Kultūra

2021.06.18 16:48

Vytautas Bikulčius. Kulminaciniuose epizoduose – pamišėlių likimai ir vaiduoklių pagundos

Vytautas Bikulčius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.06.18 16:48

Kai 2019 metais Prancūzijoje rudens literatūrinio sezono metu pasirodė Victorios Mas romanas „Pamišėlių pokylis“, į jį išsyk atkreipė dėmesį literatūros kritikai, nes jo tematika buvo netikėta, o ir iškeltos problemos sprendžiamos ne visai tradiciškai. Šis romanas pelnė ne vieną literatūros premiją, tarp kurių savo verte išsiskiria Licėjų mokinių Renaudot premija.

Matyt, šios aplinkybės ir lėmė, kad neseniai šis romanas lietuvišku pavadinimu „Pamišėlių puota“ (iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, išleido leidykla „Gelmės“) pateko ir į mūsų skaitytojų rankas. Romano veiksmas trunka tik penkiolika dienų, nuo 1885 metų kovo 3-iosios iki 18-osios, o į jas sutalpinami trijų moterų – Luizės, Ženevjevos ir Eženi – likimai. Tiesa, visus istorijos taškus sudėlioja epilogas, pažymėtas 1890 metų kovo 1 dienos data.

Literatūrolo Vytauto Bikulčiaus knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:


Nuo pat pirmų romano puslapių patenkame į Paryžiaus pietrytiniame pakraštyje esančią uždarą teritoriją – garsiąją Salpetrijero ligoninę, kur 19 amžiaus pabaigoje žymiausias šios įstaigos gydytojas neurologas Žanas Martenas Šarko, pas kurį, beje, keturis mėnesius mokėsi ir Freudas, pasitelkęs hipnozę, gydo moteris isterikes. Žinoma, visiems paryžiečiams ta ligoninė atrodo kaip isterikių įstaiga, kur laikomos pamišėlės, kurios dar ir demonizuojamos.

Esmė ta, kad šioje visuomenėje viską lemia vyro galia, ir ne viena moteris atsidūrė šioje ligoninėje ne todėl, kad jai pašlijo sveikata, bet tik todėl, jog kažkas norėjo atsikratyti žmonos ar sesers, tarkim, dėl turto arba daugybės kitų priežasčių, kurios niekaip nėra susijusios su liga. Užtat romano autorė į šiuos patriarchališkos visuomenės atvejus žvelgia iš moters pozicijų ir pateikia feministinį požiūrį.

Neaišku, kaip būtų susiklostęs Luizės likimas, jei jos tėvai nebūtų žuvę per gaisrą. Ją priglaudžia teta, bet ją, keturiolikmetę paauglę, išprievartauja tetos vyras. Po šio įvykio, dėl kurio Luizę apkaltina teta, jai prasideda traukuliai ir galiausiai teta su vyru ją atveža į Salpetrijero ligoninę. Čia ja naudojasi Šarko, norėdamas įrodyti hipnozės jėgą. Aišku, kad ieškodama atsvaros tokiam gyvenimui Luizė patiki meiliais interno Žiulio žodžiais, nė nenujausdama, kas jos laukia ateityje.

Notaro šeimoje auganti Eženi mato, kad šeimoje viską tvarko tėvas, kuris nepripažįsta nė menkiausios galimybės jam paprieštarauti. Broliui Teofiliui tėvas teigia, kad jis privalės paveldėti iš jo notaro vietą, o geriausias dalykas Eženi – tapti kieno nors žmona. Užtat ši labiausiai glaudžiasi prie senelės, kuri visuomet ją palaiko ir užtaria. Kartais Eženi ištinka regėjimai, dažniausiai ji mato mirusį senelį. Tik vėliau jai į rankas patenka spiritisto Kardeko „Dvasių knyga“, kuri iš dalies paaiškina jos pačios sugebėjimus.

Vis dėlto, pasisakiusi senelei, kad savo regėjimuose bendrauja su seneliu, ji greit supranta, kad senelė išdavė jos paslaptį tėvui, o šis, nieko nelaukdamas ir pasitelkęs į pagalbą sūnų, pristato ją į Salpetrijero ligoninę, kur jos išsižada visam gyvenimui. Aišku, galima galvoti, kad tėvas galėjęs išsigąsti tokių dukters sugebėjimų, tačiau jis paprasčiausiai paklūsta to meto nusistovėjusioms taisyklėms ir nepasigaili dukters vien dėl to, kad ji moteris...

Be galo sudėtingas yra Ženevjevos likimas. Ji nuo pat mažumės gynė savo savarankiškumą, atsisakė netgi religijos tiesų, bet gerbė savo tėvą gydytoją, kurį laikė pavyzdžiu, ir neatsitiktinai ėmė dirbti slaugytoja, nors neretai ir pati galėdavo nustatyti diagnozę. Per dvidešimt darbo metų Salpetrijero ligoninėje ji tapo vyriausiąja slaugytoja, dievino gydytoją Šarko. Tačiau ji niekaip negalėjo susitaikyti su sesers Blandinos mirtimi ir net jai rašė laiškus, kuriuos vieną po kito rikiavo dėžėje. Čia rašytoja iškelia mintį, ar tikrai tie, kurie iš pirmo žvilgsnio yra tvirti ir puikiai susitvarko su savo darbu, nėra kartais irgi kiek pamišę. Netrukus Ženevjeva įsitikina, kad naujoji ligoninės gyventoja Eženi sugeba užmegzti ryšį su jos mirusia seserimi, ir ima kitomis akimis žiūrėti į ją...

Kulminacinis romano epizodas – kartą per metus vykstantis pusiaugavėnio pamišėlių pokylis, į kurį sukviečiami paryžiečiai, kad galėtų susipažinti su ligoninės gyventojomis, kurios stengiasi savaip nustebinti susirinkusią publiką. Šis pokylis tampa lemtingas tiek Luizės, tiek Eženi, tiek Ženevjevos gyvenime. Dar kartą autorė parodo (ir tai labiausiai susiję su Ženevjeva), kaip gali būti pažeminta moteris, nepaisant jos ankstesnių nuopelnų, jos sumanumo, jos atsidavimo...

Šis romanas skaitytojui pateikia 19 amžiaus pabaigos Prancūzijos gyvenimo nedidelę atkarpą, susijusią su specifine Paryžiaus ligoninės aplinka, tačiau už jos išryškėja ir to meto visuomenės procesai, vienaip ar kitaip nulėmę žmonių gyvenimus...

Argentiniečių rašytojas Césaris Aira tiek sužavėjo leidyklą RARA, kad ji, prieš pusmetį išleidusi jo romaną „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ (iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė), dabar skaitytojams pasiūlė kitą jo kūrinį – „Vaiduokliai“ (iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė). Knygos veiksmas vyksta Buenos Airėse tik vieną dieną, bet tai paskutinė metų diena.

Į Chosė Bonifasijo gatvėje statomą namą renkasi būsimieji gyventojai. Nors šią dieną turėjo būti perduoti septyni butai savininkams, kaip dažnai nutinka, statybininkai to nesugebėjo padaryti. Architektas Feliksas Tėjus tai paaiškina labai paprastai – tiek turčiai, kurie sugeba nusipirkti butus, tiek vargšai, tarp kurių yra ir statybininkų, stengiasi ištraukti didžiausią naudą iš tų, su kuriais turi reikalų. Tokiu atveju ir atsiranda panašių situacijų, kai žmonės, jau tikėjęsi įsikelti į butus, ir toliau verčiami laukti. Kitaip tariant, jie patenka į savotiškus spąstus.

Beje, romano pasakotojas neatsitiktinai prisimena ir net cituoja prancūzų rašytojo Émile`io Zola romaną „Spąstai“. Net į šį Airos kūrinį „Vaiduokliai“ galima žvelgti kaip į savotišką spąstų metaforą. Naujojo pastato, kurį lanko būsimi savininkai, viršutiniame aukšte tik iš dalies yra įrengtas vienas butas, kuriame gyvena namo sargas Raulis Vinjasas su šeima. Paskutinę metų dieną jis su žmona Eliza ir jų keturi vaikai turi paruošti Naujųjų metų sutikimą, į kurį žada ateiti jo brolis Chavjeras su šeima. Tačiau iš esmės tą sutikimą ruošia tik Eliza ir jos vyresnioji duktė Patrė, kurios ji susilaukė nuo „tikro vyro“ dar nebūdama ištekėjusi, nes po pietų Raulis miega jau visiškai girtas, o trys jaunesnieji vaikai laksto po pastatą.

Bet ar jos tik vienos ruošiasi tam sutikimui? Mat po pastatą nardo kalkėmis aplipę nuogi vaiduokliai, savo juoku užpildydami tuščias erdves. Beje, juos mato tik Raulio Vinjaso šeimos nariai. Vadinasi, galima teigti, kad jiems šis pastatas tampa spąstais tarp tikrovės ir neįmanomybės. Kita vertus, negalima užmiršti, kad Vinjasų šeima yra vargšai emigrantai, atsidūrę Argentinoje, ieškodami geresnio gyvenimo. Užtat įdomiausia, kad jos atstovai sugeba kelti filosofinius klausimus, kurie išsyk ima gluminti skaitytoją, – juk jie nėra tiek išprusę. Bet rašytojas nori parodyti, kad ši vargšų šeima nėra vienintelė pavaizduota literatūros kūrinyje (ne be reikalo minimas Zola), tad jis gali sau leisti, kad jie prabiltų ir filosofine kalba.

Taip pat reikia nuolat prisiminti tą priešstatą tarp tikrovės ir neįmanomybės, tarp gyvenimo ir sapno, dažnai iškylančią romane. Kūrinio antroje pusėje visas pasakotojo dėmesys atitenka Patrei. Ji yra klusni duktė, visuomet ateinanti į pagalbą savo motinai, net pripažįstanti savo tėvu Raulį Vinjasą. Tačiau jai nepatinka toks tėvų gyvenimo būdas ir ji svajoja apie kitokią lemtį, tikėdamasi sutikti „tikrą vyrą“, apie kurį dažnai užsimenama šeimoje. Vis dėlto ji nesugeba įgyvendinti savo sumanymų, jai trūksta ryžto ir energijos, ir užtat tų siekių pakaitalu jai tampa jos sutikti vaiduokliai. Šie ją tarsi užhipnotizuoja ir pakviečia drauge su jais sutikti Naujuosius metus. Kad ir kiek suabejojusi ji vis dėlto sutinka. Ir kai vidurnaktį Vinjasų šeimos rate šventė pasiekia kulminaciją, Patrė žengia lemtingą žingsnį...

Rašytojas šiame kūrinyje ir skaitytoją ne sykį įvilioja į spąstus, kuriais tampa jo pasakotojo mintys ir išvedžiojimai apie įvairias mokslo ir meno rūšis – antropologiją, filosofiją, architektūrą, literatūrą ir panašiai. Tik iš pirmo žvilgsnio šis kūrinys yra paprastas, nes rašytojas sugeba taip supinti įvairius tikrovės klodus, kad juos narpliodamas tikrą malonumą pajus literatūros gurmanas...

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.