Kultūra

2021.06.13 20:04

Ernesto Parulskio architektūros kokybės reitingas ir beveik tobula gatvė Vilniuje

Ernestas Parulskis, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.06.13 20:04

Vilniaus centre yra gatvė, kuria kasdien eina, pėsčiomis, automobiliais arba visuomeniniu transportu ją kerta ar ja važiuoja tūkstančiai žmonių, bet niekas iš jų nežino tos gatvės pavadinimo. Aš patikrinau.

Štai, pavyzdžiui, klausiu – „pasakyk ilgai negalvodamas, kur yra Juozo Tumo-Vaižganto gatvė“, ir pašnekovas sustingsta, varto akis, murma „palauk, palauk, tikrai gi žinau“ ir galiausiai, netekęs jėgų, nutyla, laukia teisingo atsakymo, o jį aš gailestingai ir duodu – vienoje Juozo Tumo-Vaižganto gatvės pusėje yra Lukiškių aikštė, kitoje – URM`as, Užsienio reikalų ministerija, kuri – tiksliau, kurios būstinė, ir yra šio komentaro pretekstas.

Menotyrininko Ernesto Parulskio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Praėjusią savaitę baigėsi porą metų trukusi URM`o senojo – arba pagrindinio? – pastato rekonstrukcija. Statybininkai nuėmė didžiąją dalį pastolių ir aš pamačiau, kad namą galiu drąsiai vadinti idealios rekonstrukcijos pavyzdžiu, nes niekas nepasikeitė. Štai, pavyzdžiui, mano sudarytame architektūrinės kokybės reitinge antra nuo galo, devinta, vieta (už jos yra tik dugnas, atitekęs pozicijai „Kenksminga architektūra“) skirta „Pakeistai architektūrai“.

Šios blogybės argumentacija visiškai skaidri: kiekvienas pastatas buvo suprojektuotas ir pastatytas kaip galutinės formos objektas. Ir bet kokio namo evoliucija turi tik du natūralius ir priimtinus kelius – arba išlikti nepasikeitusi, arba sunykti, užleisdama vietą kitam pastatui. Pastatų konversijos, imituojančios paveldo išsaugojimą, niekada nebūna sėkmingos. Jas kartais galima įvertinti kaip sudėtingą ar ekscentrišką architektūrą, bet supaprastinus galų gale gaunama įkyriai bloga architektūra.

URM`o pastate šios katastrofos išvengta – totalitarinės architektūros tūriai nepasikeitė, santūraus dekoro niekas negyvino, nepigaus granitinio tinko negailėta, masyvios durys ir bronziniai šviestuvai išsaugoti, nušveisti ir grąžinti atgal. Ir tik iš toli, iš kito Lukiškių aikštės kampo, specialiai įdėmiai žiūrint, matosi, kad stogas šiek tiek kilstelėtas – bet tai, be abejo, niekai.

Nematomai rekonstruota URM`o būstinė puikiai įsilieja į J. Tumo-Vaižganto gatvės pasakojimą, kuris šalia pavadinimo anonimiškumo turi dar vieną, ypač stiprų pranešimą – tai yra geriausia Vilniaus gatvė. Aš specialiai naudoju būdvardį „geras“. Nes šiaip ši gatvė nėra nei graži, nei didinga, nei jauki – Vilniuje ir vienų, ir kitų, ir trečių yra gerokai įspūdingesnių.

Šitos gatvės gerumu tampa bazinio idealo modelis – jei jaukųjį, gražųjį, didingąjį ir istorinį Vilnių suptų daugybės tumovaižgantų gatvių klonų tinklas, tai būtų maksimaliai patogus ir neerzinantis miestas. Paskaičiuokim – gatvė turi du gana tankius skverus, Vašingtono ir medžiais apaugusią Lukiškių dalį. Ji nėra plati, bet erdvės užtenka ir pėstiesiems, ir dviračiams, ir transportui. Nors pati yra tiesiog nuobodi, gatvė nėra aklina ir praeiviams nuolat atveria intriguojančias šonines perspektyvas. Ir, svarbiausia, joje yra ką veikti: einant – žiopsoti, sustojus – prisėsti, atsistojus – kur nors užeiti ir išleisti pinigus.

Architektūra J. Tumo-Vaižganto gatvėje irgi absoliučiai atitinka urbanistinio gerumo kriterijus. Joje yra jau du puikiai restauruoti pastatai – šalia jau minėtos URM`o būstinės, už kelių dešimčių metrų, stovi Pirklių namai, verti apdovanojimo už rekonstrukcinį tikslumą ir kruopštumą. Kitoje Užsienio reikalų ministerijos pusėje nedidelį kvartalą užima dar vienas paveldo perlas – art nouveau stiliaus Montvilos kolonija. Ten šiuo metu vieno namo fasadas aptrauktas pastoliais, ir šiek tiek neramumo yra, bet aš tikiu, kad gatvėje susiformavusi ideologija apsaugos vystytojus nuo pagundos iškelti stogdėžę.

O jei ir iškels, jiems užteks profesionalumo padaryti ją nematomą. Beje, visoje Tumo-Vaižganto gatvėje nėra nė vienos stogdėžės ir ji tampa reta Vilniaus centro vieta, kur galima nekrūpčiojant pakelti akis. Praeivio žvilgsnis taip pat ramiai slenka ir per šiuolaikinės statybos pastatus – kelių naujų namų tūriai proporcingi, apimtys humaniškos, o fasaduose nesimato paprastojo kapitalizmo pigumo. Net ir tie nauji pastatai, kuriuose lyg ir matosi blogos architektūros bruožų, yra geri, nes pirmą aukštą supa praeivius saugančios arkados.

Paskutiniu štrichu, įtvirtinančiu gatvės tobulumą, galėjo tapti svarbios tuštumos efektas – iš pirmo žvilgsnio nei pačioje gatvėje, nei vizualiai matomose artimosiose teritorijose nėra nė vienos skulptūros. Vilniuje sunku rasti vietą, kur nebloga (ar net visai gera) urbanistinė aplinka entuziastų nebūtų papildomai dekoruota skulptūrėlėmis, statulėlėmis, švieselėmis ar šviečiančiais fontaniukais. Deja, bet J. Tumo-Vaižganto gatvėje skulptūra vis tik yra, ir ji įtaisyta būtent šalia mano apdainuotos URM`o būstinės – ant ministerijos kontrolės punkto stogo kraigo sėdi vadinamasis Vilniaus angeliukas, vienas iš kelių šimtų.

Aš, žinoma, suprantu ir sutinku, kad angeliukai nepatinka mažumai, todėl mums, stipresnei pusei (o mažuma yra stipresnioji visuomeninės imties dalis), tenka nenaudoti jėgos ir pakančiai stebėti daugumos klystkelius, nepamirštant, be abejo, savigynos. Vienas draugas paskaičiavo, kad vienas žvilgsnis, užkabinęs vieną angeliuką, jo gyvenimą sutrumpina viena sekunde ir tai yra didelis nuostolis.

Jei aš, eidamas iš namų į darbą ir atgal nesisaugočiau, kasdien prarasčiau šešias gyvenimo sekundes. Per metus – trisdešimt šešias valandas! Todėl mano artimiausia užduotis – sudaryti visų Vilniaus angeliukų žemėlapį, kad nepatyręs vaikščiotojas galėtų pasiruošti žudančios skulptūros atakai. Angeliukų mieste labai daug, darbas bus ilgas.

Ernesto Parulskio architektūros kokybės reitingas

1. Nematoma architektūra. Pirmos vietos argumentacija nesudėtinga – nematomumas negali erzinti, todėl tampa gėriu. Nematoma architektūra yra dvejopa – vienoje pusėje yra pastatai tose gatvėse, šalyse ir miestuose, kuriuose stebėtojas nevaikšto ir tų pastatų nemato, o antroje – architekto sąmoningai paslėpta architektūra: sudėtingi galinių fasadų sprendimai, užmaskuotos rekonstrukcijos, nuo gatvės nematomi stogų antstatai, virtuoziškai paslėptos erdvės. Šitaip projektuoti sugeba tik genijai ir talentai. Ir šiaip gabūs architektai taip pat.

2. Pastatai su pirmuose aukštuose įrengtomis arkadomis. Norėčiau, kad šį elementą Lietuvoje įtvirtintų įstatymu kaip privalomą. Nėra nieko geriau už ėjimą dengtomis galerijomis per šlapdribą, sningant, ledėjant, lyjant ar kaitinant saulei, kitaip tariant – visada. Už arkadą galiu atleisti visas architektūrines nuodėmes, bet dažniausiai to nereikia daryti – jas drįsta suprojektuoti tik geri architektai. Dar pridursiu, kad dėl godumo arkadas naikinantys pastatų savininkai turėtų būti teisiami – kas, beje, ir vyksta.

3. Neerzinanti architektūra. Ji šiek tiek skiriasi nuo nematomos architektūros, nes aš ją matau. Neerzinanti architektūra yra architektūros bazė, kanoninio profesionalumo išraiška, šiandien vis retesnė, nes ne visi architektai sugeba atsispirti pagundai suprojektuoti pastatą geriau (ar gražiau), nei leidžia jų gebėjimai, o šiai pagundai nepasiduodančius vadinu meistrais, suteikiančiais mums dovaną be kančių gyventi miestuose.

4. Sudėtinga architektūra. Į šią poziciją patenka pastatai su darbui imliais architektūriniais sprendimais. Na, pavyzdžiui, ištisiniu stiklu aptrauktas gelžbetoninis karkasas yra nesudėtinga ir pigi architektūra. Net jei karkasas pakraipomas, pigumas niekur nedingsta. O kiekvienas elementas, laužantis stiklo dykumą, architektūrą daro sudėtingesnę ir kartu džiugina.

5. Gera architektūra. Santykinai žemą reitingo poziciją ji užima dėl dviejų priežasčių (nors, jei daryčiau šališką reitingą, ji užimtų, aišku, pirmą vietą). Pirmoji yra kriterijaus „geras“ subjektyvumas, antroji priežastis – statistika. Kaip ir visuose menuose, architektūroje genijų ar tiesiog talentingų kūrėjų nėra daug – keli iš tūkstančio. Likusius galima dalyti šitaip: trečdalis yra gabūs profesionalai, trečdalis – normalūs profesionalai, trečdalis – negabūs profesionalai. Ir tie, ir anie, ir tretieji, kaip jau rašiau trečiame punkte, dažnai pasiduoda pagundai padaryti geresnę architektūrą, nei leidžia jų gebėjimai. Dėl žemo kokybės kontrolės slenksčio (kurį sumažino kūrybą žudantis korektiškumas ir tolerancija) jų pastangos yra realizuojamos, o visuomenės skonio taikiklis numušamas. Taip ir išeina, kad gera architektūra nėra gera.

6. Bloga architektūra. Ji santykinai aukštą reitingo vietą užima irgi dėl statistikos. Akivaizdžiai bloga architektūra realybėje įgyvendinama labai retai ir, jei jau atsiranda, nedelsiant tampa kultiniu objektu.

7a. Pastatai su bukais balkonais gyvenamuosiuose namuose. Reitinge dalyvauja tik paprasčiausios konstrukcijos balkonai (iš fasado kyšantys balkiai, paklotas ant jų, turėklai). Kiti balkoninio tipo dariniai – lodžijos, atviri erkeriai, prancūziški balkonai ir kitos atviros (dengtos ir nedengtos) nelanginės fasado angos, kurių atsiradimas pareikalavo daugiau nei minimalių architektūrinių ir statybinių pastangų, bukų balkonų kriterijaus neatitinka.

Bukas balkonas yra gryna funkcija, labai retai tampanti (faktiškai – niekada netampanti) architektūros meno dalimi. Bukų balkonų pragmatizmas beveik visuomet virsta vidinių buto erdvių tęsiniu, kvazikambarėliu, kvazikiemu, kvaziterasa ar sandėliuku, galutinai sunaikindamas pastato fasado estetiką (jei tokia buvo). Kardinaliausiais atvejais (irgi labai dažnais) balkonas (po vadinamojo apšiltinimo) mutuoja į realiai bjaurią prie fasado prilipdytą patalpą.

7b. Buki balkonai verslo ir administraciniuose pastatuose. Bet čia šiaip, murmesiai – balkonai yra gyvenamųjų namų neišvengiamybė. Blogiau, visiškai blogai, kai jie atsiranda verslo ir prekybinėse miesto dalyse. Megapoliuose ir šiaip intensyviai gyvenančiuose miestuose balkonai tose, dažniausiai centrinėse, dalyse pradėjo nykti 19 a. viduryje, na, o provinciniuose miestuose – atvirkščiai, jų pradėjo daugėti: kai nėra nei verslo, nei prekybos, nei pramogų, lėtų miestų centruose atsirasdavo gyvenamiųjų namų su neišvengiamais balkonais.

Pavyzdžiui, Gedimino prospektas senose Vilniaus nuotraukose atrodo kaip balkonų paradas. Ir tai suprantama – nėra tokio pirklio ar valdininko, kuris atsisakytų balkono su vaizdu į pagrindinę miesto gatvę. Reikia ir pasirodyti, ir kitus apžiūrėti, galima susišūkauti su apačioje einančiu bičiuliu ar drauge. Ta proga verta pažymėti, kad balkonuose stovintys žmonės yra vienas bjauriausių ir labiausiai architektūrą naikinančių vaizdų.

8. Erzinanti architektūra. Tai yra matoma ir įkyri architektūra. Ji negadina sveikatos, bet nuotaiką sugriauna kiekvieną kartą ją pamačius. Erzinančios architektūros pasiūlos spektras labai platus – nuo negabiai nubraižytos fasadų elementų geometrijos iki su aplinka ar su pačiais savimi disonuojančiais tūriais.

9. Pataisyta architektūra. Kiekvienas pastatas buvo suprojektuotas ir pastatytas kaip hermetiškas objektas. Kiekvieno namo evoliucija turi tik du natūralius ir priimtinus kelius – išlikti nepasikeitusiam arba būti nugriautam, užleidžiant vietą kitam hermetiško turinio objektui. Pastatų konversijos ir rekonstrukcijos niekada nebūna sėkmingos. Jos gali kartais atrodyti kaip sudėtinga architektūra, bet beveik visuomet tai yra erzinanti ir bloga architektūra.

10. Kenksminga architektūra. Šis tipas turi du pogrupius – medicininį ir mechaninį. Pirmojo pogrupio statinių bjaurumas kenkia psichikai, o vėliau, dažnai einant pro objektą, psichiniai negalavimai persimeta ir į kitus organus, antrojo pogrupio architektūra kenksminga tiesiogiai – ji nepatogi ir gali sužaloti fiziškai.

Menotyrininko Ernesto Parulskio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.