Kultūra

2021.05.29 14:47

Bobui Dylanui suėjo 80, bet jis „amžinai jaunas“: kartos balsas, žiurkių lenktynės, „Niekada nesibaigiantis turas“

LRT.lt2021.05.29 14:47

Šią savaitę poetui, Nobelio literatūros premijos laureatui, dainų autoriui, dainininkui ir net vaizduojamojo meno atstovui Bobui Dylanui suėjo 80 metų. Jo dainos buvo taip masiškai perdainuojamos, kad CBS muzikanto reklaminei kampanijai sugalvojo šūkį „Niekas nedainuoja B. Dylano taip, kaip B. Dylanas“. Jis patyrė pakilimų ir nuosmukių, bet nesustoja dalytis muzika su žiūrovais ir klausytojais.

Aštuoniasdešimtasis B. Dylano gimtadienis buvo paminėtas virtualia konferencija „Dylan@80“. Tris dienas trukusios konferencijos programoje buvo suplanuota 17 sesijų, kurias surengė daugiau nei penkiasdešimt mokslininkų, žurnalistų ir muzikantų iš viso pasaulio. Buvo paskelbta keletas naujų B. Dylano biografijų ir tyrimų, juose žurnalistai ir kritikai įvertino B. Dylano pasiekimus per 60 karjeros metų.

1966 m. B. Dylanas savo sūnui Jesse`iui parašė lopšinę „Forever Young“ („Amžinai jaunas“). B. Dylano dainoje atsispindi tėvo viltys, kad jo vaikas bus stiprus ir laimingas. Ji prasideda eilutėmis „Viešpats telaimina ir tepalaiko tave / Te išsipildo visos tavo svajonės“, tarsi atkartojančiomis Senojo Testamento Skaičių knygą, kurioje yra eilutės: „Viešpats telaimina ir tesaugo tave / Teleidžia Viešpats šviesti tau savo veidą“. Nenorėdamas pasirodyti „pernelyg sentimentalus“, B. Dylanas į albumą „Planet Waves“ įtraukė dvi šios dainos versijas: lopšinę ir roko baladę.

Robertas Allenas Zimmermanas (toks yra tikrasis Bobo Dylano vardas) gimė 1941 m. gegužės 24 d. Duluto mieste, Minesotos valstijoje, vidurinės klasės žydų šeimoje. B. Dylano seneliai iš tėvo pusės Anna Kirghiz ir Zigmanas Zimmermanas į Ameriką atvyko iš tuo metu Rusijos imperijai priklausiusios Odesos (dabar Ukraina) po 1905 m. nuvilnijusių pogromų prieš žydus. Jo seneliai iš motinos pusės Florence ir Benas Stone`ai buvo Lietuvos žydai, atvykę į Jungtines Valstijas 1902 metais.

Vaikystėje Robertas mėgo klausytis radijo – iš pradžių bliuzą ir kantri muziką grojusių radijo stočių iš Šreveporto, Luizianos, o vėliau, paauglystės metais, rokenrolo. Robertas išmoko groti fortepijonu ir gitara, ir, nors buvo gana santūrus, rokenrolo ir džiazo grupes įkūręs paauglys scenoje jautėsi kaip namuose.

Baigęs vidurinę mokyklą jis įstojo į Minesotos universitetą Mineapolyje studijuoti meno ir muzikos. Tačiau, užuot sėdėjęs paskaitose, mieliau grojo savo naujojo dievaičio Woody Guthrie`o dainas, akompanuodamas sau gitara ir lūpine armonikėle. 1960 m. gegužę, nebaigęs ir pirmo kurso, B. Dylanas metė studijas.

Mineapolyje Robertas Allenas Zimmermanas pasivadino Bobu Dylanu – kaip pats pasakoja 2004 m. išleistuose atsiminimuose „Kronikos“, įkvėptas poeto Dylano Thomo. „Gimsti su ne tuo vardu, suprantate, ne tiems tėvams. Juk taip nutinka. Gali vadinti save taip, kaip nori. Juk čia laisva šalis“, – sakė jis 2004 m. interviu aiškindamas, kodėl pasikeitė vardą.

1961 m. sausį devyniolikmetis B. Dylanas išvyko į Niujorką. Krovininiu traukiniu, kaip pats teigė, nes tuo metu buvo pasirinkęs jo dainoms labai tinkantį klajoklio įvaizdį. Tik daug vėliau jis pripažino, kad iš tikrųjų ten nuvyko pakankamai patogiai automobiliu.

B. Dylano susižavėjimas rokenrolu netrukus ėmė blėsti, užleisdamas vietą amerikiečių liaudies muzikai. „Rokenrolo problema buvo tai, kad man jo nepakako... Buvo puikių pagaulių frazių ir pulsuojantis ritmas... bet dainos nebuvo pakankamai rimtos, realistiškai neatspindėjo gyvenimo. Žinojau, kad liaudies muzika yra kur kas rimtesnis dalykas. Liaudies dainose daugiau nevilties, daugiau liūdesio, daugiau triumfo, daugiau tikėjimo antgamtiniais dalykais, daug gilesni jausmai“, – aiškino jis 1985 m. interviu.

Kai 1963 m. rugpjūtį Joana Baez pakvietė jį kartu vykti į turą po Ameriką, tapo aišku, kad tai – beprecedentės karjeros pradžia. Per labai trumpą laiką dvidešimtmetis tapo protesto judėjimo simboliu. Kartu su Joana Baez ir Martinu Lutheriu Kingu Bobas Dylanas dalyvavo Žygyje į Vašingtoną, kur daugiau nei 200 tūkst. žmonių surengė protestą prieš Vietnamo karą ir rasinę segregaciją.

Tokios dainos kaip „Blowin` in the Wind“ ir „A Hard Rain`s a-Gonna Fall“ žymėjo naują vokalinės muzikos kryptį, kurioje persipina sąmonės srautas, imaginistinė lyrika ir tradicinės liaudies kūrybos formos. „Blowin` in the Wind“ buvo apibūdinama kaip protesto daina, kelianti daugybę retorinių klausimų apie taiką, karą ir laisvę. Priedainis „Atsakymas, mano drauge, vėjyje“ buvo laikomas „neįmenamai dviprasmišku“ – arba atsakymas yra toks akivaizdus, kad jis sklando ore, arba toks neapčiuopiamas kaip vėjas.

Dėl savo tekstų aktualumo B. Dylanas buvo vertinamas ne tik kaip dainų autorius – tos dainos pavertė B. Dylaną savo kartos balsu. Muzikanto įkūnytas moralinio autoriteto ir nonkonformizmo derinys buvo bene ryškiausia iš jo savybių. Humoras taip pat buvo svarbi B. Dylano asmenybės dalis. Grubokas jo dainavimo stilius vienus erzino, o kitus traukė. Tačiau jo dainos buvo taip masiškai perdainuojamos, kad CBS muzikanto reklaminei kampanijai sugalvojo šūkį „Niekas nedainuoja B. Dylano taip, kaip B. Dylanas“. Vis dėlto 1963 m. pabaigoje B. Dylanas pajuto, kad protesto judėjimas juo manipuliuoja ir jį varžo.

Antroje 1964 m. pusėje ir 1965 m. pradžioje B. Dylanas iš liaudies dainų autoriaus tapo folkroko ir popmuzikos žvaigžde. Džinsus ir darbinius marškinėlius pakeitė Karnabi gatvės stiliaus drabužiai, neatsiejamu aksesuaru dieną ir naktį tapo akiniai nuo saulės ir smailūs „Beatles“ stiliaus batai.

1965 metai buvo lūžio tašas – Niuporto folkloro festivalyje B. Dylanas pirmą kartą grojo elektrine, o ne akustine gitara. Niuporte B. Dylanas pasirodė 1963 ir 1964 m., tačiau 1965 m. pirmą kartą buvo nušvilptas ir atlikęs vos tris dainas paliko sceną. Vienoje iš versijų teigiama, kad švilpė liaudies muzikos gerbėjai, nepatenkinti, kad B. Dylanas akustinę gitarą iškeitė į elektrinę. Tačiau yra teigiančių, kad žiūrovai apskritai buvo nepatenkinti prasta garso kokybe.

Atsiliepimuose apie 1966 m. turą po Ameriką B. Dylanas apibūdinamas kaip išsekęs ir apsvaigęs nuo haliucinogeninių medžiagų. 1969 m. interviu Jannui Wenneriui B. Dylanas prisipažino: „Aš vartojau haliucinogenus beveik penkerius metus. Tai mane išsekino. Aš vartojau narkotikus, įvairiausias medžiagas... tik tam, kad galėčiau judėti pirmyn, suprantate?“ Po 1966 m. įvykusios motociklo avarijos B. Dylanas pasitraukė iš visuomenės akiračio. Savo autobiografijoje „Kronikos“ jis rašo: „Aš pakliuvau į motociklo avariją ir buvau sužeistas, bet pasveikau. Tiesa ta, kad norėjau pasitraukti iš žiurkių lenktynių“.

