Kultūra

2021.06.18 21:20

Užverti duris ar „leisti kūriniams kalbėti už save“ – nesutariama, kaip elgtis su priekabiavimu kaltintais kūrėjais

Indrė Kaminckaitė, LRT KLASIKOS laida „Performansas“, LRT.lt2021.06.18 21:20

Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) repertuare šį sezoną pristatyti belgų režisieriaus Jano Fabre „Nakties rašytojo“ eskizas ir Jono Vaitkaus spektaklis „Didysis kelias“, abiem bendra tai, kad jų kūrėjai kaltinti seksualiniu priekabiavimu.


J. Fabre spektaklį „Nakties rašytojas“ planuota pristatyti šių metų pavasarį, bet planai kol kas nukelti į rudenį. Spalį rodytas režisieriaus dienoraščiais paremtas monospektaklis, kuriame pasirodė aktorius Martynas Nedzinskas, sukėlė dalies teatro bendruomenės ir visuomenės pasipiktinimą – Nacionalinis dramos teatras sulaukė kritikos, kad pasikvietė dirbti seksualiniu priekabiavimu ir psichologiniu smurtu 2018 m. apkaltintą menininką. Apie tai tuomet prabilo jo paties trupės nariai.

Tais pačiais metais nederamu elgesiu apkaltintas režisierius J. Vaitkus, apie tai pasisakė scenografė Simona Biekšaitė, ji teigė, kad menininkas esą išgėręs priekabiavo prie jos 2009-aisiais. Apie priekabiavimą liudijo ir buvusi J. Vaitkaus asistentė, taip pat studentė, žiniasklaidoje pasirodė ir anoniminis skundas.

Pats J. Vaitkus kaltinimus neigė, kurį laiką teigė besikreipsiantis į teismą, o šiuos įvykius susiejo su Lietuvos rusų dramos teatro vadovo konkursu ir tariama Rusijos šmeižto kampanija. Galiausiai režisierius nuo bet kokių klausimų šia tema užsisklendė ir darbus tęsia toliau.

Tai ne visiems atrodo teisinga ir priimtina. Scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė, savo tekstuose aprašydama vieną ar kitą teatro darbą, dažnai kelia klausimą, kodėl valstybiniai teatrai naujų pastatymų kviečia seksualine prievarta kaltintus režisierius ir taip juos esą reabilituoja visuomenės akyse.

„Jeigu turi eterį ir matai dalykus, kurie nėra sveiki, keista tuo nepasinaudoti. Man yra svarbiausia, atsiprašau skaitytojų, bet kalbėti su teatro bendruomene, pateikti alternatyvią situaciją, kad gal čia, žinokite, nėra viskas taip gerai. Kad jeigu jums atrodo, kad viskas yra OK, tai ne, nėra, ir neleiskite su savimi taip elgtis“, – savo poziciją aiškina A. Kaminskaitė.

LNDT vadovas Martynas Budraitis LRT RADIJO laidoje „Performansas“ sakė, jog klausimas dėl asmeninio gyvenimo paklydimų ir kūrybos perskyros veikiausiai „niekada nebus atsakytas“. Tačiau teatras pasirinko šių dviejų dalykų nesubendrinti.

„Teatras nėra ta vieta, kuri užsiima tam tikra didaktika, sako, kad taip yra gerai, o taip – blogai, atsako į vienus ar kitus klausimus. Teatras vis tik yra ta vieta, kur klausimai keliami, kur diskutuojama ir kalbamasi visais aktualiais tuo metu visuomenei klausimais“, – teigė M. Budraitis.

Teatras priima kūrinius, kurie „gyvena atskirą gyvenimą“ nuo jų autoriaus, įsitikinęs pašnekovas.

„Aš laikausi nuomonės, kad užbraukimo, ištrynimo iš analų to vardo dėl vieno ar kito veiksmo neturėtų būti. Mes galime turėti kiekvienas savo nuomonę apie vieno ar kito asmens poelgius, bet jo kūriniai, mano galva, gyvena atskirą gyvenimą“, – kalbėjo LNDT direktorius.

