Kultūra

2021.06.19 18:29

Tapytojos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės portretas: „Aš menininkė, mama, mylimoji, moteris, merga, marionetė, mūza...“

LRT PLIUS laida „ARTi. Veidai“, LRT.lt2021.06.19 18:29

Kaune, Šančiuose, prieš keletą dešimtmečių buvo karinis miestelis, pradėtas kurti dar 19 a., o dabar už buvusių kareivinių sienų – visiškai kitoks gyvenimas. Viename iš pastatų dirbtuves įsirengė dailininkai. Buvo ir atsisakiusių alsuoti dar išlikusia militaristine dvasia, tik ne tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, ji čia sukūrė savo kūrybos oazę.

„Viena menotyrininkė sugalvojo formuluotę „lūžio karta“. Daug kas diskutuoja su šiuo pavadinimu, bet aš galvoju, ką jis reiškia. Vis pergalvoju, kad mes tarsi atsidūrėme ant lūžtančio tilto, tarp dviejų upės krantų. Staiga perbėgame į krantą, o jis jau kitoks“, – svarsto E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.

ARTi. Veidai. Elena Balsiukaitė- Brazdžiūnienė

Pasak tapytojos, jos karta labai aiškiai pajuto šį pasikeitimą, taip pat ir ji pati. E. Balsiukaitei-Brazdžiūnienei studijuojant, tebebuvo sovietinis režimas, bet, apsigynus diplominį darbą, baigus akademiją, jau nepriklausoma Lietuva.

LRT.lt projekte „Tapytojų portretai“ pateikia skaitytojams LRT televizijos ir radijo archyvuose nugulusius pokalbius su šiandieniniais tapytojais ir tapytojomis. Kol menininkai kuria savuosius vizualius pasaulius, LRT žurnalistai kuria pačių kūrėjų portretus.

„Aš menininkė, mama, mylimoji, moteris, merga, marionetė, mūza...“ – daugybę savo veidų, atspalvių, pustonių, kuriuos nelengva sutalpinti į vieną portretą, vardija menininkė.

„Pirmų darbų, natiurmortų formatai – nedideli, bet vis tik tai buvo išsilaisvinimas. Mes buvome nusikankinę su studijomis, tad baigus radosi poreikis tapyti ekspresyviai, stipriomis spalvomis, stipriais potėpiais“, – pripažįsta E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.

„Institute reikėdavo ilgai tapyti studijinius paveikslus. Po dvidešimt akademinių valandų tapai pozuotoją ir taip nusisausini betapydamas, kad paskui nebekenti to paveikslo“, – atvirauja tapytoja.

Dailininkė pažymi, kad vėliau darbai tapo vis konceptualesni, kito paveikslo samprata: „Paveikslas nėra kaip langas į kitą tikrovę. Jis yra kaip objektas, artefaktas, meninis faktas. Paveikslas pats kalba, jo nereikia dėti į rėmus, nes neva nėra užbaigtumo.“

E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė pripažįsta, kad jai nepatinka užbaigtumas, ji jo nesiekia. „Būna, kai kitą dieną grįžti į dirbtuves ir matai, kad paveikslui nieko nebereikia. Kartais gali užmušti paveikslą, laiku nesustojusi“, – dalijasi mintimis tapytoja.

„Profesorius Augustinas Savickas sakydavo: „Apverskite aukštyn kojomis ir taip laisvai patapykite, kaip mokate“, – juokiasi E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.

Anot tapytojos, dalininkas „turi būti ramus ir neramus, susikaupęs ir atsipalaidavęs vienu metu, nes meno kūrinys yra materialus, reikia suvaldyti šią materiją, priemones, įrankius, kad išreikštum savo idėją. Tai prieštaringa, bet taip yra.“

E. Balsiukaitę-Brazdžiūnienę įkvepia gamta, gyvenamoji aplinka bei kultūrinis kontekstas. Jai labai įdomi yra literatūra, teatras, muzika. „Mes neegzistuojame tik gamtoje arba tik kultūroje, šie dalykai persipina, tad visa tai atkeliauja į darbus“, – pastebi dailininkė.

„Visą laiką tapau iš natūros, man reikia palaikyti kontaktą su matomais dalykais, vizualiai atspėjamais“, – teigia E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.

„Keliauji į dirbtuvę ir matai miesto vaizdus, kaip įvairūs civilizacijos ženklai sąveikauja su aplinka. Šančiuose yra visiški priemiesčio vaizdai, juose atsiranda apleistų, nykstančių, griūvančių objektų derinių su naujais atspindžiais“, – pastebi tapytoja.

Pasak E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės, „visas šiuolaikinis kontekstas – labai persipynęs, nėra taip, kad staiga viskas nauja pasidaro“. Tapytoja pamena, kad, atsikrausčius į Šančius, čia buvo griuvėsiai, „galima buvo filmuoti filmus apie karą“.

Dailininkės kūryba nekalba apie karą, bet ji yra surengusi parodų, įamžino kareivinių palikimą: „Šančių grožybės“ ir „Šančių misterijos“. „Vis tik aplinka paveikia, tačiau man patinka, yra tam tikros romantikos“, – pažymi E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.

„Man labai patinka pakeisti žanrą, kitaip padaryti, pasiimti kitas medžiagas, taip gauni impulsų, atsiranda naujų idėjų“, – pripažįsta tapytoja.

Nuo 1999-ųjų iki 2015 m. tapytoja dirbo A. Martinaičio dailės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, nuo 2015-ųjų ten tęsia dailės pedagogės darbą. Dailininkės paveikslai iš socialinio projekto su moksleiviais yra kitokie. Darbuose susipynusios tapybinė, asmeninė ir darbo patirtis – „moralistė, mokinė, mąstytoja, mazgų mazgytoja...“

E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė dėl šio projekto visiškai nusisuko nuo tapybos, „ten reikėjo daugiau piešti, atspėti vidinę žmogaus formulę. Vyko ilga kontempliacija jauno žmogaus, kuris nebe vaikas, bet dar nesuaugęs, toks įdomus tarpinės asmenybės būvis.“

„Kartais darbas turi idėją suvesti į formulę. Kitais atvejais dirbi sluoksniais, sieki polifonijos, kad kiekvienas centimetras pulsuotų, būtų kaip gyvas organizmas, ištatuiruotas didelis odos plotas. Tada paveikslas neturi savo centro, kuriame viskas fokusuojasi, jis yra išskydęs, didelis informacijos laukas“, – pasakoja tapytoja.

Menininkei paveikslas kartais yra kaip scena, ją paskutiniu metu buvo įkvėpusios figūros. Dirbtuvėje E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė turi lėlę – personažą, kurį piešdavo, tapydavo, vėliau jis gavo vardą Hamletas.

Pasak tapytojos, „Hamletas kaip personažas yra įdomus ir labai dramatiškas. Jis aplinkybių sukaustytas ir negali nieko pakeisti, nes yra sraigtelis valstybės aparate.“

E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė išskiria kitą savo aistrą – varnas: „Jas galiu tapyti visada, šie paukščiai yra šalia visą laiką. Man varnos labai rūpi, jos – įdomios, protingos ir nežaidžia, ieško visą laiką maisto. Tai yra toks kaip mažas visuomenės modelis. Žmonės civilizacijoje visą laiką yra kovoje už būvį.“

„Dažnai labai svarbu, kad būtų linksma ir liūdna, juokinga ir graudu vienu metu. Kurdama paveikslą noriu pasiekti, kad būtų ne tik sunkus liūdesys arba lyrika, o tokia dviprasmybė“, – atskleidžia menininkė.

Tapytoja pati atėjo į kūrybą, tapybą, jos niekas neviliojo linkti į menus, „nežadėjo aukso kalnų. Kartais nebesinori, galvoju, gal jau gana, bet vėl apsisuki ir grįžti prie to paties.“

„Ypač po parodų būna tuštumo momentų, kai įkrenti kaip į kokį šulinį, tuštumą. Jaudinaisi, dirbai, kabo jau paroda, išsidžiovei savo darbus ir kas iš to? Dažnai tokių klausimų susilaukiu: kam tos parodos? Nuolatos atsakinėju sau ir kol kas negaliu vienu sakiniu atsakyti“, – pripažįsta E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.

Tekstą pagal laidos įrašą parengė Gabrielė Gokaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.