Vėlesniais metais B. Dylanas eksperimentavo su skirtingais muzikos stiliais. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jis dar kartą atrado krikščionybę ir išleido šiuolaikinės gospelo muzikos albumų seriją.

1979 m. pabaigoje ir 1980 m. pradžioje gastroliuodamas įvairiose Amerikos vietose B. Dylanas negrojo savo senesnių, pasaulietinių kūrinių – nuo scenos jis skelbė savo tikėjimą: „Prieš metus jie... sakė, kad esu pranašas. Aš atsakydavau: „Ne, aš nesu pranašas.“ O jie sako: „Taip, tu esi pranašas.“ Aš jiems sakau: „Ne, tai ne aš.“ O jie man: „Tu tikrai pranašas.“ Jie įtikino mane, kad esu pranašas. Dabar išeinu ir sakau, kad atsakymas į visus klausimus yra Jėzus Kristus. O jie sako: „Bobas Dylanas nėra pranašas.“ Jie tiesiog negali su tuo susitaikyti.“

1977 m. žlugus pirmajai santuokai, 1986 m. jis vedė antrą kartą ir iš viso tapo šešių vaikų tėvu. Devintojo dešimtmečio pradžioje grįžo prie jam labiau įprastos roko muzikos. Išgyvenęs krizę B. Dylanas sugrįžo ir 1988 m. birželį leidosi į „Niekada nesibaigiantį turą“, kuris tęsiasi iki šiol. Per metus jis surengia apie 100 koncertų ir toliau leidžia albumus. Deja, 2020 m. prasidėjus COVID-19 pandemijai teko kuriam laikui užtraukti stabdį.

Nuo 1994 m. B. Dylanas išleido aštuonias piešinių ir tapybos knygas, jo darbai buvo eksponuojami didžiausiose meno galerijose. Be to, jis pardavė daugiau nei 100 milijonų įrašų ir tapo vienu populiariausių visų laikų muzikantų. Jis yra gavęs daugybę apdovanojimų, įskaitant Prezidento laisvės medalį, dešimt „Grammy“ statulėlių, „Auksinį gaublį“ ir „Oskarą“.

B. Dylanas buvo įtrauktas į Rokenrolo šlovės muziejų, Nešvilio dainų autorių šlovės muziejų ir Dainų autorių šlovės muziejų. Pulitzerio premijos taryba 2008 m. jam skyrė specialią padėką už „didelį poveikį populiariajai muzikai ir Amerikos kultūrai, pažymėtą nepaprastos poetinės galios lyrinėmis kompozicijomis“. 2016 m. B. Dylanui buvo įteikta Nobelio literatūros premija „už naujos poetinės išraiškos didžioje Amerikos dainavimo tradicijoje sukūrimą“.

2004 m. spalį B. Dylanas paskelbė pirmąją autobiografijos dalį „Kronikos. Pirmasis tomas“. Neatsižvelgdamas į skaitytojų lūkesčius, B. Dylanas skyrė tris knygos skyrius pirmiesiems metams Niujorke 1961–1962 m. ir praktiškai nieko neparašė apie septintojo dešimtmečio vidurį, kai buvo šlovės viršūnėje. 2004 m. gruodį knyga pakilo į antrą vietą „The New York Times“ geriausių negrožinių knygų kietais viršeliais sąraše ir buvo nominuota Nacionaliniam knygos apdovanojimui.

2018 m. balandį B. Dylanas prisidėjo prie LGBT bendruomenei skirtų vestuvinių dainų rinkinio „EP Universal Love“ sukūrimo. Albumą finansavo „MGM Resorts International“, o jame esančios dainos turėtų tapti „vestuvių himnais tos pačios lyties poroms“. B. Dylanas įrašė 1929 m. dainą „She`s Funny That Way“, pakeisdamas įvardį į she (ji) į he (jis) – „He`s Funny That Way“. Šią dainą anksčiau yra dainavę Billie Holiday ir Frankas Sinatra. B. Dylanas buvo retrospektyviai paskelbtas „queer“ simboliu – atidžiai perskaičius jo dainos „Ballad of a Thin Man“ tekstą paaiškėjo, kad ja muzikantas metė iššūkį tradiciniam Amerikos heteronormatyvumui.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.