Kultūra

2021.06.02 20:30

Donatas Puslys. Apie skaitymą ir alternatyviąją istoriją

Donatas Puslys, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.06.02 20:30

Kadaise klausimas, kodėl tiek skaitau, nuvedė mane į programą „Renkuosi mokyti“, nes vienas iš atsakymų buvo toks, kad skaitau tam, kad dalyčiausi tuo, ką sužinau. O mokytojavimas juk yra puikus būdas tą daryti. Klausimai, kodėl skaitome ir ko ieškome knygose, neapleido manęs iki pat šiolei, o daug medžiagos svarstymams pateikia ir patys knygų autoriai.

Štai Amosas Ozas pyko ant skaitytojų, kurių tikslas skaitant yra pažvelgti pro rakto skylutę į kito miegamąjį, o paskui klausinėti, ar taip iš tiesų buvo. Anot jo, skaitymo tikslas yra ugdyti empatiją, t. y. gebėjimą apsiauti kito batais tam, kad į pasaulį pažvelgtum jo akimis.

Donato Puslio knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:


Neilas Gaimanas kalbėjo, kad pasakos padeda pabėgti nuo šio pasaulio, kad į jį vėliau sugrįžtume jau žinodami, jog jis neprivalo būti toks, koks yra. Vadinasi, pasaka gali tapti paskata nesitaikstyti su esančiomis negerovėmis, nepasiduoti nevilčiai, o imtis atsakomybės. Štai to galime pasimokyti iš riterio, kylančio į kovą su slibinu.

Gilbertui Keithui Chestertonui literatūra yra vienas iš tų būdų, kuriais praėjusios kartos gali prabilti mums ir taip praktika paversti tai, ką jis vadino „mirusiųjų demokratija“.

Proustas apie skaitymą

Dar vieną paskatą apmąstyti skaitymo klausimą suteikė šviežiausia leidyklos „Hubris“ serijos „Apie“ knyga – Marcelio Prousto dvi esė „Apie skaitymą“. Knygą iš prancūzų kalbos išvertė Vytautas Bikulčius. „Galbūt nėra tokių su pilnatve išgyventų mūsų vaikystės dienų kaip tos, kada mes lyg ir negyvenome, leisdami jas su mėgstama knyga“, – pirmuoju sakiniu konstatuoja Proustas. Skamba paradoksaliai – gyvenimo pilnatvė išgyvenama lyg ir negyvenant, ji patiriama atsivėrus kitų gyvenimams, siekiant ne įtvirtinti save, o kaip tik peržengti save, panyrant į tai, ką Proustas vadina „ne-manęs gelmėmis“.

Prousto tekstas yra himnas skaitymo malonumui, kuris dažną aplanko dar vaikystėje, kai knygos taip įtraukia, jog pašaliniai balsai ar koks kitas trukdis, rodos, grąžina mus iš kito tolimo pasaulio, kuriame jau įsikūrėme, kai knygos taip užvaldo, kad jaučiame, kaip lėtai bėga, pavyzdžiui, pietų laikas, atitraukęs mus nuo knygos, kai rūpestis dėl tų, kurie iš paprasčiausių rašytojo vaizduotėje gimusių personažų tampa mums tokie artimi, kad jiems skiriame daugiau švelnumo ir dėmesio nei gyviems žmonėms, gena nepaisyti suaugusiųjų reikalavimų gesinti žvakę ar išjungti stalinę lempą ir eiti miegoti.

Prousto tekstas žadina pačių skaitytojų prisiminimus apie prabėgusį laiką su knyga. Pats autorius liudija, kad „svarbiausia, ką skaitymas iš esmės palieka mumyse, yra vietos ir dienos, kai tas knygas skaitėme“. „Aš neišvengiau jo apžavų: kai norėjau kalbėti apie skaitymą, kalbėjau apie visai kitus dalykus, o ne apie knygas, nes ne apie jas man kalbėjo skaitymas“, – dėsto Proustas.

Ir iš tiesų, kiek kartų pats savo kailiu patyriau, kad vienos ar kitos knygos turinys gerokai išsitrynęs iš mano atminties, tačiau kuo puikiausiai prisimenu, kada ir kur jas skaičiau: paplūdimyje prisėdęs ant smėlio ir klausydamasis ošiančios jūros, traukinyje monotoniškai bildant bėgiams, bare laukdamas kiek vėluojančios tuomet dar tik būsimos žmonos. Jei knyga gera, tuomet nebuvo reikalo ir pykti už vėlavimą. Kur tau, gal verčiau padėkoti už suteiktas kelias papildomas malonias akimirkas. Asmeniniai atsiminimai yra neišvengiamas šios knygos skaitymo palydovas, nes Proustas siekia ne tik kalbėti pats, tačiau ir prakalbinti skaitytoją, paskatinti jo refleksiją, o kartais ir ginčą su pačiu autoriumi.

Autoriaus dialogiškumą įkūnija ne tik jo aptariama tezė, kad gerų knygų skaitymas prilygsta pokalbiui su pačiais garbingiausiais praėjusių amžių žmonėmis, kurie buvo jų autoriai, tačiau ir paties Prousto dialogas su jo itin mėgtu meno kritiku Johnu Ruskinu. Pastarasis, anot Prousto, nesiekė atskleisti pačios skaitymo idėjos esmės, tačiau troško išmokyti mus vertinti skaitymą. Skaitymą, kuris suteikia galimybę pasišnekėti „su kur kas išmintingesniais ir įdomesniais žmonėmis negu tie, su kuriais mums pasitaiko susipažinti“.

Skaitymas suteikia mums draugiją, kurioje trokštame būti ne dėl kokio išskaičiavimo, čia nereikia apsimetinėti ir jaudintis, ką kitas apie mus pagalvos, kaip įvertins. Knygų draugijoje juokiamės, jei iš tiesų yra juokinga, ir atidedame į šalį tai, kas iš tiesų yra nuobodu. Šiuo atžvilgiu knyga išlaisvina kartu nepasmerkdama mūsų vienatvei. Knyga, anot Prousto, dovanoja ir džiaugsmą prisiliesti prie kalbos kaip medžiagos, iš kurios tvėrė didieji menininkai. Knyga, Prousto teigimu, taip pat leidžia pajusti, kaip į dabartį įsiterpia bent dalelė praeities. Praeities, kuri tampa ne negyva raide, bet gyvybiniu impulsu.

Ir būtent čia priartėjame prie esminės Prousto minties – skaitymas gali tapti postūmiu, atvesiančiu į savarankišką dvasinį gyvenimą. „Mes puikiai jaučiame, kad mūsų išmintis prasideda ten, kur baigiasi autoriaus išmintis, ir norėtume, kad jis mums pateiktų atsakymus, o jis gali tik pažadinti mūsų troškimus“, – rašo autorius. Ir troškimas, tas gyvybinis impulsas, ir yra svarbiausias dalykas, be kurio skaitymas gali net tapti pavojingas, jei imamės manyti, jog tiesos neprivalome atrasti savo pačių dvasinėmis pastangomis, o galime tiesiog lengva ranka pasiimti iš vienos ar kitos knygos.

Skaitymas, anot Prousto, yra apdovanojantis tik tada, kai jis žadina, o ne slopina gyvybinius tiesos ieškojimo, grožėjimosi, teisingumo siekimo idealus. Kitaip tariant, nepakanka vien tik žinoti, kas vienoje ar kitoje knygoje yra įvardijama kaip tiesa, kokius grožio apibrėžimus dėsto skirtingi autoriai ar kokių esti teisingumo sampratų. Perėmimas nereiškia įsisavinimo, nes tai, kas tiesiog iškalta, taip ir gali likti tiesiog svetimkūniu, mirties principu, anot Prousto. Taip skaitymas Proustui tampa dvasine kelione, kurioje mus gali lydėti ir įkvėpti didžiausi autoritetai, tačiau galiausiai kelią įveikti privalome mes patys.

„Žmogus aukštoje pilyje“ apie alternatyvią istoriją

Prousto knyga skatino apmąstyti klausimą, kodėl apskritai verta skaityti, o alternatyviosios istorijos klasika laikomas amerikiečių rašytojo Philipo K. Dicko romanas „Žmogus aukštoje pilyje“, kurį iš anglų kalbos išvertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, o išleido leidykla „Kitos knygos“, paskatina susimąstyti apie tai, kodėl skaitytojus traukia šis žanras. Kitaip tariant, ar alternatyvūs istoriniai scenarijai yra paprasčiausiai literatūrinis žaidimas, išlaisvinantis vaizduotę kurti pačius fantastiškiausius scenarijus, ar šis tas daugiau ir rimčiau?

1962-ieji. Manoma, kad smegenų sifilio ir senatvinio paralyžiaus palaužtas Hitleris skaičiuoja paskutines minutes kažkokioje sanatorijoje, o klasta jo įpėdiniu tapęs Martinas Bormannas sunkiai serga, tad kyla klausimas, kas perims reichskanclerio postą. Kaip ir kiekviename autoritariniame režime, kuriame nėra atviros, sąžiningos, aiškiomis taisyklėmis paremtos kovos dėl valdžios, prasideda įvairiausi užkulisiniai galios žaidimai, nuo kurių priklauso ne tik tai, kas taps kitu reichskancleriu, tačiau ir pasaulio ateitis.

Juk Antrąjį pasaulinį karą laimėjusios Vokietija ir Japonija smarkiai išplėtė savo valdas ir dabar kontroliuoja net ir padalytas JAV, kurios prarado galimybę pakilti iš Didžiosios depresijos sukeltos pragaišties po to, kai buvo nužudytas prezidentas Franklinas D. Rooseveltas. Vokiečiams atiteko rytinė dalis, o japonams – vakarinė, o tarp jų – buferinę zoną sudarančios Uolinių Kalnų Valstijos. Senais laikais pavėlavusi į kolonijų dalybas Vokietija šįkart užsimojusi plačiai – slavai nustumti į Aziją, kolonizuotoje Afrikoje įvykdytas vietinių gyventojų genocidas, Niujorke veikia koncentracijos stovyklos su krematoriumais, klesti vergija, Viduržemio jūra nusausinta, o naciai jau zuja po kosminę erdvę didžiulėmis robotų valdomomis konstrukcijomis vykdydami kosmoso kolonizavimo programą.

Ir štai šiame kontekste autorius nukelia mus į Japonijos pusėje atsidūrusį San Fransiską, kur iš prabangių sendaikčių parduotuvės, valdomos pono Čildano, pasirūpinęs tinkama dovana Nobusukė Tagomis, aukšto rango Japonijos prekybos pareigūnas, laukia ypatingo svečio iš Švedijos – pono Beinso, su kuriuo tikisi sudaryti pelningą verslo sandėrį. Tačiau ar Beinsas iš tiesų yra tas, kuo dedasi? Koks jo tikrasis kelionės tikslas? Ne tik šis, tačiau ir dauguma kitų į pasakojimą įvesdinamų personažų yra su dvigubu dugnu – vienokie su išorei pritaikyta kauke, o kitokie viduje. Vieni laiko užgniaužę savo neapykantą pavergėjams, kuriems kasdienybėje tenka pataikauti, kiti slepia savąją kilmę, kurios atskleidimas pastatytų juos į mirtiną pavojų, dar kiti susikuria kaukę tam, kad, suvilioję kitą žmogų, pasinaudotų juo kaip instrumentu saviems tikslams pasiekti.

Per didelis supaprastinimas būtų teigti, kad Dicko knygos paslaptis glūdi būtent gebėjime kurti intriguojantį alternatyvios istorijos pasakojimą, užpildytą veikėjų, kurie kiekviename žingsnyje gali atskleisti vis kitokį, nepažintą savo veidą taip vis labiau trindami liniją, skiriančią tikrovę nuo fikcijos. O čia dar atsiranda ir vokiečių teritorijoje draudžiama, tačiau japonų valdomose Ramiavandenijos Amerikos Valstijose prieinama autoriaus iš buferinės zonos knyga „Žiogas jau nepasivelka“, kuri pasakoja alternatyvią istoriją apie tai, kad vokiečiai ir japonai vis tik nelaimėjo karo.

Man regis, knyga svarbi ir dėl puikių filosofinių inkliuzų – įžvalgų apie totalitarinės sistemos prigimtį ir jos veikimo mechanizmus, menininko vietą totalitarinėje valstybėje, apmąstymų apie žmonių santykį su istorija ir jos reliktais. Franko Frinko įžvalga, kad pasaulį užvaldė senovės pusžmogis, milžinas žmogėdra, rengiantis žygius į atokiausius kosmoso taškus, o žemėje sėjantis barbarybę, sugrąžino mane prie ankstesnėje apžvalgoje aptartos knygos – istoriko Johano Huizingos „Rytdienos šešėliuose“, kur jis teigė, kad kultūros būklę apsprendžia ne technikos pasiekimai, ne išvystyta architektūra, o tokių vertybių kaip gailestingumas įsišaknijimas visuomenėje. Aukštesnė kultūra įmanoma be technikos pažangos, tačiau neįmanoma be gailestingumo. Apie tai skatina susimąstyti ir Dicko knyga „Žmogus aukštoje pilyje“.

Ir vis tik manau, kad didžiausias šios knygos pliusas yra tai, kad, suteikdamas vaizduotei laisvę žaisti įsivaizduojamais istorijos scenarijais, pasakotojas atskleidžia mums svarbų dalyką – istorija yra atviras galimybių laukas, kuriame lemia tiek mūsų pastangos, tiek atsitiktinumas. Mes žinome, kaip susiklostė istorija, tačiau turime suvokti, kad tokia baigtis nebuvo iš anksto nulemta. Šiame kontekste Dicko knygą suvokiu ne kaip pastangą parodyti, kad viskas galėjo būti būtent taip, kaip kad jis aprašo, tačiau kaip perspėjimą, kad vienas ar kitas įvykis, gal net iš pažiūros ne tokia reikšminga detalė galėjo ir šiandien tebegali pakeisti visą istorijos eigą.

Žvelgdami atgalios mes be abejo susidursime su pagunda viską racionalizuoti manydami, kad įvyko, kaip kad turėjo įvykti. Lygiai taip pat vienas knygos personažų naudojasi orakulo pranašystėmis – jos neaiškios, kai žvelgi į ateitį ko nors laukdamas, ir tampa lengvai perprantamos, kai dairaisi atgalios jau nutikus įvykiui. Tačiau manyti, kad tai, ką šiandien turime brangiausio, yra duotybė, man regis, yra pirmas žingsnis į to praradimą, kaip kad pagunda manyti, kad visa tai, ką turime blogiausio, yra neišvengiamybė, yra lengviausias kelias į neviltį ir rezignaciją. Alternatyvi istorija kaip pratybos padeda mums įsivaizduoti kitokias galimybes – ir tas, kurių galėtume siekti, ir tas, nuo kurių privalu saugotis. Ir viena, ir kita žadina atsakomybės jausmą.

Donato Puslio knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.