Kultūra

2021.06.24 12:19

Kauno kultūros ikona Letukaitė: abu vaikai dažnai man sakydavo: „Tau „Aura“ yra daug svarbesnė nei mes“

LRT OPUS laida „Švelnūs tardymai“, LRT.lt2021.06.24 12:19

Šokėja, choreografė, pedagogė ar tiesiog Kauno kultūros ikona. Taip trumpai, tačiau nemenkai galima pristatyti šokio teatro „Aura“ ilgametę vadovę Birutę Letukaitę. Už Lietuvos ribų gerai žinomam kolektyvui vadovaujanti B. Letukaitė LRT OPUS sako tęsianti dar tarpukariu garsios choreografės Danutės Nasvytytės iš Vokietijos į Kauną atvežtą išraiškos šokio tradiciją.

Išpildė mokytojos svajonę

Birutė Letukaitė sako prie pastabų, kad šokio teatrui skirianti beveik visą gyvenimą, jau pripratusi. Moderniojo šokio pedagogė šypsodamasi pasakoja, kad nusiskundimų dėl dėmesio stokos sulaukdavusi ir iš vaikų.


„Abu vaikai dažnai man sakydavo: „Tau „Aura“ yra daug svarbesnė nei mes“, – kalba B. Letukaitė. – Dabar vaikai jau užaugo ir mato rezultatą, kad mano tas rūpinimasis šokio teatru nenuėjo veltui, kad mano mokytojos svajonė – šiuolaikinio šokio žanrą pakelti į profesionalų lygmenį tarp visų kitų menų – išsipildė. Po truputį, žingsnis po žingsnio stūmiau ir nustūmiau – dabar mes esame lygiaverčiai menai.“

1978 metais Birutė tuomečiame Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete baigė bibliotekininkystę. Pašnekovė tikina šį gyvenimo etapą jau pamiršusi ir prisipažįsta, kad labai norėjusi studijuoti aktorystę.

„Aš norėjau aktorystės. Visur blaškiausi, bandžiau ir pas Miltinį (Panevėžio dramos teatro įkūrėjas Juozas Miltinis, – LRT.lt), ir ten, ir šen. Kai neišėjo, atėjau į universitetą ir paklausiau: „Kur mažiausiai paduota pareiškimų?“ Buvo vasara, norėjosi vasaroti. Šioje vietoje (į bibliotekininkystės studijų programą, – LRT.lt) buvo mažiausiai pareiškimų.

Ten ir įstojau, – pasakoja pripažinimą pelniusi choreografė. – Vėliau kasmet vis galvojau, kad noriu perstoti, tačiau kur. Tuomet sovietija buvo. Nebuvo jokio šokio studijos žanro. Po trejų metų pagalvojau, kad jei jau pradėjau, tai ir pabaigsiu. Pabaigiau.“

Palukos patirtį pritaikė kurdama „Aurą“

Lygiai dešimtmetį, nuo 1974 iki 1984 metų, B. Letukaitė dirbo Kauno viešosios bibliotekos vyriausiąja bibliotekininke ir bibliografe. „Dirbau bibliotekos Muzikos skyriuje. Daug su muzika bendravau, daug plokštelių klausiau ir po truputį pradėjau savo žingsnius“, – prisimena pašnekovė.

Vienas pirmų tokių žingsnių buvo atsiskyrimas nuo išraiškos šokio kolektyvo „Sonata“. Birutė pasakoja, kad be užsienyje seminaruose ir specialiuose kursuose įgytų žinių vargiai ar būtų sėkmingai įkūrusi „Aurą“.

„Aš „Sonatoje“ šokau 12 metų. Supratau, kad reikia atsiskirti. Taip po truputį pradėjau eiti savo keliu. Vėliau pradėjau važinėti į užsienį, dalyvavau daugybėje seminarų. Gretos Palukos (Gret Palucca, iki 1921-ųjų Margarethe Paluka, buvo garsi vokiečių šokėja, choreografė ir pedagogė, rengusi tarptautinius moderniojo šokio kursus Dresdene, – LRT.lt) mokykloje buvo pagrindiniai mokslai, ten susipažinau su visomis šiuolaikinio šokio technikomis, su moderniojo šokio technikomis.

Ir taip žingsnis po žingsnio mes pasivijome tą Europą, kuri buvo jau nuėjusi toli nuo tų laikų, kai Danutė Nasvytytė (Danutė Marija Nasvytytė buvo išraiškos šokio pradininkė Lietuvoje bei viena pirmųjų Australijoje, į kurią pasitraukė po karo, – LRT.lt) atvežė šitą šokį 1939 metais į Lietuvą, – su užsidegimu pasakoja į Kauną G. Palukos žinias atvežusi choreografė. – Ji pasodino tą daigelį, kuris dabar sėkmingai išaugo.“

Per šokį į Kauną grįžo Nasvytytės aura

Garsi tarpukario choreografė D. Nasvytytė pašnekovės paminėta neatsitiktinai. Ji taip pat į Lietuvą, tuometę sostinę Kauną, iš Vokietijos vežė šiuolaikinio šokio žinias. Tai buvo tarsi užtaisas, kuris skatino mane tęsti šią tradiciją, sako B. Letukaitė.

„Kai pradėjau šokti „Sonatoje“, šis šokio kolektyvas jau šventė dvidešimtmetį. Man tada buvo 15 ar 16 metų. Tuomet iš vadovės Daujotaitės (Kira Katerina Daujotaitė, šokio kolektyvui vadovavusi nuo 1969-ųjų iki 1984-ųjų, – LRT.lt) pasakojimo aš sužinojau, kad prieš karą Danutė Nasvytytė baigė mokslus Vokietijoje, grįžo į Kauną, kuris tuo metu buvo Lietuvos sostinė, atidarė mokyklą, rengė solinius koncertus Valstybės teatre (taip anuomet vadintas dabartinis Kauno muzikinis teatras, – LRT.lt), įsteigė savo šokio grupę, gastroliavo po visą Lietuvą.

Tai buvo tas pirmas daigas, tačiau, kai prasidėjo tremtys į Sibirą, ji pasitraukė su daugybe žmonių – iš pradžių emigravo į Vokietiją, o vėliau į Australiją. Ir viena iš jos mokinių, Kira Daujotaitė, stengėsi tęsti jos pradėtą kelią, – detaliai dėsto pašnekovė. – Būtent K. Daujotaitė buvo mano pirmoji mokytoja, kuri ir pasakojo apie D. Nasvytytę.“

Po daugybės metų nuvykau į Australiją ir susitikau su Nasvytytės sūnumi, istoriją tęsia B. Letukaitė. „Susipažinau su Sigiu Gabrie (dailininkas, kompozitorius Sigitas Gabrijolavičius, – LRT.lt). Pamačiau jo paveikslus. Mane sužavėjo ciklas „Labirintas“. Grįžusi į Lietuvą „Pieno centro“ rūmuose pastačiau spektaklį, inspiruotą šio ciklo. Tas spektaklis buvo parodytas D. Nasvytytės gimimo šimtmečiui paminėti. Tai buvo tarsi simbolinis Nasvytytės sugrįžimas į Lietuvą per mane, jau per trečiąją kartą. Per sūnaus paveikslus ir per šokį ji vėl grįžo į Lietuvą“, – pasakoja šokio teatro „Aura“ ilgametė vadovė B. Letukaitė.

Viso įdomaus ir intriguojančio pokalbio su B. Letukaite klausykitės LRT OPUS laidos „Švelnūs tardymai“ tinklalaidėje.

Parengė Vismantas Žuklevičius.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.