Kultūra

2021.06.23 21:13

Aušra Kaminskaitė. Aš esu meno kūrinys, arba Teatre nesitikėk besąlygiško priėmimo

Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė2021.06.23 21:13

Kvestionuoti autobiografinį meno kūrinių aspektą gali pasirodyti keista idėja. Juk kūrinio ir autoriaus asmenybės ryšiai akivaizdūs – bet kokia kūryba prasideda nuo asmeninio intereso (arba užsakymo, tačiau priėjimas prie sprendimo vis tiek individualus), esminę įtaką procesui daro gyvenimiška kūrėjo patirtis.

Vis dėlto šiuo metu Lietuvos teatre ryškėja įdomus atvirkštinis procesas: ne patirtys tarnauja scenoje pristatomam kūriniui, bet scena tarnauja menininkui kaip traumavusių patirčių ar asmeninių nuoskaudų išsakymo vieta.

Kalbu apie autobiografinius spektaklius, kurių idėjos autorius, režisierius ir atlikėjas (ar bent du iš jų) paprastai būna tas pats asmuo. Tokia kūryba siūlo žiūrovui unikalią situaciją – prieš jo akis atsiduria ne tik istorija ir pagal ją sulipdytas meno kūrinys, bet ir pats autorius, žmogus, realiai išgyvenęs tai, apie ką pasakoja scenoje.

Mūsų visuomenėje priimta, kad susidūrus su meno kūriniu reikia tylėti ir mėginti suprasti. Vadinasi, kūrinys įgyja privilegiją tiesioginiai susidurdamas su vartotoju būti nekvestionuojamas, t. y. priimamas toks, kokį jį pristato autorius. Automatiškai privilegijuotas tampa kūrėjas – jis trumpam pakyla virš visų susirinkusiųjų interesų, natūraliai atsidurdamas jų dėmesio centre. Išeitų, kad menininko profesija automatiškai pildo vieną pagrindinių žmogaus (atlikėjo) poreikių – būti išklausytam.

Šio poreikio tenkinimas meno kūrinyje savaime nėra netinkamas. Esminis klausimas – kaip scenoje elgiamasi su atveriamais skauduliais? Ar jie transformuojami į kūrinį, leidžiantį žiūrovui kurti savo prasmes, ar paliekami pliki kaip savaime už meną vertingesnė realybė? Ką pirmiausia transliuoja meno kūrinys – informaciją ar menininko asmenybę?

Šiuo atžvilgiu norisi gretinti dvi neseniai pasirodžiusias premjeras – kamerinius spektaklius pagal moterims parašytas monopjeses. Pirmasis – Oskaro Koršunovo teatre rodytas „Kas nebijo Virdžinijos Vulf“, kurį pagal idėjos autorės ir aktorės Neringos Bulotaitės parengtą medžiagą pastatė kompozitorius Antanas Jasenka.

Antrasis – neseniai studijas baigusios režisierės Ievos Kaniušaitės spektaklis „Mama“ pagal jaunos ir Rusijoje populiarios dramaturgės Asios Vološinos pjesę Valstybiniame jaunimo teatre. Pirmas kūrinys integruoja asmeninę N. Bulotaitės patirtį. Antrasis pristatomas kaip autobiografinis išgalvotos merginos pasakojimas.

Spektaklio „Kas nebijo Virdžinijos Vulf“ pradžioje N. Bulotaitė pasakoja dešimt metų ryte rijusi britų autorės knygas, biografinę medžiagą, viską, ką sugebėjo apie ją rasti. Sujungus „Ponios Delovėj“ detales, V. Woolf biografijos nuotrupas ir asmenines istorijas gimė spektaklis apie kenčiančias moteris, kurių gyvenime netrūko laimės užuomazgų ir galimybių, tačiau nesugebėjusios jomis pasinaudoti jos nepatyrė džiaugsmo ir liko jį stebėti iš šalies.

Iš tiesų šis spektaklis – tai pačios N. Bulotaitės prisipažinimas ir pasiteisinimas apie nuolatinę baimę veikti ir klysti bei to sąlygotą krūvą neišsipildžiusių svajonių. Pavadinimas „Kas nebijo Virdžinijos Vulf“ yra ne klausimas, o deklaracija, kad N. Bulotaitė nebebijo. Žmogiška prasme tai nuostabu – aktorė žvelgia tiesiai į savo širdį, drąsiai ją atveria sau, o tada atneša parodyti kitiems.

Vis dėlto kūrinio atlikimas liudija mažesnę drąsą. Nors scenoje aktorė pasakoja itin intymius dalykus (apie ilgametę savijautą, traumavusią patirtį, polinkį į depresiją), atlikime nematyti nei susitaikymo su praeitimi, nei pasiryžimo keistis. N. Bulotaitės pasakojimas – tai santykio su pašnekovu stingantis baimingas dirsčiojimas į žemę tikintis, kad bus besąlygiškai priimta. Noras visiškai suprantamas. Tik kažin ar teatras yra tinkama vieta tikėtis besąlygiško priėmimo.

Tokių lūkesčių nematyti Ievos Kaniušaitės „Mamoje“, kurioje ji pati atlieka pagrindinį (vienintelį pjesėje užrašytą) vaidmenį. A. Vološinos pjesėje 28-ąjį gimtadienį ką tik atšventusi Olia pasakoja apie savo gyvenimą be labai anksti mirusios mamos (spektaklyje ją vaidina Giedrė Giedraitytė), parašiusios jai 28 laiškus – tiek, kiek metų ji spėjo praleisti žemėje. Kiek daugiau nei valandą (spektaklyje interpretuojama, kad visa gyvenimo istorija Oliai prabėga per minutę) jauna moteris papasakoja apie savo depresiją, mamos ilgesį, šeimos narių įdiegtas vertybes ir baimes, netikėčiausias meilės istorijas.

A. Vološinos tekstas iki begalybės atpažįstamas, jo pradžia skamba kaip šimtąkart girdėta eilinio sužaloto žmogaus išpažintis. Skaudulius mėginama įvardyti iš jų juokiantis, tačiau šis juokas reiškia ne susitaikymo lengvumą, o bandymą paslėpti gilią, gėdą siekiančią kančią. Pirmomis spektaklio minutėmis neapleidžia jausmas, kad I. Kaniušaitė pasakoja apie save – dėl panašaus jos, dramaturgės, ir personažo amžiaus, dėl minėto atpažįstamumo, dėl to, kad režisierė šiame spektaklyje yra ir aktorė (vadinasi, kalbu ką ir kaip pati noriu, o ne kaip nurodė kitas). Tad „Mamoje“ nesunkiai galime patikėti klausantys autobiografijos.

Tik „Kas nebijo Virdžinijos Vulf“ girdime asmeninę istoriją, kurią siekiama paversti fikcija, o „Mama“ kuriama atvirkščiai – čia suasmeninama dramaturgės užrašyta literatūra. Abiem atvejais įmanoma sukurti stiprų, atvirą meno kūrinį, o paveikiõs meninės išraiškos ir asmeniškai juntamo nervo dermė lemia įdomiausius darbus. Tačiau tarp realios ir fikcinės autobiografijos išraiškos teatre yra keletas svarbių skirtumų.

Paprastai asmeninėmis istorijomis paremtų spektaklių kontekstai apsiriboja viena – kūrėją įkvėpusia – problema. N. Bulotaitės atveju tai lūkesčiai gyvenimui, kurių ji nesugebėjo išpildyti. Spektaklyje girdime įvairias istorijas, tačiau čia akivaizdžiai svarbiausi aktorės pasiteisinimai, kodėl ji amžinai tūnojo kampe.

Tuo metu „Mamos“ dramaturgija siūlo kur kas platesnį kontekstą. Ji perkelia dėmesį nuo depresyviai išsisakančio žmogaus prie pasaulio, kuriame jis tarpsta, – skirtingas vertybes išpažįstančių šeimos narių, milžiniškos tėvų žodžių įtakos vaikų pasaulio suvokimui, gyvenimo laikinumo ir žmogaus bejėgystės jo akivaizdoje etc. Vadinasi, istorija atveria daugiau kelių susitapatinti, suteikdama sau galimybę pasiekti įvairesnės patirties žiūrovus.

Laikausi teorijos, kad scenoje pasakoti asmenines istorijas, kurių autorius dar nėra priėmęs kaip integralios savo asmenybės dalies, menine prasme yra nesaugu. Pradžioje tokie spektakliai būna itin paveikūs, nes atlikėjai scenoje išleidžia ilgai savyje laikytas emocijas. Tačiau dažnas tos pačios patirties kartojimas gali suveikti kaip psichoterapija: daug kartų prisimenant tuos pačius nutikimus, atmintis persikelia į kitą smegenų dalį, kurioje tampa integralia žmogaus pasaulio suvokimo dalimi, vadinasi, jo paties nebejaudina taip, kaip anksčiau. Jei taip nutinka, spektaklis praranda pagrindinį paveikumo šaltinį.

Galiausiai – asmeninių skaudulių išpažinimas scenoje grąžina teatrą į kontekstą, iš kurio, atrodė, šiaip ne taip išlipome. Lietuvoje iki šiol gyvas menininko kaip nuolat kenčiančio ir tik tokiomis aplinkybėmis kurti galinčio žmogaus naratyvas. Kai menininkai sąmoningai išnaudoja sceną kančioms išlieti, jie stiprėja. Galbūt tame nėra nieko pavojingo, tačiau šiandien, teatro kūrėjams pamažu suvokiant ir įtvirtinant save kaip lygiaverčius visuomenės narius, o ne idėjinius atsiskyrėlius, palaipsniniame kelyje į stereotipų išgyvendinimą norisi kuo mažiau kliūčių.

Žinoma, čia kalbama tik apie tuos spektaklius, kurių autoriai ne transformuoja savo patirtį, bet pateikia ją tiesiai šviesiai, tarsi išpažintį. Paradoksalu, kad dėl vujaristinių žmonijos polinkių žiūrovai tokią kūrybą mielai priima, o kartais net vertina palankiau nei fikciją. Tad jokio pavojaus nėra?

Yra vienas – nedidelis. Kad meno kūriniais pradėsime laikyti patys save, o ne tai, ką sukuriame.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.