Kultūra

2021.05.27 20:05

Inga Mitunevičiūtė. Priešpandeminiai ekologiniai diskursai – viešnios iš praeities

Inga Mitunevičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.05.27 20:05

Kai pasaulio dar nebuvo užkariavęs pandeminis diskursas, viena labiausiai viešumoje aptarinėjamų ir nerimą keliančių temų buvo ekologija.

Ir nors dabar apie tai mažai girdime per radiją ar televiziją, pamiršome pasaulinio klimato atšilimo ir kylančio vandenyno lygio keliamas grėsmes, masinis ir iki neregėtų aukštumų išaugęs vienkartinių priemonių vartojimas nekvestionuojamas, į knygų rinką viena po kitos atkeliauja įvairaus pobūdžio knygos ekologine tematika. Natūralu – juk knygos nepasirašo nei per dieną, nei per savaitę. Tad panašu, kad jos yra to praėjusio ir negrįžtamai pasikeitusio pasaulio atgarsiai, viešnios iš praeities.

Pasiėmus į rankas knygą ekologine tematika, visada kirba smalsumas – kaip autorius susidoros su tema, kuri išties yra kelianti nerimą ir net desperaciją. Kaip rašant apie mirštančius paskutinius nykstančios gyvūnų rūšies atstovus nesileisti į verksmingus aprašymus ir žmonijos kaltinimą visomis jos nuodėmėmis? Kaip nesipiktinti ar neatgailauti už kolektyvinius nusikaltimus vaizduojant plastikinių maišelių prisirijusio paukščio žūtį?


Apžvalgoje – dvi naujos knygos, išradingai ir nebanaliai fiksuojančios žmonių pastangas kovoje su savo kolektyvinės kaltės pasekmėmis.

Charlotte McConaghy „Migracijos“ (iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika, išleido leidykla „Baltos lankos“)

„Ypatinga, grožio ir nevilties kupina knyga“ – taip rašoma ant Charlotte McConaghy knygos „Migracijos“ viršelio. Nuo savęs dar galėčiau pridurti – užburianti savo estetika ir tąja neviltimi, pabaigos nuojauta ir neišvengiamos mirties liūdesiu. Bet tas liūdesys yra nepakartojamai ir net kažkaip archetipiškai ramus.

Knygoje pasakojama istorija moters, kuri dėl to, kad suprastų ir išsaugotų nykstančią paukščių rūšį, leidžiasi jų galimai paskutinės migracijos keliu. Ši kelionė pilna paradoksų, mat tam, kad galėtų sekti paskui paukščius, jai reikalingas laivas, o vienintelis, sutikęs leistis į tokią neprognozuojamą kelionę, yra žvejų laivas. Žvejams rūpi žuvys, kurias aptikti gali padėti sekami paukščiai. Tos žuvys, dėl kurių išnaikinimo beveik išnyko ir sekama paukščių rūšis. Ir tie žvejai, kurie tas žuvis išnaikino.

Kartu tai vidinė kelionė – vidinė migracija moters, kuri niekada nesugebėjo pasilikti vienoje vietoje, kurios vidinis kompasas nuolat atvesdavo prie vandens, o vaizduotę kaitindavo iš vaikystės atkeliavęs pasakojimas apie paukščiu virtusią moterį. Kartu su paukščiais ji keliauja numirti, o pakeliui pamažu atskleidžiamas nepaprastas gyvenimas, pilnas aštraus ir stingdančio kaip arktinis vėjas skausmo ir liūdesio. Scena jiems pasireikšti – nuostabesnės nerasi – toks pats stingdantis Grenlandijos ledynų ir vandenyno grožis.

Kelionė visada reiškia transformaciją, vyksta ji ir šiame kūrinyje. Autorė kalbėdama apie ekologiją išvengė blogybės skirstyti pasaulį tik į juoda ir balta, geruolius aktyvistus ir tuos, dėl kurių viskas atsitiko. Visi juodos ir baltos atspalviai atsiskleidžia vaizduojant laivo įgulą: kaip šie žuvų naikintojai atsisako savo laimikio, kad išgelbėtų į tinklus įsivėlusią vėžlę, kaip pamilsta ir išgyvena nuoširdų rūpestį dėl sekamų paukščių, kaip jų žūtis jūroje sukelia skausmą.

Ši knyga, nors pilna skausmo ir liūdesio dėl nykstančių gyvūnų, kartu yra ir gydanti knyga. Net nuniokota ir nykstanti gamta turi nepakartojamą galią gydyti mūsų sielas ir kūnus. Jos gydomąją galią įmanoma patirti ir skaitant knygas, kurios nuskaidrina ir palieka su mintimis apie tai, kaip tą nykstantį grožį apsaugoti.

Jenny Offill „Orai“ (iš anglų kalbos vertė Kšištofas Kšivecas, o išleido leidykla „Tyto alba“)

Visai kitokia savo stilistika yra Jenny Offill knyga „Orai“. Čia kalbėti apie ekologines problemas pasitelkiama ironija. Tai geras apsauginis mechanizmas, padedantis susikurti distanciją, leidžiančią stebėti situaciją tarsi iš šalies, nedalyvaujant pačiam. Nors knygos pagrindinei herojei dar ir kaip tenka tame dalyvauti: dirbdama bibliotekoje ji dėliojasi pasaulį kaip mozaiką iš atskirų fragmentų, atskirų lankytojų istorijų ir jų ypatybių, o sutikusi papildomai padirbėti klimato aktyvistės asistente, atsakinėja į tūkstančius, švelniai tariant, išprotėjusių interesantų laiškų.

Ši knyga yra kaleidoskopas – vis pasukus ritinėlį susidėlioja kitas vaizdas, bet iš tų pačių detalių. Taip šis fragmentuotas moteriškas vidinis monologas pasakoja apie skirtingus dalykus, sudėliodamas juos į vieną paveiksliuką: bendravimas su sūnumi ir šiuolaikinės mokyklos reikalai; brolio, buvusio narkomano, gyvenimo peripetijos; irstanti santuoka; bibliotekos lankytojai, jų keistenybės ir istorijos; plūstantys interesantų, besiteiraujančių apie pasaulio pabaigą, Nojaus tvaną, tvarų gyvenimą, lėktuvų kondensacinius pėdsakus ir daugelį kitų dalykų, laiškai.

Šis monologas žavi savo sąmoju, sveiko proto įžvalgomis ir labai kondensuotai sudėlioja daugybę pokyčių išgyvenantį ir dėl to be galo trapų Vakarų visuomenės gyvenimo atvaizdą. Knyga pateko į 2020 m. TOP 10 sąrašą ir yra „The New York Times“ bestseleris.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt