Kultūra

2021.06.07 19:38

Gerūtos Griniūtės knygų rekomendacijos: krokodilas sapne ir kaip košmarai tampa realybe

Gerūta Griniūtė, laidų vedėja2021.06.07 19:38

Šiąnakt sapnavau krokodilą. Ne kokį nors pieštinį, o tikrą – didelį ir grėsmingą. Nesupratau kaip, bet jis atsidūrė mano svetainėje, buvo visas gruoblėtas ir bjaurus, o pastebėjęs, kad stoviu tarpduryje, ėmė judėti manęs link. Apėmė siaubas, širdis kalė kaip reikiant. Kai krokodilas prisiartino ir nasrais griebė už kojos, prabudau.

Žvėris tada išnyko kažkur tarp lubų ir saulės ruoželio, lendančio pro užuolaidas. Kodėl pasakoju apie savo košmarą knygų rekomendacijos skiltyje? Nes manau, kad keletas knygų, kurias šiandien noriu pasiūlyti, puikiai atspindi absurdo ir neišvengiamybės jausmus, o kartu skatina nepamiršti, kad košmarai įgauna labai realias formas, jei leidi sau užsnūsti.

Kokybiškas literatūros kūrinys dažnai būna skaitomas kelis kartus. Tokių, manau, kiekvienas galėtume pavardyti bent po penketą. Ir kaip įdomu, kad, skaitant knygą antrą ar trečią kartą, joje ne tik aptinkama daugiau detalių, bet kartais, pavyzdžiui, pasikeitus kasdienio gyvenimo aplinkybėms, pasikeičia ir pačios informacijos priėmimas.

Pirmoji knyga, kurią norėčiau švelniai paraginti perskaityti (arba perskaityti dar kartą), – tai George`o Orwello distopija „1984“, originalo kalba išleista 1949 metais. Daugelis G. Orwellą pamename iš mokyklinės literatūros programos – „Gyvulių ūkį“ ir man teko skaityti ir analizuoti literatūros pamokose. Visgi dalis mano pažįstamų „1984“ nėra skaitę, nors man pačiai į rankas iki šiol pakliūdavo tik tas leidimas, kuriame abu minėti kūriniai yra išleisti kartu (ir pati turiu 1991 metų „Vyturio“ leidimą).

O atsiversti kūrinį „1984“ verta, ypač šiandien. Ne dėl to, kad galėtume pasišiurpinti scenarijumi, kuriame piešiamas nuolat Didžiojo Brolio sekamos visuomenės paveikslas, aprašomas technologijų visur ir visada matomas ir girdimas žmogus, kurio mintys nuskaitomos ir sekamos, vadinasi – nelaisvos. Knygą, mano nuomone, perskaityti svarbu suvokiant, kad panašių scenarijų toli ieškoti nereikia – jie šalia mūsų. Šiandien atrodo absurdiška, kad Partija valdo viską, kad bet koks individualybės pasireiškimas yra smerkiamas, taip pat kad mirus šalies vadui privaloma kuo smarkiau raudoti, antraip būsi žiauriai nubaustas arba kad skrisdamas namo gali būti nuleistas ant žemės su visu civiliniu lėktuvu, uždarytas į kalėjimą, tardomas ir baudžiamas už laisvą žodį.

Bet dalis planetos šiandien juk vis dar gyvena tokioje realybėje. Galiausiai ši knyga – tai priminimas apie teisę į privatumą, kur ir kada begyventume. Distopija „1984“ parašyta aiškia, vietomis taupia, bet taiklia kalba, kuri šiuo atveju puikiai pasitarnauja kuriant atmosferą. Ir net jei kūrinys pasirodys niūrus skaityti šviesią vasaros popietę, gal toks disonansas kaip tik padės įvertinti tai, kad baisūs scenarijai mums šiandien tėra košmarai, iš kurių pabundame. O pabusti gali tikrai ne visi.

„Tai jau rekomenduosi kokią nors Mozarto ar Beethoveno biografiją“, – šyptelėjo viena mano bičiulė, išgirdusi, kad ruošiuosi rekomenduoti knygas. Taip, apie muziką ir muzikus skaitau daug, todėl šiandien taip pat neapsieisiu be tokio kūrinio. Tik knyga apie muziką nebus šviesi. Atvirkščiai – absurdo ir neišvengiamybės jausmas lydi ir antrą kūrinį, kurį siūlau. Jį rekomenduoju tiems, kurie bent akies krašteliu norėtų žvilgtelėti į kūrėjo gyvenimą totalitarizmo akivaizdoje, bandymą likti ištikimo savo idėjoms, o kartu – pamėginti suvokti žmogaus apsisprendimo kainą.

Anglų rašytojas Julianas Barnesas 2016 metais parašė knygą „Laiko triukšmas“ („The Noise of Time“), lietuvių kalba ji pasirodė 2017-aisiais, į lietuvių kalbą kūrinį vertė Nijolė Regina Chijenienė. Knygoje pasakodamas 20 a. rusų kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus istoriją autorius labai vaizdingai piešia kontrolės, absurdo ir nevilties supančiotos sovietmečio visuomenės realybę. Skaitant nesunku pajusti laikmečio dvasią per labai tiksliai aprašytas laikotarpį liudijančias kasdienio gyvenimo detales. To meto gyvenimo normas atspindi kūrinyje, regis, žmonių nebestebinanti dviveidystė, nuolat lydinti nerimo būsena, nusivylimas.

Beje, vis pasitaiko kur nors perskaityti ar išgirsti sakinį „Nepainiokime meno su politika“. Tai J. Barneso „Laiko triukšmą“ verta paskaityti dar ir dėl to – šis tas pasidaro aiškiau.

„Kodėl, mąstė jis, Valdžia atkreipė dėmesį į muziką ir į jį? Ji visada labiau domėjosi žodžiais, o ne natomis: juk ne veltui rašytojai, o ne kompozitoriai buvo paskelbti žmogaus sielos inžinieriais? Rašytojai buvo smerkiami pirmame „Pravdos“ puslapyje, o kompozitoriai – trečiame. Tarp jų būdavo dviejų puslapių tarpas. Ir tai šį tą reiškė: kartais tas puslapių skirtumas lemdavo gyvenimą ar mirtį.“

Trečią literatūros pasirinkimą taip pat padiktavo laikas. Birželio 5 d. minėjome lietuvių poeto Vytauto Mačernio 100-ąsias gimimo metines, taigi manau, kad dabar pats laikas prisiminti arba iš naujo atrasti V. Mačernio eiles. Pati džiaugiuosi visos jo kūrybos rinkiniu „Po ūkanotu nežinios dangum“ (1990 metais jį išleido leidykla „Vaga“) – čia suguldyta jo poezija, dienoraščio įrašai, laiškai, kt. Manau, V. Mačernį vertinga paskaityti ne tik norint pažinti jaunąjį lietuvių literatūros klasiką, bet ir mėginant sau atsakyti į klausimus, kodėl kasdienybėje veikiame vienaip, o ne kitaip, kas ir kodėl gyvenime mums apskritai vertinga.

Manau, kad poeziją skaityti sveika, ji veikia panašiai kaip muzika: prasmių sluoksniais, ritmais ir rimais ji nesunkiai gali pagauti ir nulydėti į kitus pasaulius. Savo namų bibliotekoje esu sukaupusi nemažai poezijos knygų.

Vidunaktį dažnai

Aš pabundu,

Kada keistai, keistai

Visuos namuos tylu,

Ir aš nebežinau,

Kas daros su manim,

Bet man kaskart sunkiau

Tokiom naktim

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis

Su begale nežinomųjų.

Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,

Atėjęs iš erdvių giliųjų,

Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu

Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?

Šarnelė, 1943.X.17

Šiandien rekomendacijos tokios – gal kad kalbamės tokiu metu, kai norisi kelti būtent tokius klausimus ir šiuos kūrinius paskaityti iš naujo. O gal dėl to, kad sapnavau tą prakeiktą krokodilą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.