Kultūra

2021.06.12 12:03

Jūratė Čerškutė. Julia Kerninon ir jos Liv Marija – skaitymo lengvybė

Jūratė Čerškutė2021.06.12 12:03

Gegužės pradžioje lietuviškai pasirodęs Julios Kerninon romanas „Liv Marija“ (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, išleido „Alma littera“) – pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su darbščia ir raštinga, tikėtina, netrukus ir už Prancūzijos ribų išgarsėsiančia jaunosios kartos ir (bent jau kol kas) nesunkiasvorės literatūros prancūzų rašytoja. 

Ji pati sako, kad knygų ir literatūros pasaulyje yra jau bene trisdešimt metų – nuo pat tada, kai išmoko skaityti, vėliau ėmėsi rašyti, paauglystėje dalyvavo slemo pasirodymuose gimtajame Nansi. Oficialiai literatūros pasaulyje Kerninon debiutavo 2007 metais būdama dvidešimties slapyvardžiu Julija Kino – juo išleisti du pirmieji romanai, dėmesį telkę į tamsiąsias, su mirtimi flirtuojančias egzistencijos puses: žudynes iš neturėjimo ką veikti ir nuobodžio, jaunatvės smurtą, kruvinas orgijas, tiek dvasinius, tiek fizinius kankinimus.

2014 metais, debiutavusi savo tikrąja pavarde, Kerninon pradėjo naują etapą, kuriame kiekvienas kūrinys vis kitu kampu narsto nepaliaujamas meilės paieškas ir vingrias likimų sankirtas, susilaukiančias ir literatūrinių premijų dėmesio, – pastarųjų Kerninon biografijoje jau keturios, įskaitant ir Françoise`os Sagan apdovanojimą.

Nebepajėgiu atsekti, iš kur sužinojusi šios rašytojos pavardę ėmiau ja domėtis. Pirmiausia perskaičiau jos romaną „Mano atsidavimas“ (Ma dévotion, Éditions du Rouergue, 2018; My devotion, iš prancūzų k. į anglų k. vertė Alison Anderson, Europa Editions, 2020) – pirmuoju asmeniu ir išpažintiniu tonu papasakotą aistringos ir liguistai prieraišios meilės istoriją, kiek schematiškai iliustruojančią vaikystės traumų poveikį, mūzos ir genijaus santykius.

Po to sekė „Liv Marija“ ir nediduke knygute išleista autobiografinė esė „Garbingas užsiėmimas“ (Une activité respectable, Éditions du Rouergue, 2017; A Respectable Occupation, iš prancūzų k. į anglų k. vertė Ruth Diver, Les Fugitives, 2020). Šias skaitytas knygas vienija tai, kas, spėčiau, yra Kerninon kūrybos šerdis – romanus jungia siekis „surimtinti“ meilės romaną ir perrašyti jam privalomą happy end, toliau eina nuo Kerninon biografijos neatskiriama netramdoma aistra knygoms, iš kurios tveriasi rašytojos kūrybos paradoksalumas: siužetų dirbtinumas ir neįtikinamumas nuolat konkuruoja ir netgi kaunasi su atida žodžiui ir mėgavimusi tiek rašymu, tiek istorijų kūrimu.

Tai matyti ir 2020 metais Prancūzijoje publikuotame romane „Liv Marija“ – kurdama meilės istoriją Kerninon rašo pakankamai juslingą, nuojautoms atidų, bet taupų ir nenusaldintą sakinį. Tai Liv Marijos Kristensen gyvenimas nuo pradžių pradžios ir pirmojo sakinio „Tėvai mylisi, o manęs dar nėra“ iki netikėtos pabaigos „Ji buvo mano žmona“. Tarp šių sakinių driekiasi 189 puslapiai, kuriuose – vienos moters likimas, prasidėjęs iš didžiulės meilės, jai lemta tokią pačią didžiulę meilę išgyventi ir galiausiai dėl jos patirti „santa barbarišką“ gyvenimo pokštą.

Pastarajam, kuris yra vienas svarbiausių siužeto suktukų, galima priekaištauti dėl banalumo pamušalo, kita vertus, dera nepamiršti, kad visų „muilo operų“ galimus scenarijus generuoja ir maitina ne kas kita, kaip mūsų pačių gyvenimas. Kerninon tekstas nėra muilo opera, nors ir kiek pavojingai balansuoja ties riba. Tai veikiau tradicinė prancūziška jausmų ir meilės drama, standartiškai grakšti, neblogai suręsta, lengvai perskaitoma. Jei būtų filmas, tai standartinės pusantros valandos su numanomais prancūzų kino garsiais vardais.

Nors daug kam pati Kerninon savo išvaizda ir laikysena kiek primena Audrey Tautou suvaidintą Ameliją iš Monmartro, vis tik įsivaizduočiau, kad jos heroję Liv Mariją vaidina Sophie Morceau arba jauna Juliette Binoche, tokio tipažo ir kiek panašaus likimo heroję jau suvaidinusi filme pagal Joane Harris romaną „Šokoladas“ („Liv Marija“ kelia asociaciją būtent su šiuo romanu ir jo ekranizacija). Kinematografinį aspektą miniu neatsitiktinai – skaitant Kerninon romanus išlieka ne literatūros, o scenarijaus įspūdis, ir čia jau rūpi klausti, ar nebūtų geriau, jei rašytoja savo istorijas iškart atiduotų kinui, o ne knygoms?

Lietuviško leidimo viršelį (dėl keisto šrifto negražiai „cukruotą“), kaip ir originalų prancūziškąjį (pastarasis subtilesnis ir tikslesnis) puošia frazė: „Aš esu motina, melagė, bėglė, aš esu laisva.“ Štai ir visi išoriniai Liv Marijos gyvenimo vaidmenys, nutylint pačią svarbiausią, knyginį: „Jos tėvas buvo skaitytojas, o motina – veikėja. Jos tėvas mėgo pasakojimus, o motina buvo personažas.“ (p. 12) Liv Marijos tėvas, nuo mažumės prieš miegą jai skaitęs Williamą Faulknerį, tarsi nesąmoningai dukrai suprogramavo literatūrinės personažės gyvenimą, kur svarbiausią pokytį – ne tik pirmąją meilę, bet ir nekaltybės bei gailesčio praradimą – lemia 1987 metų vasara Berlyne, nenumatyta kryptimi pasukusi Liv Marijos gyvenimą, kurio viename epizode galiausiai atsiskleidžia ir minėtoji knyginė aistra – Liv Marija imasi vadovauti knygynui, atsiduodama Vakarų literatūros klasikai ir apskritai knygoms, apie kurių įtakas nevengia kalbėti ir pati rašytoja (tie Vakarų kanono autoriai kartojasi ir „Garbingame užsiėmime“; skaitomų knygų nuotraukomis lengvai perkrauta ir autorės asmeninė instagramo paskyra).

„Liv Marija“ yra vienos moters gyvenimo ir meilės istorija, nestokojanti vedusių ir nevedusių vyrų, nutylėtų gyvenimo skyrių, gyvenimą lemiančios pirmosios meilės, klausianti, kiek gerai pažįstame žmones, su kuriais gyvename. Ieškant atsakymo išryškėja ir kita nuostata – „žmogus negali pabėgti nuo savo likimo. Patirs jį, kas benutiktų.“ (p. 72), kuriai, kaip matyti iš romano pabaigos, Liv Marija taip lengvai nepasiduos. Dėl minėtųjų romaną reklamuojančių herojės vaidmenų aršiai diskutuočiau – eiliniam romantiniam filmui jie galėtų daryti įspūdį, bet knygoje tai tik vaidmenų suminėjimai be detalesnio atskleidimo.

Būtent jo, literatūrinio, skaitant tiek „Liv Mariją“, tiek „Mano atsidavimą“ nuolatos trūko, nepaisant teksto sklandumo ir gerai komponuojamos veiksmo scenografijos, neapleido įspūdis, kad veikėjai pernelyg knygiški ir plokšti, tarsi iškarpos iš tikrai gerų CV (pavyzdžiui, Liv Marijos pirmoji meilė Fergiusas, Homero vertėjas ir kalbotyros daktaras), kurioms trūksta egzistencinio gylio ir tikrumo, to įtikinamo grynumo. Kerninon pasakojamos istorijos jau atrodo girdėtos ir ne pirmą kartą „grojamos“, nes tveriamos iš rašytojos skaitymo aistros, visų jos perskaitytų knygų.

Įsidėmėtina, kad šį savo trūkumą suvokia ir tiksliai jau minėtoje esė apie skaitymą ir rašymą formuluoja ir pati Kerninon: „Mano knygoms trūksta intelektualumo, moderniai prozai būdingo konstrukcijos grynumo, kalbos subtilybių, knygos išduoda mano kraštutinius keistumus, mano pagarbą status quo, mano trūkumus, mano menkumą – taip galbūt yra todėl, kad proza yra mano intensyviausias ir nuoširdžiausias santykis su mane supančiu pasauliu. <...> Aš nesu iš tų, kurie apdovanoti puikia vaizduote. Aš tiesiog gana protinga, ne itin stabili ir visai nesubtili. Aš regiu žodžius po vieną kaip akmenis.“

Galbūt iš šito akmeniškumo ir kuriasi tas keistas Kerninon tekstų įspūdis – lyg ir nieko itin blogo, nes juos rašo žodžiui atidi aistringa kūrėja, bet sykiu ir nieko perdėm įsimintino, veik jokios gelmės, tik paviršinių figūrų kontūrai. Spėčiau, kad tai lemia jau minėta autorės skaitymo aistra (nuo vaikystės vykstantis nuolatinis skaitymas), kuri būdama aistra stinga refleksijos ir kritinės distancijos. Kerninon, pakartosiu, yra raštinga rašytoja, iš perskaitytų knygų išmokusi atkartoti paviršių, o tai sukuria tuščiavidurį, bet ne turininį ar keliamatį teksto kūną.

Kita svarbi jos knygų lengvybės priežastis yra žanras, tas meilės romanas, kuris įkalina skaitytuosius Kerninon romanus žanrinės literatūros rėmuose ir ribotumuose, nors jų autorė ir bando išvengti. Vis dėlto už žanrą svarbesnis yra Kerninon įvardytas greitis ir aistringas santykis su tekstu ir rašymu. Gan emocingai išguldytame tekste „Garbingas užsiėmimas“ Kerninon prisipažįsta esanti aistringa skaitytoja ir aistringa rašytoja. Ji skaito, kaip ir rašo, greitai ir net kiek ūmiai: „kas mane domina bet kokioje veikloje – viską daryti greitai“. Kerninon kone tiesmukai, nekoketuodama prisipažįsta be rašymo neįsivaizduojanti gyvenimo, nes rašydama ji kuria santykį su pasauliu ir sykiu mokosi – kaip rašyti dialogus, kokias pabaigas sukurti, kaip susukti siužetą.

Apskritai, typing – tiek vaikystėje rašomosios mašinėlės, tiek dabar kompiuterio klaviatūros kankinimas – yra kasdienė jos veikla ir disciplina, reguliuojanti gyvenimą jau mažiausiai dvidešimt penkerius metus. Savo mažos skaitymo išpažinties pabaigoje Kerninon garsiai įvardija tai, ką daugelis rašytojų nutyli arba apraizgo metaforų ir neretai menamo dvasingumo tinklais, mistifikuodami kūrybos procesą: „Aš rašau knygas, nes tai gera disciplina, nes aš mėgstu sakinius ir sudėlioti tvarką „Wordo“ dokumente, man patinka kiekvieną vakarą skaičiuoti žodžius ir patinka pabaigti tai, ką esu pradėjusi. Rašau knygas, nes nesvarbu, ar jos mano, ar kitų, jos yra tai, kas mane labiausiai domina. <...> Tai yra tai, ką aš darau. Mano užsiėmimas. Skaitau knygas ir jas rašau. Ir rašysiu grožinę literatūrą iki tol, kol tik pajėgsiu.“

Tad skaitysiančius Kerninon „Liv Mariją“ darsyk perspėju – literatūrinių aukštumų ir meninės gelmės čia nėra. (O taip norėtųsi jų autorei vis dėlto linkėti!) Yra meilės istorija, suausta pirmiausia perskaitytų knygų ir tik paskiausia literatūros siūlais. „Liv Marija“ liudija Kerninon valingą laikyseną, kad istorijos leidžia mums atsikvėpti, bet nieko nesugeba pataisyti, o tai maloniai konfrontuoja su dabarties autofikcinių, terapinių ir įveikos tekstų srautu. Galiausiai, ne visos knygos turi būti rimtos. Sykiais, ypač vasarą, reikia lengvos jausmų išklotinės, perskaitomos be dramos, panašiai taip, kaip sykiais vienu ypu susižiūri gera prancūziška jausmų drama. „Liv Marija“ viena iš tokių.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.