Eglė Švedkauskaitė, teatro kūrėja, režisierė, kaip asistentė ir kūrybinė konsultantė dirbusi ir įvairiuose LNDT spektakliuose, tarp jų ir J. Fabre „Nakties rašytojas“, mato pragmatinę pusę, dėl kurios teatrai renkasi tokiais atvejais išlikti neutralūs. Tačiau kyla klausimas, ar tai iš tikrųjų yra neutralumas, o ne nebyli parama.

„Sprendimą kviesti šiuos režisierius matau kaip labai racionalų, pragmatišką, kadangi tai yra režisieriai, kurių darbai gerai žinomi visuomenėje, vadinasi, jie pritrauks ne tik įprastą teatro žiūrovą, bet galbūt ir sugrąžins tą, kuris nusivylęs tuo, kas vyksta Lietuvos scenoje pastaruosius metus, nusivylęs eksperimentais, nes galime pripažinti, kad teatras yra pasukęs eksperimentavimo, naujų formų, teatro kalbos paieškos keliu. Ir ypač Nacionalinis teatras visada atliko funkciją apglėbti didesnės masės poreikius.

Bet čia pat iškyla teatro vertybių klausimas ir aš pasakyčiau, kad nė vienas teatras Lietuvoje neturi labai aiškių vertybių. Netgi pasakyčiau, kad teatrai kituose Europos miestuose kartais turi netgi labai aiškias politines vertybes, aiškiai deklaruoja, pavyzdžiui, kad atstovauja liberalioms vertybėms, ir pagal tai formuoja repertuarą. Pavyzdžiui, M. Gorkio teatras Berlyne formuoja repertuarą, kad pasipriešintų radikaliai dešinei, teatras Varšuvoje yra liberalioji sala, galvojant apie dabartinį politinį kontekstą ir bandymą cenzūruoti meną“, – LRT RADIJUI sakė E. Švedkauskaitė.

Lietuvoje nėra tokių akivaizdžių meno ir politinės darbotvarkės susidūrimų, galbūt dėl to, svarsto E. Švedkauskaitė, teatruose nematoma ir aiškaus vertybinio angažuotumo, pavyzdžiui, tam tikro žmogaus teisių palaikymo.

„Aš manau, kad teatrai neturėtų priimti tokių kūrėjų į savo repertuarą. (...) Ar jau nieko nereiškia tai, ką jie sukūrė? Reiškia, reiškė ir reikš, bet žmonės privalo žinoti, kad menininkas ėjo per tam tikrus įvykius savo gyvenime, jis padarė tam tikrus dalykus“, – nuomone pasidalijo teatro kūrėja.

A. Kaminskaitė pabrėžia, kad ne bet koks ir ne kiekvienas viešai išsakytas kaltinimas turėtų tapti asmens „atšaukimu“ iš viešosios kūrybinės erdvės, tačiau kai kuriais atvejais daugybė patirčių rodo, jog mestas šešėlis nėra be pagrindo. Tokiu atveju ji vadina ir J. Vaitkaus situaciją.

„Jeigu aš pakviečiu žmogų, kuris visai neseniai spaudoje sulaukė neigiamų atsiliepimų apie savo elgesį, kaip valstybinė įstaiga – arba nebūtinai valstybinė, bet šiuo atveju tokia – parodau tam tikrą poziciją, kad problemos čia nematome. Siunčiama tokia žinutė. Toliau einame prie to, kad tai, kas spaudoje prirašyta, nėra joks įrodymas, gali bet ko apie bet ką prirašyti ir mes visi tai puikiai žinome. Todėl, tarkime, apie Fabre ar kitus užsieniečius reikėtų vienaip šnekėti, apie lietuvius – truputį kitaip.

Jeigu kalbame apie lietuvius, kodėl ir man norisi apie tai rašyti, (...) nes nuo pat įstojimo į Akademiją, nuo pat pirmo kurso, t. y. 2009 metų, aš ištisai girdėdavau komentarus apie tai, kad Vaitkus priekabiauja, bet visada tai būdavo pletkai, tik pletkai. Ir kai kelios merginos pasakė spaudoje, tada staiga tai tapo viešu dokumentu, realiai mes tik tada galėjome pradėti kalbėti, pasiremdamos kai kuo viešu, viešais liudijimais. Ir taip, jie oficialiai neįrodyti, ir kas jau dabar įrodys – niekas. Todėl tai, ką darome dabar, kokius sprendimus priima valstybinės įstaigos, tai formuoja mūsų teatro veidą, link ko einame ir ką mes palaikome. Tai yra tas vietinis lygmuo ir man atrodo, pats baisiausias dalykas, kad viskas yra seniai žinoma, girdėta, yra ir labai šlykščių istorijų, ir pusėtinų, kur galbūt nėra taip baisu, gali nurašyti nesusipratimui“, – kalbėjo A. Kaminskaitė.

Pasak jos, taip ir jaunesnėms kartoms parodoma, kad dėl priekabiavimo ar net prievartos galima išsisukti nenubaustam.

M. Budraitis atkreipia dėmesį į pasikeitusias aplinkybes ir kultūrines normas ir čia pat priduria jokiu būdu nepateisinantis piktnaudžiavimo ir išnaudojimo.

„Aš suprantu, kad pasaulis nuolat kinta, vyksta įvairūs procesai ir kartais, vakare užmigęs, tu atsibudęs randi kitas taisykles. Ir kartais persiorientuoti tam tikras laikas yra reikalingas galbūt, aš apibendrintai kalbu, be abejo. Galima ir apie mūsų kartą kalbėti, kuri mokėsi gyventi vienoje sistemoje ir staiga turi į gyvenimą išeiti ir pradėti gyventi kitomis taisyklėmis, kalbu apie tą nepriklausomybės pasikeitimą ir sovietinį laiką. Nuolat kas nors kinta ir tai, į ką kažkada buvo atlaidžiai žiūrima, dabar vertinama griežčiau – tai visiškai suprantama ir, gink Dieve, nepritariu jų elgesiui, nėra kalbos. Bet laikausi to principo, kad kūryba kalba už save“, – sakė teatro vadovas.

E. Švedkauskaitė laikosi pozicijos nesuteikti erdvės seksualiniu priekabiavimu apkaltintiems menininkams statyti spektaklius, akcentuodama tai, kad iš tų kūrėjų nesulauktas atsiprašymas, neinicijuotas joks pokalbis šiuo klausimu.

„Tų menininkų reakcija yra arba neigimas, arba tyla. Man atrodo, kad dėl to teatrai neturėtų su jais bendradarbiauti. (...) Aš jokiu būdu niekada nenoriu pasmerkti nebūčiai nė vieno žmogaus, bet jeigu jis atsitveria tyla ar juo labiau ironišku neigimu, didelis klausimas apie darbų meninę vertę, kurie sukuriami šiuo metu“, – sakė ji.

Laidoje dalyvauti kviestas J. Vaitkus atsisakė, nepanoro pasidalyti ir jokiu komentaru.

A. Kaminskaitė pasirinkimą visai nekalbėti apie jam mestus kaltinimus vadina sumania ir pasiteisinusia taktika.

„Jeigu tu neduodi žmonėms toje temoje kur užsikabinti, jeigu visiškai nekeli moralinių ginčų, nė per kruopelytę, žmonės ir neužsikabina. Nes jeigu jis pradėtų apie tai kalbėti, iš karto atsirastų atsakymai. Kai jis neduoda jokios medžiagos, kiek tu gali iš tos pačios situacijos traukti“, – kalbėjo scenos menų kritikė.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Performansas“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.