmų peržiūros birželio 21–26 d. ir dviem mėnesiais vėluojantis gyvas festivalis liepos 6–17 d., rašoma specialiai LRT.lt portalui parengtame Gražinos Arlickaitės, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ įkūrėjos ir meno vadovės, tekste.

Pirmajame interviu Kanų kino festivalio vadovas Thierry Fremaux suformulavo optimistinę festivalio ambiciją: jis įvyks ir įvyks tikrai. O jeigu Prancūzija įveiks pagrindinį pandemijos iššūkį, šimtu procentų užpildys festivalio kino sales.

Gyvenimui atsiveriantis pasaulis vis dėlto siūlo savas sąlygas. Pirmiausia – išsiaiškinti, kokių taisyklių teks laikytis, kad patektum į šalį, kurioje vyksta kino festivalis. Prancūzijai, nukentėjusiai nuo COVID-19, tai yra rimtas iššūkis, jį Kanų festivalis priima kaip savo ambicijų realizavimo būtinybę su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – saugumo garantijomis, ribojimais – jeigu tokių bus – ir būtinomis pertvarkomis. Mes vis dar nepamiršome vienišo šerniuko, ieškančio akreditacijos atšauktuose Kanuose, ir festivalio širdyje apgyvendintų benamių.

Iš karto po programos paskelbimo pasirodžiusioje tinklalaidėje „Screen International“ redaktorius Mattas Muelleris ir kino kritikė Fionnuala Halligan paskelbė išsamią oficialios Kanų atrankos apžvalgą, leidžiančią kalbėti apie festivalio ir viso kino lauko atsinaujinimą.

Pasauliui ir naujoms pavardėms atsiverianti konkursinė programa

Pirmas žvilgsnis į paskelbtą programos sąrašą atskleidžia laiko patikrintas Kanų konkursinių programų sudarymo principines nuostatas. Pagrindinis konkursas mirga visą pasaulį pristatančiomis didelėmis pavardėmis – Nanni Moretti, Asgharas Farhadis, Paulis Verhoevenas, Wesas Andersonas, Ryusuke Hamaguchi, Apichatpongas Weerasethakulis.

Maloniai stebina, kad konkurse dalyvauja ne tik kinematografinėse imperijose, bet ir kuklesnių galimybių šalyse sukurti talentingi filmai. Ypač džiugu matyti suomio Juho Kuosmaneno „Kupė nr. 6“ („Compartment no. 6“), vengrės Ildiko Enyedi „Mano žmonos istoriją“ („The Story of my Wife“) ir norvego Joachimo Triero „Blogiausią žmogų žemėje“ („The Worst Person in the World“), belgo Joachimo Lafosses „Neramius“ („The Restless“). Šių režisierių ankstesniuosius filmus rodė ir platino „Scanorama“.

Kanai visada dėmesingi savajam kinui. Šiais metais festivalį atveria Leoso Caraxo „Anetė“ („Annette“), pristatomas kontroversiškasis Bruno Dumontas, nuolatinis Kanų dalyvis Francois`as Ozonas, Jacques`as Audiardas. Stipriai nuskambės ir prancūzų moterų balsas – Mia Hansen-Love, Julia Ducournau, Catherine Corsini naujais niuansais papildys savo kolegų kuriamą kino pasaulį.

Ką siūlo su konkursine programa konkuruojantis laukas?

Galinga programa vis dėlto nesutalpina visų iškilių filmų, todėl jie pristatomi pagrindinį konkursą juosiančiose programose – konkursą lydinčioje „Out of Competition“, „Vidurnakčio seansuose“, „Specialiuosiuose seansuose“ ir naujai atsiradusiose „Kanų premjerose“. Sprendžiant iš visko, pagrindiniai didžiojo konkurso ir kitų programų filmai yra saugomi gyvoms kino salėms, o anksčiau minėtos išankstinės mugės filmų peržiūros primena per „lockdowną“ (uždarymą – LRT.lt) išmoktą pamoką – gebėjimą derinti fizinį festivalį ir virtualaus kino rodymo teikiamas galimybes.

