Kultūra

2021.05.29 11:08

Agnė Narušytė. Lietuviškų juodulių medžioklė: „Šeimos gynimo maršo“ organizatoriai ragino susidoroti su menininku

Agnė Narušytė, menotyrininkė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.05.29 11:08

Naujų įvykių banga turėjo nunešti „Šeimos gynimo maršo“ atgarsius užmarštin. Dviejų režimo kankinamų jaunuolių atvaizdai kasdienius nepatogumus paverčia smulkmenomis. Ir vis dėlto vieną to maršo elementą vis prisimenu skaitydama pranešimus apie neteisėtą lėktuvo nutupdymą. Čia raktinis žodis – neteisėtas.

Maršo organizatoriai, nė neprašę menininko Dainiaus Liškevičiaus leidimo, jo videoperformansą „Kliaksas / Restartas“ rodė miniai ir ragino susidoroti su autoriumi.

Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“:


Veiksmas buvo neteisėtas, bet vargu ar jo organizatoriai sulauks teisinių pasekmių, kaip nesulauks ir Baltarusijos diktatorius. Gal per įžūlu sieti šiuos du veiksmus? Iš tiesų – įžūlu. Bet susidorojimas su politiniais priešininkais visur prasideda nuo žiniasklaidos ir meno cenzūros. Cenzūrą draudžia mūsų Konstitucija, bet tai nieko nereiškia, jei pagrindiniame įstatyme išsakytas nuostatas galima paversti ginklu kovojant prieš žmogaus teises.

Dokumentikos ciklas „Vizionieriai“. Dainius Liškevičius

Deja, cenzūra jau nebėra vien praeityje likusios politinės sistemos realija. Žiniasklaida dabar kontroliuojama ne tik Baltarusijoje, bet ir kai kuriose Europos Sąjungos šalyse. Ar cenzūruojamas menas, nežinau. Bet agresija, nukreipta į Liškevičiaus kūrinį, išreiškia būtent tokį siekį. Tad ir vėl tenka prevenciškai kovoti už meno laisvę. Ir už menininko laisvę provokuoti, kelti klausimus, kalbėti sunkiau iššifruojama intertekstualia kalba.

Įdomu, ar šeimų maršo dalyviai žino, kad sovietinė cenzūra taip pat žaidė minios korta. Ji ne tik draudė valdžios kritiką, bet ir reikalavo, kad menas būtų suprantamas liaudžiai. Ir dabar girdime, nors ir tarp eilučių, kad menas turėtų būti iškart aiškus kiekvienam. Be to, jis turi būti gražus ir tikroviškas. Ir nekelti jokių klausimų, ypač tokių, kurie verstų suabejoti „prigimtinėmis“ tiesomis.

Vaizdo įraše stebėdama, kaip minia piktinasi Liškevičiaus kūriniu, mačiau dirigento mostą, pavertusį Lietuvos vėliavą raudonu skuduru įnirtusiam buliui. Ir mačiau, kad kūrinio niekas nemato. Kad skuba pasmerkti, nė kiek neskyrę laiko ir pastangų pasigilinti. Nes juk miniai svarbiausia kuo rėksmingiau išsiųsti savo žinutę: „Drebėkite, mūsų priešai – kitaip mąstantys ir apskritai – mąstantys. Nes nuo šiol, kai mes laimėsime, mąstyti bus galima tik vienaip. Ir užteks tų kalbų apie teises ar tolerancijas. Demokratija užknisa.“

Nesutinku su tuo, kol dar niekas neuždraudė nesutikti. O kad jau kūrinys parodytas visiems, mano, kaip dailės kritikės, pareiga jį visiems ir pakomentuoti per nacionalinį radiją. Perspėju, kad menininko veiksmai jus gali papiktinti. Taigi – apie kokį kūrinį kalbame? Tai – dešimt minučių trunkantis videoperformansas. Beje, sovietmečiu draustas žanras. Performansą kuriančio menininko medžiaga yra jo kūnas. Žinutė perteikiama veiksmais, o ne pavaizduotomis figūromis ar žodžiais. Ją galima suprasti tik dėmesingai pažiūrėjus visą performansą, o ne klausantis oratorių ir ką nors skanduojant. Dar praverstų pasikalbėti su menininku ar paskaityti, ką jis apie kūrinį parašė savo internetinėje svetainėje.

D. Liškevičius dažnai renkasi performansą, nes gyvai paties menininko atliekamas veiksmas pabrėžia keliamų klausimų egzistencinį matmenį. Visų stebimas kūnas yra pažeidžiamas ir todėl performanso kūrėjui prireikia nemažai drąsos. Dėl šių priežasčių autoritarinėse politinėse sistemose bežodis performansas būna kraštutinė menininko laisvės išraiška. Prisiminkime, kada šis performansas sukurtas. 2000-ieji metai – ką tik pasibaigęs pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis. Jau esame patyrę ne tik laisvę, bet ir sistemos žlugimo sukeltą ekonominę katastrofą. Bet naujojo tūkstantmečio pradžia kviečia įsivaizduoti ateitį. Apie tai ir mąsto menininkas kurdamas šį performansą. Kadangi jam rūpi Lietuvos ateitis, jis panaudoja šalies vėliavą kaip visiems atpažįstamą simbolį.

Ką matome ekrane? Ant sienos pasikabinęs trispalvę menininkas rūko. Numetęs nuorūką, jis uždega žiebtuvėlį ir juo kaitina į foliją suvyniotą šokolado plytelę, tarsi tai būtų koks heroinas. Palyginimas – ne atsitiktinis, nes ir šokoladas siūlo malonumą už nemažą kainą sveikatai, jo paragavus norisi daugiau – kaip kokio narkotiko. Kai šokoladas pagaliau ištirpsta, menininkas juo išsitepa veidą ir rankas. Tampa juodas. Ir nusijuokia parodydamas baltus dantis – kaip tik tokį įspūdį mums daro juodaodžiai. Šioje vietoje maga apkaltinti menininką rasizmu. Bet vėlgi – tik tol, kol žiūrėsime į kūrinį paviršutiniškai, matysime tik tai, kas akivaizdu. O juk mažų mažiausiai reikia bent perskaityti kūrinio pavadinimą, kuris yra toks: „Kliaksas / Restartas“. Kas tas „Kliaksas“?

Vėlyvuoju sovietmečiu augusi karta atpažins animacinio filmuko „Mes ieškome juodulio“ personažą. Kliaksas-Juodulys keliauja per dailininko-animatoriaus piešinių albumą viską pakeliui tepliodamas. Jį gaudo animatoriaus burtais į nupieštas pasakas perkelti mergaitė ir berniukas. Laiveliu atplaukę į salą, jie pamato juodaodį ir vejasi iki pat urvo. Iš jo išlindęs Robinzonas pristato savo draugą Penktadienį. „Dabar jau būsim keturiese ir šauniai pagyvensim šioje saloje“, – sako jis. Tačiau vaikai turi surasti Juodulį ir jį sunaikinti.

Susitikimas su juodaodžiu baigiasi draugiškai, bet klaidos dėmė lieka – tamsiaodis žmogus automatiškai sutapatintas su antiherojaus blogiu. Toks ir buvo sovietinis rasizmas – tarsi tautų draugystė, bet vieni iš kitų tyčiojosi, dažnai iki žiaurumo. Dabar iš sovietinio dailininko albumo grįžkime į šiuolaikinio menininko performansą. Išsitepęs šokoladu ir tapęs juodaodžiu Kliaksu, jis pripažįsta praeities ideologijos poveikį. Nusijuokdamas tą bagažą nusimeta ir jau tarsi būdamas tuo, kurį visi laikys blogiu, žvelgia į ateitį. Į tą įsivaizduojamą salą, kurioje jau egzistuoja ne vien tradiciniai lietuviai. Juokas skamba kaip klausimas: ar iš tiesų visi kartu šauniai pagyvensim?

Taip įprasminama antroji pavadinimo dalis – „Restartas“. Praeities ideologijas reikia nusivalyti ir viską pradėti iš pradžių. Tada menininkas padaro tai, dėl ko jį ir smerkia tautinių vertybių puoselėtojai. Jis nukabina iki šiol tik fonu buvusią trispalvę ir ima ja valytis šokoladuotą veidą. Tai gali atrodyti baisu ir šventvagiška. Tik tiek, kad šokoladas nėra paprastas purvas – jį mes noriai dedame į burną, juo tepame savo vidų, jis net gali būti laikomas išsvajotos gerovės simboliu.

Tad vien jau todėl žiūrovas turėtų suabejoti, ar tikrai čia menininkas išniekina vėliavą. Galbūt jis ją pasaldina gerove. Kol sutrikę ir pasibaisėję laukiame, vėliava priartėja, išsilieja ir, kai vėl pasimato švarus veidas, paaiškėja, kad tai – jau kitas žmogus. Ne pats menininkas, o jo antrininkas. Ar tiesiog – dar nepažįstamas, kitas, kitoks. Beje, dažnas tos transformacijos nė nepastebi. Esu tikra, kad nepastebėjo ir piktus žodžius rėkę maršo dalyviai. Jei būtų pastebėję, gal jiems būtų kilęs klausimas: kodėl?

Taigi – kodėl nusivalęs veidą šalies vėliava žmogus nebėra tas pats? Kas čia atsitiko? Gal tapęs Lietuvos piliečiu bauginantis svetimšalis tapo savu žmogumi? Kūrinį lydinčiame komentare Liškevičius pamini nuorodą į 1977 metų Claude`o Zidi filmą „Žvėris“. Filme pagrindinį herojų – kino žvaigždę – pavojingose situacijose pakeičiantis kaskadininkas tampa jo alter ego: aktoriui užsidegus cigaretę, kaskadininkas nukrenta nuo laiptų. Ši užuomina turėtų priminti apie visų Lietuvos piliečių susietumą – mus visus, tokius skirtingus, dengianti vėliava paverčia politiniu vienetu.

Be to, kaip sakė menininkas, trispalvė čia pasirodo kaip Turino drobulė, kurioje mes visi paliekame savo veidų atspaudus. Galima pridurti: mūsų puoselėjamos vertybės kaip tas šokoladas keičia ir mus pačius, o tada pasikeitę mes perpiešiame savo valstybę. Dabar vėl prisiminkime, kad 2000-aisiais menininkas šiuo performansu kėlė klausimą apie ateitį. Patamsėjusi veido spalva ir virtimas nepažįstamu kitu yra ženklai, kad niekada nežinome, kokie žmonės sudarys Lietuvą po dvidešimties metų. Nujaučiami pokyčiai baugina. Bet štai mes dabar jau gyvename laike, kurį dar tik mėgino įsivaizduoti menininkas atlikdamas performansą. Tad vėl įdomu jį žiūrėti ir klausti, kas pasikeitė. Kaip pasikeitė Lietuvos visuomenė? Kaip keičiasi jos požiūris į mažumas? Ar šioje saloje visi galime šauniai pagyventi?

Neseni įvykiai – šeimų maršo dalyvių grasinimai idėjiniams priešininkams, prezidento pritarimas radikalams, partnerystės įstatymo nepriėmimas – verčia tuo abejoti. Ir vėl kelia klausimų apie ateitį. D. Liškevičiaus performansui reikia dar vieno „Restarto“. Spaudžiu mygtuką. Ir kol menininkas tepasi veidą šokoladu, matau saldžius, bet kenksmingus populistų pažadus, kuriais noriai tepasi rinkėjai, pripratę prie jų kaip prie narkotiko. Trispalvė dabar jau išterliojama ne tik praeities rasizmu, bet ir dabarties melais. Pabaigoje menininko antrininkas lyg 2000-ųjų kaskadininkas užsidega cigaretę, o mes krentame nuo laiptų.

Pats D. Liškevičius į situaciją sureagavo savaip. Sugalvojo „Kliakso / Restarto“ antrą versiją, kurioje trispalvė tampa portalu, o iš jo išlenda kosminė pabaisa ir suvalgo menininką. Šokoladas virsta krauju. Čia įžvelgiu dvigubą perspėjimą: liaukitės mums grasinę trispalve, lyg ji būtų kokia pabaisa, ir jau metas liautis medžiojus pabaisas ten, kur jų nėra.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt