Kultūra

2021.05.31 18:39

Rasos Murauskaitės rekomendacijos: esu lengvai alergiška knygoms, turinčioms bestselerių statusą

Rasa Murauskaitė2021.05.31 18:39

Mano draugai ir bičiuliai gerai žino, kad nors muzika mano gyvenime užima ypatingą vietą, didžioji mano meilė – literatūra. Man knygos net savaip sakralios. Esu prisirišusi prie šnarančių puslapių, knygos kvapo, nenaudoju skaityklių, neklausau audioknygų.

Seku leidyklų naujienas, literatūrinius apdovanojimus, bet esu lengvai alergiška knygoms, turinčioms bestselerių statusą. Ir nors kartais leidžiu sau pažiūrėti neįpareigojantį filmą, niekada nepaimčiau į rankas abejotino turinio knygos. Knyga – tai visuomet kelionė gilyn, tolyn, į kitas kultūras, platesnius akiračius, savęs pažinimą.

Tiesą sakant, knygas rekomenduoti labai mėgstu – džiaugiuosi, kai bičiuliai ar kolegos dėl to kreipiasi. Su malonumu svarstau, kokios knygos gali sudominti tam tikrą asmenybę su savais polinkiais, pomėgiais ir skaitymo įpročiais. Dar įdomiau, kai tokį prašymą gaunu iš žmonių, kuriems knygų skaitymas yra daugiau išskirtinis įvykis nei kasdienybės dalis, – jiems siūlyti stengiuosi ypač atidžiai. Tačiau išrinkti ir universaliai pasiūlyti tris knygas nėra lengva, tą žino visi, kurie bandė. Ir nors šiuo metu mano skaitymų turinį daugiausia sudaro bandymai pamilti lietuvių autorių literatūrą ir negrožinės literatūros skaitymas, čia pasidalyti noriu grožinės literatūros kūriniais.

Kas juos vienija? Visų pirma, autentiškas, nepamirštamas ir lengvai hipnotizuojantis kalbėjimo stilius. Kadangi tai vertimai – ir puikus vertėjų darbas. Taip pat – gilus žmogiškosios prigimties svarstymas. O dvi iš šių knygų vienijamos ir labai vaizdaus nevakarietiškų kultūrų paveikslo.

Kai prieš kelerius metus išvydau antrąjį Chinua Achebės romano „Sugriūva viskas“ leidimą lietuvių kalba, supratau, kad iki tol nebuvau skaičiusi nė vienos Afrikos autoriaus knygos. O šis kūrinys – beveik legendinis, pats Achebė skambiai vadinamas afrikiečių anglakalbės literatūros tėvu, jis, galima sakyti, pravėrė vakariečiams duris į literatūrinį dalies afrikietiškųjų kultūrų pasaulėvaizdį. Koks įdomus, simboliškas ir kitoks jis yra šioje knygoje, tikrai galima užčiuopti.

Prisipažinsiu, kad, pradėjusi skaityti šį romaną, buvau lengvai sugluminta rašytojo kalbėjimo stiliaus – trumpų sakinių, tarsi nenugludinto, kartais – net grubaus kalbėjimo. Bet toks kalbėjimas – tarsi pagrindinio knygos herojaus Okonkvo, stipraus kūno ir stiprios dvasios žmogaus, atsidūrusio istorinio civilizacijų susidūrimo akivaizdoje, atvaizdas. Kitokia kalba jis tiesiog negalėtų kalbėti. Skaitant knygą ne priešokiais, o ištisai, Achebės kalbėjimas užhipnotizuoja, o turinys leidžia į pasaulį pažvelgti kitomis akimis. Keliaujame į prarastą laiką ir šiai kelionei Achebė vadovauja labai talentingai.

Visiškai kitoks yra vieną didžiausių įspūdžių pastaraisiais metais man palikęs skaitinys, Olgos Tokarczuk „Bėgūnai“. Nors sakoma, kad tai knyga apie nuolatinį judėjimą ir tai, ką reiškia būti klajokliu, mano nuomone, „Bėgūnai“ – kūrinys, kuris gali kalbėti apie viską, kas tuo metu aktualu, svarbu, skauda ar džiugina šią knygą skaitantį žmogų. Klodų ir sluoksnių šioje knygoje – nesuskaičiuojama.

Kažkuo, ko negaliu tiksliai įvardyti, „Bėgūnai“ man primena vis dar bandomą įveikti Fernando Pessoa „Nerimo knygą“. Tik Tokarczuk kūrinys parašytas tokia lengvai magiška kalba! Čia turėtume būti nepaprastai dėkingi į lietuvių kalbą „Bėgūnus“ išvertusiam Vyturiui Jaručiui, jis išsaugojo tą kalbos vaizdingumą ir lengvumą – skaitydamas jautiesi tarsi sėdėdamas ant debesies ir palaimingai klajodamas po daugybę autorės kuriamų pasaulių.

Paskutinė mano rekomendacija – tai paskutinė mano perskaityta knyga, prancūzų rašytojo Didier Decoino „Karpiai imperatoriui“. Visai netyčia prieš kelerius metus knygą pastebėjau, visų pirma – dėl autoriaus ir tuokart keisto pasirodžiusio pavadinimo. Jame iškart buvo užkoduota paslaptis. Gerus metus pagulėjęs lentynoje, romanas visai neseniai atsidūrė ant staliuko šalia lovos ir seną svajonę nuvykti į Japoniją bent trumpam apmalšino nepaprastai turtingu senosios Japonijos kultūros paveikslu.

„Karpiai imperatoriui“ nukelia į 10 amžių – mums labai tolimą ne tik laiko, bet ir papročių, kultūrinių normų pasaulį, pilną artumo gamtai, ceremonijų, subtilaus žvilgsnio į pasaulį, o kartu – ir hierarchinio mąstymo ar sunkiai suvokiamo žiaurumo. Paradoksaliai subtilus ir drauge brutalus kūrinys.

O viso to kontekste iškyla svarbiausia knygos tema – meilė, pakylanti virš skurdo, neištikimybės ir mirties. Pagrindinės knygos herojės Mijukės visas pasaulis – jos vyras, jos mylimasis, kurį, begaudantį karpius imperatoriaus tvenkiniams, nužudo upė. Užduotį nugabenti žuvis į imperatoriškąjį miestą perima Mijukė, o ši sudėtinga kelionė tampa jos gedulu ir atsisveikinimu.

Bet, tiesą sakant, šią knygą prisimenu pirmiausia dėl kelių jos puslapių antroje romano pusėje, kuriuose aptariamos tradicinės kvapų kūrimo varžybos. Jaunajam imperatoriui susapnavus nepaprastą vaizdinį, varžybų dalyviai gauna užduotį nupiešti jį kvapais. Kaip kvepia miglos trapumas ar ant tiltelio sode iš miglos išnyranti moteris? Tai vieni labiausiai kerinčių ir pojūčius užaštrinančių puslapių, kuriuos man yra tekę aptikti literatūroje.

Portale LRT.lt – literatūrinis projektas #LRTskaitykla. Čia skaitytojai ras visą pastarojo sezono LRT sukurtą literatūrinį turinį. Kiekvieną savaitę vienas kultūros lauko atstovas rekomenduoja tris knygas, perskaitytas pastaruoju metu ir palikusias didžiausią įspūdį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt