Kultūra

2021.06.01 16:49

Antanas Jasenka: 21-as amžius – tai ne konkreti išraiškos priemonė, o filosofinis požiūris

LRT.lt2021.06.01 16:49

Kompozitorius – taip pat tapytojas, Kauno technologijos universiteto docentas – Antanas Jasenka tiki, kad visi pasaulio miestai skamba panašiai. Vienuose miestuose didesnis triukšmo lygis, o kituose aiškiau girdisi bažnyčių varpai. Tik žmonės, jų bendra istorija, kultūra yra tai, kas miestus daro savitais, rašoma „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ tekste portalui LRT.lt.

Kaip suderinti kasdienį skambesį ir amžiną savastį? Atsakymas į šį klausimą paaiškės 2022-aisiais, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine. Projekto „Kaunas 2022“ ambasadorius, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas A. Jasenka sukūrė simfoniją – šeštąją savo biografijoje – „Šaipėrantas“ kultūros sostinės atidarymo renginiui, vyksiančiam sausį, taip pat rašo kūrinį didžiajam Kauno Žvėries įvykiui kitų metų gegužę.

– Kaip įsivaizduojate „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos atidarymą? Kokio masto šventės tikitės ne tik kaip menininkas, bet ir kaip kultūros sostinės ambasadorius?

– Žinoma, tai turės būti didelis renginys. Nei aš, nei režisierius, nei visa kultūros sostinės komanda neplanuoja jo kažkuriai vienai visuomenės grupei – tai šventė visiems, kuri turi būti graži, intelektuali, prasminga, įsimintina. Be to, atsispirta nuo to, kaip Kaunas iškovojo šį titulą, kaip jis budo, taip pat – kas vyko tarpukariu, kokie menininkai čia kūrė tuo metu. Tai reikšminga mums visiems ir pasauliui.

– Kaip traktavote kūrybinę užduotį atidarymui, kurios sulaukėte iš renginio režisieriaus? Ar diskutavote dėl to, galbūt turėjote konkrečių įžvalgų jos formuluotėms? O galbūt buvote visiškai laisvas kurti taip, kaip jaučiate?

– Jau prieš penkerius metus Rytis Zemkauskas ėmė kalbėti apie Mitinį Kauno Žvėrį ir Santaką kaip koncepciją. Tai ir yra generalinė idėja, kuri man įdomi. Ji diktuoja siužetines linijas tiek atidarymo kūriniui, tiek kompozicijai, kurią rašau 2022 m. gegužės mėnesio renginiui. Visgi pažvelgti vieno rašytojo ar scenaristo akimis į tokį įvykį – maža, taigi scenarijus buvo rašomas komandiniu principu. Kartu mąstė daug žmonių, žinančių Kauno miesto istoriją, matančių Kauną Europos miestų kontekste, ir apskritai suvokiančių, koks mūsų kaip tautos, šalies, vis dar jaunos valstybės, atkurtos valstybės identitetas. Tokie sudėtingi klausymai reikalavo atidaus ir kruopštaus mūsų visų darbo.

Kai scenarijus buvo parašytas, su juo aš buvau supažindintas. Nuo to ir atsispyriau, rašydamas muziką šiam garbingam įvykiui.

Džiaugiuosi, kad režisierius Chris Baldwin pasakė, jog turiu elgtis taip, kaip pagal tą scenarijų jaučiu, girdžiu aš pats. Pasitikėjimas didelis, bet didelė ir atsakomybė man. Mano kūrybinėje biografijoje – per 100 spektaklių, trys operos, baletas, daug kurta muzikos moderniam šokiui, akustinės, taip pat ir eksperimentinės elektroninės muzikos. Turiu nemažai darbo su tekstais ir vaizdine medžiaga patirties. Be to, pats esu tapytojas, vaizdą valdau girdėdamas, tad man nebuvo sudėtinga konvertuoti tekstą, scenarijų, dramaturginę liniją į garsą. Niekas manęs nevaržė. O kai kalbi nuo savęs, pasigirsta patys geriausi ir tiksliausi dalykai.

Naudojau poeto Prano Morkūno (1900–1941) kūrybą. 28-erių jis rašė modernistinę poeziją. Galima jį lyginti su to meto Europos imažistais, dadaistais – jis lyg ateivis Lietuvos literatūros palikime. Tuo laiku ir tokiu principu Vokietijoje kūrė dailininkas, poetas Kurtas Schwittersas. Jo kūrinys UR SONATA – kaip naujos raiškos mene atsiradimo ženklas. Tokį matau ir Praną Morkūną mūsų krašte – kaip atsinaujinusio meno ženklą. Kažkuria prasme tai lietuviškas renesansas.

– Paminėjote kodavimą. Jeigu yra kodas, tai reikia mokėti jį iššifruoti, tiesa?

– Šifras yra tauta, Lietuvos istorija, kūrėjai, kurie buvo anksčiau: literatai, architektai, muzikai, teatras, net ir sportas. Viskas, kas sudaro mūsų identitetą, ir yra kodas. Kodas esame mes, mūsų tautosaka, liaudies menas, pasakos, dainos, šiandieninis menas. Visa tai yra mūsų genotipas, mąstymo savastis. Pagaliau sutartinės. Savo studentams pasakoju apie jas kaip apie mažą socialinį visuomenės ląstelės modelį archajiniame laikotarpyje. Tuomet žmonės galbūt nesuvokė, kad žemė yra apvali, bet jie suvokė begalybę.

Taigi, viską turime, reikia tai teisingai konvertuoti į mūsų šiandieninę kalbą, muziką, vaizdą, turinį.

– Muzikinė kalba turi būti suprantama visiems?

– Aš negalvoju apie išskirtinius socialinius sluoksnius. Kurdamas visuomet mąstau apie tai, kas mane jaudina. Literatūroje ar vizualiuosiuose menuose ieškau to, kas atspindi mane patį. Tikiu, kad bet kuriam kūrėjui tai yra reikšmingas motyvas apskritai pasisakyti viešai ir užsiimti kūrybą. Todėl labiau rūpinuosi, kaip mano vertikalė priima duotybes, ir kaip su jomis elgtis reikia turint šiuos ginklus, nei graduoti klausytojų ratą. Jei muzika veikia mane, tai net neabejoju, kad veiks ir kitus.

– Esate minėjęs, kad kiekvienas menininkas per gyvenimą įgyvendina vieną idėją, kuri lydi nuo gimimo iki mirties.

Būtent. Neįmanoma turėt šimto idėjų, turėčiau būti supermenas gebėdamas jas valdyti. Kiekvienas turi tai, ką jis išmoko būdamas jau sąmoningas. Ir tai, ką patyrė, suprato, turi padėti atrasti savyje tą idėją, sugeneruoti ją kaip savo kodą ir su ją gyventi, nešti ją, puoselėti ją ir visais įmanomais būdais ją įgyvendinti.

Tiesa, tai ne mano žodžiai, a. a. režisierius Eimuntas Nekrošius yra tai minėjęs viename savo interviu. Man labai patiko ta mintis. Jis sakydavo, kad jeigu žmogus turi daug idėjų, tai jis yra kvailas, bet jeigu jis turi vieną idėją ir ją visą laiką artikuliuoja – jis valdo laiką. Pridurčiau – „sėdi Dievo Tėvo dešinėje.“

Svarbiausia atrasti savo kryptį. Labai daug pagundų nukrypti nuo temos, nuo pradinio taško. Būna, juk pasižiūri, jog tam ar kitam gerai išėjo: „Aš irgi tada kaip jis.“ Bet, kaip žinia, ten gerai, kur mūsų nėra.

– O jūs esat kovojęs su tokiom pagundom? Kas padėjo?

– Aišku, juk žmogui turi įtakos išoriniai veiksmai. O jų daug. Kas padėjo? Čia begalinis procesas be finalo. Visą laiką reikia mokytis. Nors ir turiu sukaupęs patirtį, kaip pasiekti rezultatą, kaip techniškai tai įvykdyti, atlikti, bet nuolatos dirbu ieškodamas naujų dalykų. Įgyvendinant užsibrėžtus tikslus kitaip neįmanoma.

– Sakote, kad reikia muzikantams užrašyti natas taip, kad jiems nekiltų daugybės klausimų. O kokie įspūdžiai iš „Kaunas 2022“ atidarymo simfonijos įrašų Vilniuje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru?

– Aš net neabejojau, kad jie atliks šitą muziką ir ateityje. Taip rašiau muziką, kad jie jaustų malonumą grodami ar dainuodami. Tai, kad teisingai užrašyta, kad yra struktūra, sistema, raštas, reiškia, muzikantas visada tokia muziką gros, atliks noriai.

Trumpai tariant, įrašų savaitė buvo puiki patirtis mums visiems, malonus laikas.

– Ar simfoniją atliks tik orkestras, o galbūt išgirsime ir 21 a. elementų, pavyzdžiui, elektronikos?

– Tikiu, kad 21 amžius yra ne elektroninėje muzikoje, ne konkrečioje išraiškos priemonėje, o filosofiniame požiūryje. Kalbant apie šį konkretų kūrinį, kurį Kaunas ir pasaulis išgirs sausį – įrašuose dalyvavo orkestras, choras, sopranas Joana Gedmintaitė ir tenoras Merūnas Vitulskis. Neprireikė elektronikos – ji ir kitos medijos pasitarnavo kitai programos daliai, kuri nuskambės kitų metų gegužės mėnesio pabaigoje.

Kūrinyje, kurį rašau gegužei, aktyviai dalyvavo Kauno Žvėris. Kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Kauno valstybiniu choru Nemuno ir Neries santakoje pasirodys ir roko grupė „Royce“. Manęs laukia dinamiška vasara – rašymas ir tapymas.

– Kas jums artimiausia iš jau dabar vykstančių „Kaunas 2022“ inicijuotų kultūrinių veiksmų?

– Man ypač patinka pasirinktas komunikacijos tonas, bendravimas su visais Kauno ir Kauno rajono gyventojais. Nuo kaimynų švenčių prie vieno ilgo stalo Laisvės alėjoje iki poezijos skaitymų Šilainiuose – viskas yra kultūra ir visi yra jos dalyviai bei kūrėjai, tai teisinga pozicija.

Juk atkūrus Nepriklausomybę visi atitolome, nukrypome į pinigus, verslą. Primiršome tai, kas iš tiesų mus vienija kaip tautą – juk Sąjūdžio laikais buvome kartu per kalbą, per dainą, aklai gynėme laisvę. Na, o paskui išsibarstėme – kas emigravo, kas liko kurti savo gyvenimo jau nepriklausomybę atgavusioje šalyje. Trūksta komunikacijos tarpusavyje, čia ir pasitarnauja „Kaunas 2022“.

Suprantu, kad suvienyti nėra lengva. Tarkime, socialiniai tinklai lyg ir skirti bendrauti, bet juose vis tiek skirstomės į grupes pagal profesijas, pažiūras. Sunkiai susikalbame, o tai būtina. Turime susitelkti – ir kultūros sostinės atidarymo šventėje tai akcentuojame, muzika gims ne viename taške, bet sklis iš įvairių Kauno ir Kauno rajono vietų, susilies į vieningą ritmiką. Nebijokime bendrauti.

Teksto autorė – Kotryna Lingienė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.