Kultūra

2021.06.03 19:50

Aušra Kaminskaitė. Lietuvos teatro kryžkelėje – donkichotiškos klejonės

Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė2021.06.03 19:50

Daug metų Lietuvos teatro problemos sietos su jaunų režisierių stygiumi. Į tai sureagavo Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), šiandien kas keletą metų renkanti režisierių kursus, vadovaujamus ryškiausių šalies menininkų (anksčiau režisieriai rinkti kas dešimtmetį).

Išsprendus kiekybės klausimą, atsirado nepasitenkinimas kokybe: jaunų režisierių darbams stinga gylio, jų spektakliai silpni ir neįdomūs.

Čia yra dalis tiesos, tačiau už tai atsakingi ne tik kūrėjai, bet ir pereinamasis teatro laikotarpis. Daug metų puoselėjęs stiprią, asmenybių talentais paremtą režisūrinę kryptį, šiandien Lietuvos teatras demokratiškėja. Pamažu nyksta vertikali hierarchija ir griežtas pasiskirstymas profesijomis, populiarėja kolektyvinė kūryba. Tai nereiškia, kad atsisakoma tradicinių aktoriaus, režisieriaus, dramaturgo etc. vaidmenų. Vienas pagrindinių skirtumų – spektaklio koncepcija ir visuma gimsta ne išimtinai režisieriaus galvoje, bet per repeticijų procesą.

Lietuva, kaip bet kuri kita santvarkų pasikeitimą ne taip seniai išgyvenusi šalis, puikiai suvokia, ką reiškia atsidurti pereinamajame laikotarpyje. Daug metų diegti ir giliai įsišakniję idealai staiga vienareikšmiškai niekinami, o naujos vertybės dar neįsitvirtinusios, nes iki jų veda ilgas kelias, kurį ne visi turi kantrybės eiti. Regis, nieko nauja: visuomenės mąstymas nepasikeičia per naktį, kad ir kaip to norėtume, kad ir ką oficialiai deklaruotume.

Tokioje kryžkelėje šiuo metu veikia Lietuvos teatras, masinamas naujų krypčių, tačiau sunkiai paleidžiantis senus įpročius. Šiandien šalies scenoje drąsiai kvestionuojamos kūrybos taisyklės, dažniau žiūrovams siūlomas netikėtas požiūrio kampas, o ne estetinių poreikių tenkinimas, pagaliau liaujamasi grasyti kūrėjams, kad „scena pasiima viską, o jei visko neduodi, ji keršija“. Skamba nuostabiai, tačiau kai tokiais principais besivadovaujantys žmonės kuria įprastą režisūrinį teatrą, reikalaujantį griežtesnio vaidmenų pasiskirstymo ir hierarchiško mąstymo, kyla meninių problemų: kūrybos būdai nedera su pasirinktos krypties plėtojimu. Nuolat žvalgantis pirmyn, atgal, galiausiai kūriniai nepakyla aukščiau vidutiniško darbo laiptelio.

Regis, tokioje kryžkelėje apsistojo Adomo Juškos „Don Kichotas“, gegužės viduryje parodytas Valstybiniame jaunimo teatre. Nesusikalbėjimas tarp griežtos rankos ir tikslumo reikalaujančių sceninių sprendimų bei iš pažiūros laisvos, autoritetų nepripažįstančios komandos dvasios puikiai iliustruoja tarpinį laiką. Juo įdomiau spektaklio programėlėje perskaityti šviesaus atminimo filosofo Leonido Donskio žodžius, kuriuose Don Kichotas vadinamas pereinamojo laiko žmogumi:

„Tai epocha, kurioje nustoja veikti praėjusių amžių vertybės ir idėjos, bet sykiu dar nėra ir naujųjų, kuriomis patikėtų naujosios epochos žmonės. Tai skausmingų socialinių improvizacijų ir eksperimentų epocha, kurios sėkmingus žingsnius, žygdarbius, klaidas ir klystkelius lemta patirti ateities kartoms. Tai epocha, kurioje nėra nei tikro džiaugsmo, nei gilaus liūdesio. Tai atbukusių jausmų ir išsekusių reakcijų epocha. Geriausia, ką joje mokama daryti, – tai ciniškai tyčiotis iš tų, kurie mąsto arba ką nors aktyviai veikia.“

L. Donskio žodžiuose juntamos idėjos ryškesnės antroje A. Juškos spektaklio dalyje. Pirmojoje ligotai klejojantis Don Kichotu pasivadinęs Alonsas Kichanas (Aleksas Kazanavičius) drauge su materialinės naudos siekiančiu ir grasinimų išsigandusiu ginklanešiu Sanču Pansa (Andrius Bialobžeskis) iškeliauja į niekur. Lydimas scenos centre besisukančio ir dinamiškai erdves keičiančio kubo (scenografas Marius Nekrošius), duetas susiduria su pavieniais riterio vaizduotės išprovokuotais nuotykiais.

Įdomu, kad iki pertraukos apie Don Kichotą sužinome nedaug, ir tai nesunku paaiškinti: spektaklio Don Kichoto esmę kuria ne aktorius, bet aplinkinių personažų veiksmai ir santykis su herojumi. Pirmoje dalyje sutiktiems žmonėms Don Kichotas ir Sančas Pansa yra eiliniai keliautojai, su jais neužmezgami jokie santykiai. Taip kelionė tampa beprasmiška – veikėjai neturi inspiracijos keistis.

Josephas Campbellas knygoje „Herojus su tūkstančiu veidų“ aprašo klasikinę herojaus problemą: patyręs žygdarbių žmogus pasikeičia, tačiau grįžęs namo suvokia, kad jo kraštas išliko, koks buvęs, ir nėra pasiruošęs sutikti pasikeitusįjį bei jo idėjas. „Don Kichote“ situacija atvirkščia: Alonsas Kichanas lieka ištikimas savo pasaulio matymui ir idealams, tačiau pakinta aplinkinių požiūris: jie prisitaiko prie Don Kichoto taisyklių, kad išnaudotų jį savo pramogai.

Tai įvyksta riteriui ir ginklanešiui patekus į kunigaikščio rūmus, kuriuos antroje spektaklio dalyje vizualizuoja nuo scenos vidurio kylantis raudonas pusapskritimis, pagal poreikį tampantis pilies siena, mene, laiptais, galiausiai – cirko arena, kurioje pats Cervantesas (Vaidas Vilius) gainioja sutrikusį ir padaryti bet ką pasiryžusį Don Kichotą – fiziškai silpną ir savęs ginti nesiryžtantį teisybės kitiems ieškotoją.

Čia klajojantis riteris jau yra žinomas žmogus, kurio nuotykiai aprašyti skaitomoje knygoje, tad pramogaudami rūmų gyventojai sąmoningai renkasi veikti pagal Don Kichoto pasaulio taisykles. Iš pradžių jie suteikia keliautojams visas sąlygas, aprašytas riterių romanuose, o tada priverčia svečius paklusti savo pageidavimams. Čia spektaklis tampa itin tragiškas, nes dvariškiai, priešingai nei Cervanteso romane, yra nejautrūs, pragmatiški individai, sąmoningai ir skausmingai žeminantys Don Kichotą ir jo ginklanešį.

Tai – individualios interpretacijos užuomazgos. Tačiau kol kas Jaunimo teatro „Don Kichote“ Cervanteso autorystė nusveria A. Juškos ir Mindaugo Nastaravičiaus adaptaciją. Gigantišką iššūkį išsikėlę teatro menininkai neatrado kito būdo sujungti spektakliui reikalingas istorijas kaip tik įtraukdami autoriaus – kare rankos netekusio ir į rašymą panirusio Cervanteso – figūrą. Daugybę aplinkybių aiškina spektaklio tekstas, bet ne veiksmas, todėl scenų dažnai nesieja priežastingumo ryšiai. Skaitę „Don Kichotą“ ilgainiui turbūt susigaudys, kokie yra pokyčiai, tačiau kiti rizikuoja taip ir nesuprasti, kokie keliai atvedė personažus prie naujų situacijų.

Tokių problemų nekiltų, jei spektaklyje nestigtų tvarkos, griežtumo ir pasiryžimo eiti iki galo. Kaip nemaloniai beskambėtų, A. Juškos „Don Kichotas“ neatrodo palankus spektaklis aktoriams džiaugtis. Vis dėlto jie džiaugiasi ir nors žmogiška prasme tai kur kas svarbiau ir priimtiniau nei kentėti dėl meno, šio spektaklio įtaiga dėl to kenčia. Bus įdomu ateityje pamatyti, kuria kryptimi režisierius pajudės, kai nustos žvalgytis į visas puses ir paliks dabartinę kryžkelę.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.