Kultūra

2021.06.13 16:37

Austėjos Kuskienės knygų rekomendacijos: karjerai gal ir nenaudingos, bet paprasčiausiai „žiauriai fainos“

Austėja Kuskienė2021.06.13 16:37

Nežinau, kiek jūsų gali pasigirti, kad miega ant 497 Pasaulinės fantastikos aukso fondo knygų. Labai norėjau pradėti rekomendacijas šiuo faktu, nes aš būtent taip ir miegu (tik, gaila, jų neskaitau).

Mano šviesaus atminimo močiutė buvo ištikima fantastikos gerbėja, surinkusi visą „Eridano“ kolekciją, kurią paveldėjo mūsų giminė, – tai tik mažas pavyzdys, iš kokios skaitančios šeimos esu (o miegam ant jų tik dėl to, kad paprasčiausiai niekur neatsirado laisvo kambario visoms knygoms eksponuoti lentynose).

Vaikystėje knygas skaitydavau per naktis, mama buvo subūrusi savo skaitytojų klubą, o laukiamiausia Kalėdų dovana būna vardiniai antspaudai, leidžiantys identifikuoti per artimųjų rankas keliaujančių knygų savininkus. Tad knygos – visur aplink mane ir visą gyvenimą.

Visgi teks „prisiduoti“ – per pastaruosius dvejus metus mažai skaičiau grožinės literatūros, nes visą dėmesį ir laiką skyriau kino istorijos ir teorijos veikalams bei darbui reikalingoms knygoms. Tiesiog sąžinė neleisdavo įklimpti į kokį malonumą teikiantį romanėlį, kai dega rašto darbai ar atsiskaitymai. Tad laukiau studijų pabaigos, su saldumu įsivaizduodama, kaip nirsiu į romanus / detektyvus / biografijas ar kitas iš pažiūros karjerai gal ir nenaudingas, bet paprasčiausiai žiauriai fainas ir atpalaiduojančias knygas.

Taip ir nutiko – draugė į rankas įdavė 667 puslapių Hanyos Yanagiharos „Mažą gyvenimą“ („Baltos lankos“) sakydama: „Labai ilga knyga, labai graži, bet labai liūdna.“ Sutikau net nesvarsčiusi. Galbūt tai ir turėtų būti pirmoji didžiausią pastaruoju metu įspūdį padariusi knyga, kurią pasiūlyčiau ir kitiems, nes... tiesiog labai gera.

Marius Burokas puikiai išvertė ilgus ir sudėtingus sakinius, suliedamas juos į lengvai įtraukiančią, bet nelengvą istoriją. Istoriją apie vaikystės traumas (traumas tikrąja to žodžio prasme), nuo kurių be proto sunku pabėgti, apie priklausomybes ir savidestrukciją, nuo kurių nors trumpam atitrūkti padėti gali tik draugystė. Nekvestionuotina ir nuoširdi.

Prisipažinsiu, nebuvo lengva skaityti šią knygą, nes nors jos anotacijoje rašoma, kad tai „tamsi giesmė broliškai draugystei ir meilei 21 amžiuje“, o visas siužetas išties sukasi apie keturis nuo koledžo laikų bendraujančius draugus, tas tamsumas ir traumų – seksualinio išnaudojimo, psichologinių sunkumų, pjaustymosi, nepasitikėjimo savimi, visuomenės spaudimo – aspektas retkarčiais tiesiog suspaudžia vidurius iš siaubo ir bejėgystės. Kadangi esu itin jautri skaitytoja, ne kartą buvo kilęs noras padėti knygą į šalį, nes per liūdna, per šiurpu, per skaudu, bet susitvardydavau ir skaitydavau toliau. Bet tegul tai neatbaido skaitančiųjų, pažadu, paėmę šią knygą į rankas, nepasigailėsite.

Kita knyga, kuria norėčiau pasidalyti, savotiškai tęsia draugystės – vis dar gyvuojančios fizinių ir psichologinių išbandymų fone – temą. Tik šįkart – moterų draugystės. Tai Kate Quinn „Alisos tinklas“. Perskaičiau ją ir dovanojau visoms draugėms, net įtraukiau vyrą ir koleges, nes po jos man atsivėrė iki šiol nenumanytas istorinis kontekstas – Antrojo pasaulinio karo moterys šnipės. Vėliau skaičiau ir kitas knygas, kuriose pasakojamos moterų šnipių gyvenimas abiejų pasaulinių karų metais ar net moterų lakūnių istorijos, bet nė viena neprilygo šiai.

Tai faktais paremtas romanas apie Louise de Bettignies burtą moterų šnipių tinklą (jos slapyvardis buvo Alisa, tad čia išaiškėja ir romano pavadinimo kilmė), kuris siųsdavo karinę informaciją apie vokiečių planus Britanijai. Veiksmas vyksta Prancūzijoje, kur jau vien miestų ir gamtos aprašymai ten nors kartą buvus kelia sentimentų. Čia atskleidžiama drąsių – išties drąsių, nežinau, kaip elgčiausi jomis dėta – moterų kasdienybė.

Šnipės jautė nesaugumą ir paranoją, ką jau kalbėti apie finansinį nepriteklių, fizinį nuovargį ar paprasčiausią alkį, bet vis tiek turėjo jėgų vykdyti savas užduotis ir rizikuodamos savo, kolegių ir giminaičių gyvybėmis stumtis didžių, aukštesnių tikslų link. Po tokių knygų mažiausiai parą tūnau internete gaudydama romane paminėtas detales ir jas lygindama su istoriniais faktais. Ir ši knyga nėra lengva, bet ta savotiškai perrašyta karo istorija iš moterų – ir dar išties egzistavusių – perspektyvos, gyvai ir labai įtikinamai aprašytas to meto gyvenimas tikrai verti nepabūgti.

Paskutinė rekomendacija, kuri apima visą knygų seriją, leidžia man atsiskleisti kaip neįpareigojančių ir, sakyčiau, moteriškų knygų gerbėjai. Lucinda Riley, kurios greičiausiai visus kūrinius yra išleidusi leidykla „Tyto alba“, yra tikra knygų kepėja. Komplimentai rašytojai, atradusiai tikrai paveikų istorijos pasakojimo būdą: jos knygų veikėjos (visados tik šiuolaikinės moterys) vidinės krizės metu atranda sąsają su kokia nors prieš šimtą ar kelis šimtus metų gyvenusia ir jos dabartį nulėmusia heroje. Dabartis pinasi su praeitimi, knygos be proto įtraukia, nes autorė reikiamoje vietoje intriguojamai nutraukia pasakojimą ir nukelia į kitą laikotarpį, kai paprasčiausiai negali sustoti ir privalai skaityti toliau.

Būtent šis pasakojimo principas taikomas L. Riley „Septynių seserų serijoje“ („Septynios seserys. Majos istorija“, „Audrų sesuo. Alės istorija“, „Šešėlio sesuo. Star istorija“, „Perlų sesuo. Kelės istorija“, „Mėnulio sesuo. Tigės istorija“, „Saulės sesuo. Elektros istorija“ ir nauja šviežia „Dingusi sesuo. Meropės istorija“, dar laukia ir tėvo Atlanto istoriją pasakosianti knyga). Čia gausu istorinių elementų ir viską sieja, neslėpsiu, intriguojanti ir vis dar iki galo neišaiškinta jungiamoji linija.

Milijonierius (o gal milijardierius?) verslininkas, visų vadinamas tiesiog Atlantu, įsivaikina šešias mergaites, kurios apsuptos meilės auga net nesusimąstydamos apie savo kilmę. Tėvui mirus neaiškiomis aplinkybėmis, visos gauna po laišką su nuorodomis, iš kur jos kilusios (užsiminsiu, kad čia keliaujama per visus žemynus), ir užuominomis, kokia jų kilmė. Kiekviena knyga pasakoja skirtingų seserų kelius, aiškinantis savas istorijas: viena atranda savo protėvius Brazilijoje (sužinosite, kas ir kaip kūrė garsiąją Rio de Žaneiro „Kristaus Atpirkėjo“ statulą), kita nukeliauja net iki Australijos (nesusipažinusiems su aborigenų menu bus ką atrasti), istorija nukels ir į Beatrix Potter kūrybos laikus ar flamenko atlikėjos Carmen Amayos karjeros pradžią.

Neatsakytų klausimų rašytoja per visus romanus palieka itin daug: kas buvo tas tėvas Atlantas ir kodėl jis įsivaikino būtent šias merginas? Ar gali būti, kad tėvas Atlantas vis dar gyvas? Kodėl visos seserys pavadintos Plejadžių žvaigždyno ryškiausių žvaigždžių vardais (pagal graikų mitologiją vadinamais septyniomis seserimis)? Jeigu tai yra aliuzija į septynias seseris“, kodėl šeimoje augo tik šešios ir kur yra septintoji?

Mūsų giminės moterys net susijungė į atskirą „chatą“, kurio pradinė mintis buvo jungti septynias giminaites (žinoma, vėliau viskas išvirto į paprasčiausią šeimos pokalbių platformą), bet tai tik iliustruoja, kaip įtraukia ir pakeri ši knygų serija, kuri – kad ir kaip banaliai nuskambės – leis net ir namuose užsidarius pakeliauti po visą pasaulį.

Kol rengiau šį tekstą, paaiškėjo, kad L. Riley iškeliavo po ketverius metus trukusios ligos. Labai gaila ir tikiu, kad paskutines jos knygas skaitysiu su liūdesiu, nes produktyvumas ir gebėjimas įtraukti žavėjo, ir džiugino kaip skaitytoją.

Nebandysiu apsimesti didelių, visaapimančių ir gyvenimo tiesas / vertybes / kryptis man atskleidžiančių knygų skaitytoja – visą klasiką ir mane pakeitusias knygas jau perskaičiau studijų metais ar dar paauglystėje, tad dabar nuoširdžiai nyru į tai, kas teikia džiaugsmą: malonumą skaityti, galimybę sužinoti ką nors naujo, o vėliau aptarti tai su artimaisiais ar tiesiog pabėgti nuo pandeminio nesaugumo bei nežinomybės.

Galbūt šias knygas jungianti draugystės ir poreikio būti ne vienam (ir ne vienišam) linija susijusi ir su karantino sukeltu atotrūkiu nuo artimųjų, nuo draugų. Tiesiog paimi šias knygas į rankas ir perskaičiusi nusiramini, kad ta dabartinė situacija nėra tokia unikali, galbūt nėra ir tokia gąsdinanti, o tie žmogiškieji ryšiai – ar tai draugystė, ar giminystė – vis tiek yra kažkur aukščiau.

P. S. O kad viskas nesibaigtų taip patosiškai, prisiminsiu pokalbį su kolega, kuriam prasitariau apie šias skaitymo rekomendacijas. „Tai rašyk „Emilį iš Lionebergos“, – greičiausiai juokais, bet labai taikliai leptelėjo jis. Išties, kai turi vaikų, kuriems skaitai vakarais, nemirtingoji klasika vaikams užvaldo (o ir jėgų vakarais paskaityti dažniausiai pakanka būtent šioms knygoms, o ne savoms).

Tad pateiksiu ir mažąjį knygų trejetuką: Alano Alexanderio Milne'o „Pūkuotuko pasaulis“, Astrid Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“ ir visos Roaldo Dahlo knygos. Tik čia komentarų, manau, nebereikia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.