Antras pagal svarbą „Ypatingo žvilgsnio“ („Un Certain Regard“) konkursas, anot T. Fremaux, apgalvotai pristato jaunesnį, modernesnį ir inovatyvesnį kiną. Dažniausiai būtent iš šios programos į didįjį konkursą „Auksinės palmės šakelės“ link startuoja talentingi režisieriai. Gražus pavyzdys galėtų būti Rubeno Östlundo filmas „Kvadratas“ („Auksinė palmės šakelė“, 2017).

Įdomiais atradimais tradiciškai intriguoja 52-ąjį kartą vykstanti „Dviejų režisierių savaičių“ programa, atrinkta iš 1 393 vaidybinių filmų. Joje – ir jauni, ir patyrę režisieriai: rumunas Radu Munteanas, italas Jonas Carpignano, portugalas Miguelis Gomesas, britės Clio Barnard ir Joanna Hogg. Programą atveria Emmanuelio Carrere`o filmas su Juliette Binoche „Tarp dviejų pasaulių“ („Betweet Two Worlds“), o užveria Rachelės Lang „Mūsų vyrai“ („Our Men“), kuriame vaidina ir šviesaus atminimo Ina Marija Bartaitė. Ankstesnį šios režisierės filmą „Baden Badenas“ (2016) rodė „Scanorama“.

60-metį švenčianti „Kritikų savaitė“ išlaiko savo pagrindinę intrigą – kam atiteks „Auksinė kamera“ ir kas pelnys geriausio trumpametražio filmo laurus. Jauni žmonės, pirmieji žingsniai, pasirengimas rimtoms ir didelėms premjeroms – tokia atmosfera gaubia šią programą. Verta pabrėžti pagrindinę jos misiją – edukacinę funkciją. Programos dalyviai ir žiūrovai – jauni žmonės, tarp jų galima sutikti ne tik meno akademijų absolventų ir studentų, bet ir moksleivių, aktyviai dalyvaujančių kino raštingumą skatinančiuose projektuose.

Ko tikisi ir kuo džiaugiasi „Scanorama“?

Ko tikisi ir kuo džiaugiasi „Scanorama“? Didžiojo konkurso dalyvių pavardės yra gerai pažįstamos mūsų žiūrovams – pradedant Juho Kuosmanenu, baigiant Joachimu Trieru, Bruno Dumontu ir Mia Hansen-Love. Kanai visada moko derinti pasirinkimus – dėliojant programų pasjansus, siekti pusiausvyros tarp gerai žinomų, inovatyvių ir debiutuojančių režisierių kūrinių.

Taip pat svarbu sekti biografijas, atpažinti besiskleidžiančius talentus, nebijoti rizikuoti ir atverti daugiasluoksnį kino pasaulio skerspjūvį. Išmintinga pusiausvyra Kanų programoje ir toliau leidžia jiems likti ryškiausiu solistu didžiųjų pasaulio kino festivalių chore. Neilgai liko laukti, kol Spike`o Lee vadovaujama žiuri sudėlios savąjį nugalėtojų pasjansą, o kritikai rinks savo numylėtinius. Ši intriga visada yra įdomiausia Kanuose.

Nesinori atskleisti visų paslapčių, bet galime pasidžiaugti, kad nemažai svarbiausiose šių metų Kanų programose pristatomų filmų tikrai bus galima pamatyti „Scanoramoje“, tradiciškai įvyksiančioje lapkričio mėnesį. Mes irgi tikimės tikro, ne internetinio festivalio.

Nekantriai lauksime ir nuolatinio mūsų svečio, nepaprasto produktyvumo ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos filmo „Babi Yar. Context“, jis Kanuose pristatomas „Specialiųjų seansų“ programoje. Remdamasis autentiška archyvine medžiaga, Loznica rekonstruoja vieną šiurpiausių Holokausto nusikaltimų ir kelia sau tikslą perteikti žiūrovui totalaus nužmoginimo atmosferą, tvyrojusią 1941 m. Taigi „Scanorama“ ir toliau laikosi savo nuostatos pristatyti kūrinius, kurie reflektuoja dabartį ir praeitį, taip kurdami galingą kinematografinį ir bendražmogišką dialogą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.