Kultūra

2021.05.31 21:20

Ministrui užsimojus išbraukti Cvirkos paminklą iš Kultūros vertybių registro, menotyrininkė įžvelgia ir interesus dėl nekilnojamojo turto

Mindaugas Jackevičius, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2021.05.31 21:20

„Trūkt už vadžių – vėl iš pradžių“ – taip vaizdžiai galima apibūdinti situaciją dėl sostinėje stovinčio paminklo rašytojui Petrui Cvirkai. Paminklą ir vėl siūloma nukelti. Ar Cvirka turėtų palikti sostinės centrą? LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ – kultūros ministras Simonas Kairys ir menotyrininkė Vilniaus dailės akademijos dėstytoja Laima Kreivytė.

– Pone Kairy, kodėl turėtų sostinėje nelikti paminklo Petrui Cvirkai?

S. Kairys: Pirmiausia kalbėkime apie tai, kad šis paminklas, mano įsitikinimu, turėtų būti išbrauktas kaip paveldo vertybė. Ar paminklas bus, ar nebus – jau kitas klausimas. Viskas prasideda nuo to, kaip mes suvokiame savo paveldą, kokios vertės mums yra svarbios, kokią jaučiame atsakomybę, galų gale – kokį pasakojimą tiek sau, tiek visam pasauliui kuriame apie save.

– Manote, kad paminklas nevertingas?

S. Kairys: Manau, kad tikrai mes pirmiausia kalbame ne apie meną. Mes kalbame apie ideologiją, apie simbolį, apie semantiką. Galų gale šiemet yra 80 metų nuo tremties pradžios. Jeigu dar kyla kokių nors abejonių, tai man tenka tik apgailestauti, kad 31 metus esant nepriklausomai valstybei savyje dar nesusidėliojame tam tikrų atramos taškų, vertindami istorinę atmintį.

Dienos tema. Ministras Kairys apie sprendimus dėl Cvirkos paminklo: dabar yra puiki proga suprasti, apie ką tas paminklas kalba (su vertimu į gestų k.)

– Pone Kairy, jūs kalbate kaip politikas, tai yra politiko nuomonė. Tačiau yra paveldosaugininkai ir yra Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, kuri turės tarti žodį.

S. Kairys: Jūs esate teisus, ne Kultūros ministerija ir ne kultūros ministras kažką įrašo ir išbraukia iš Kultūros paveldo registro. Tam yra vertinimo tarybos ir šiuo atveju vertinimo taryba spręs, bet vis tiek yra svarbu, nes Kultūros ministerija piešia viziją, išdėsto savo požiūrį. Man labai norėjosi, kad mūsų pozicija būtų labai aiški ir būtų signalas, kaip mes matome ateitį. O ateitis vėliau priklausys ir nuo kitų elementų visame šitame procese.

– Ar tai nėra politinis spaudimas paveldosaugininkams?

S. Kairys: Bet ką reiškia politinis spaudimas?

– Jūs sakote, kad paminklas nevertingas, tačiau specialistai gali turėti savo nuomonę ir pareikšti priešingai.

S. Kairys: Mano pasirašytame rašte pirmiausia klausėme, kaip atsitiko, kad 1992 metais šitas paminklas buvo įtrauktas į Kultūros paveldo registrą. Kaip šaltinis irgi nurodomas 1973-iųjų Lietuvos Tarybų Sąjungos paminklų sąrašas. Mano galva, dabar yra puiki proga pasižiūrėti į šitą paminklą iš šių dienų perspektyvos ir suprasti, apie ką tas paminklas kalba.

– Ponia Kreivyte, kaip jūs žiūrite į, sakyčiau, ne pirmą bandymą iškeldinti iš Vilniaus centro Petrą Cvirką?

L. Kreivytė: Manau, į šį klausimą reikia žiūrėti kompleksiškai, tai nėra tiktai ideologinis ar politinis klausimas. Mes negalime išjungti kultūrinės dimensijos, mes negalime žiūrėti tik kaip į Petrą Cvirką – rašytoją arba politinį veikėją. Mes vis dėlto turime žiūrėti, kad tai yra paminklas, sukurtas mūsų klasiko Juozo Mikėno, galima sakyti, lietuviškos skulptūros mokyklos tėvo. Žinoma, tai socrealistinis paminklas, bet praktiškai jau nebelikę tokių paminklų Lietuvoje, natūralioje aplinkoje. O čia yra išsilaikęs pavyzdys, kuris susijęs ir su tuo, ką sukūrė skverelyje architektas Vladislovas Mikučianis. Taigi, tai yra tokia vieta, kur tu gali iš tikrųjų pamatyti, kaip tai funkcionavo realybėje. Ir labai keista, kad mes norime tam tikrą istorinį sluoksnį visiškai nugremžti remdamiesi politiniais, o galbūt kažkokiais nekilnojamojo turto tikslais. Vis dėlto miestas yra labai kompleksiškas, jo audinys yra kompleksiškas ir reikia patirti ir mokyti vaikus, pagaliau juos atvesti prie to paminklo ir aiškinti. Bet jeigu nėra prie ko atvesti... Grūto parkas nėra tas pats, ten kažkokie disneilendai pasidaro. Manau, reikia kažkaip sudėtingiau pasižiūrėti į paminklus. Dabar viskas vyksta „arba – arba“, politinio susipriešinimo [būdais]. Netgi Lukiškių aikštėje niekaip nepastatomas išrinktas paminklas. Visuomenė tarsi yra patriotiška, saugo ir gerbia patriotų, partizanų atminimą, bet kalvelė jai netinka. Tai labai sudėtingas metas ir kažin ar tokiu metu yra labai gerai vadovaujantis kažkokiais politiniais motyvais tą Cvirką nukelti.

– Manote, kad skveras gali dominti politikus arba nekilnojamojo turto plėtotojus?

L. Kreivytė: Na, kadangi šalia yra Reformatų skveras, tai jis jau ir atskleidė, kad iš tikrųjų tai buvo politinis [sprendimas]. Nekilnojamasis turtas ten veikia. O čia irgi... Prasideda Tauro kalno tvarkymo darbai, tai manau, kad čia pakapsčius... Gal net ir labai giliai kapstyti nereikėtų. Paaiškėtų, kokie ten interesai. Aš nenoriu kaltinti ministerijos, manau, ji žiūri iš savo kultūrinio taško, bet gal čia man politikos yra per daug. Yra labai daug įtakos ir visokių interesų, ir tas Cvirka, ko gero, šiuo atveju tampa pretekstu.

– Pone ministre, ar nebus daugiabučiai pastatyti skvere?

S. Kairys: Kalbant iš ministerijos pozicijų, negali būti nė kalbos apie daugiabučius ar kitus dalykus, mes visiškai ne apie tai kalbame. Aišku, Vilniaus miesto savivaldybė dėlioja miesto plėtrą ir kažkaip kitaip mato. Man tik norisi sureaguoti į kitą dalyką, paneigiant nekilnojamojo turto klausimą. Būtent reikia žiūrėti kompleksiškai ir negalima paimti vienu atveju tik Juozo Mikėno kaip autoriaus, o kitu atveju Petro Cvirkos kaip rašytojo. Mes nekalbame apie kažkokį knygų uždraudimą ar kitus dalykus. Visiškai ne. Bet kontekstas yra svarbu ir tikrai visus tuos, kuriems atrodytų, kad paminklas yra tinkamoje vietoje, labai kviesčiau birželio 14-ąją, tremties dieną, ateiti ir padiskutuoti ta tema. Turbūt visu kūnu pajausime kontekstą, kurį skleidžia šitas paminklas.

– Ministre, kalbant apie nuoseklumą, kodėl tik Cvirka? Sostinėje yra Salomėjos Nėries gimnazija, yra ir paminklas šalia gimnazijos šiai poetei, kuri su Cvirka taip pat vyko parvežti Stalino saulės iš Kremliaus.

S. Kairys: Imant tą patį stotą, visą semantiką, povyzą šito paminklo, tai nė iš tolo negalima lyginti, tarkim, su Salomėja Nėrimi.

– Bet panašios asmenybės tam tikra prasme?

S. Kairys: Taip, bet reikia žingsniuoti žingsnis po žingsnio. Esame demokratiška valstybė, gerbianti ir kitas nuomones, tai turėtume kažkaip visi visus girdėti.

– Dėl Salomėjos Nėries kol kas nekelsite klausimo?

S. Kairys: Aš nemesčiau iš karto visų klausimų į viena. Yra labai aiški miesto teritorija, labai pagarbi vieta, per pagarbi tokiam paminklui. Jis tikrai visu savimi tiesiog šaukia, kad yra ne vietoje, ir ta erdvė gali būti kur kas atviresnė, demokratiškesnė. Ir šiuo atveju tiesiog spręskime šitą dalyką. Galbūt tai bus precedentas ir kitoms diskusijoms dėl kitų istorinio įamžinimo vietų.

– Ponia Kreivyte, kaip menotyrininkė gal galite atsakyti, kodėl Vilniui taip nesiseka su paminklais, su istorinių vietų įprasminimu? Kalbu ir apie Lukiškių aikštę, kurią jūs paminėjote, ir vietos paminklui prezidentui Antanui Smetonai neatsirado. Paminklas jau sukurtas ir iškeliaus į Palangą, nors konkursas buvo skelbtas, kad jis stovėtų Vilniuje. Taip pat Lietuvos gėda laikoma tai, kad iki šiol nepastatytas paminklas žydų gelbėtojams.

L. Kreivytė: Man atrodo, yra keli dalykai. Yra toks, sakytume, gana įsisenėjęs požiūris, koks turi būti paminklas. Jis nesikeičia nuo sovietmečio, keičiasi tik ideologija. Vis tiek įsivaizduojama, kad turi būti figūratyvinis, su portreto bruožais paminklas, visiems atpažįstamas. Tai rodo kalvelės atvejis, kad tiesiog neišmoktos pamokos, kurios po Antrojo pasaulinio karo jau įvyko pasaulyje, kad jau užtenka tos heroizacijos. Ir tiesiog žiūrima į miestą kaip į kažkokių politinių kovų areną, kaip čia aš klausau – „ateikite birželio 14 dieną“. Kodėl reikia ateiti birželio 14 dieną? Žmonės tame skvere būna visus metus. Ten išlikęs autentiškas tam tikro laikotarpio planas, o mes norime nusigremžti visą miestą, pasidaryti nei šiokį, nei tokį kažkokių trinkelių prisidėję.

Nemanau, kad esame tokie jau svarbūs, kad galėtume taip savarankiškai viską griauti, tvarkyti, medžius kirsti, paminklus. Man atrodo, kad iš viso dabartiniu laikotarpiu būtų gerai kokių dešimties metų moratoriumas ir statybai, ir paminklų griovimui, nes atrodo, kad kažkokios aistros per didelės sukilusios. Tiesiog galėtų visi truputėlį apsiraminti ir pasiskaityti knygų.

– Ar reikėtų dešimties metų moratoriumo? Galbūt tikrai netinkamas metas, kaip sako menotyrininkė?

S. Kairys: O kada tas metas yra tinkamas? Ir, aišku, situacija situacijai nelygi, nes čia pateikėte pavyzdį, tarkim, iš tos pačios Lukiškių aikštės, kur irgi esame tiek įsivarę į kampą, kad mums, laisvos Lietuvos piliečiams, reikia priimti atskirą įstatymą, kad pasakytume, kas toje aikštėje turėtų būti ir ko turėtų nebūti.

– Ir tai neaišku, ar bus.

S. Kairys: Ir tai neaišku, ar bus. Ir čia irgi viena kita istorija. Turim patirtį su paminklu Antanui Smetonai, turim jūsų minėtą patirtį kalbant apie žydų gelbėtojus. Aš pritarčiau minčiai, kad skubėti nereikia, ypač kalbant apie naujus objektus, bet, nežinau... Tam atvejui, nuo kurio mes šiandien pradėjome kalbą, yra pribrendęs laikas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt