Kultūra

2021.05.21 15:41

Kultūrų įvairovės dienos proga – pabėgėlius įtraukęs muzikinis projektas: vis dar kenčiame dėl neigiamų žmonių reakcijų

LRT.lt2021.05.21 15:41

„Muzika yra puikus tarpkultūrinio dialogo įrankis, nes tarpkultūriniame dialoge svarbiausia tai, kad nėra vienos aukštesnės kultūros. Tai yra pirmas dalykas, kurį akcentuoju, kai kalbame apie kitas kultūras“, – teigia katalonų dirigentas, kompozitorius ir violančelininkas Jordi Savallis.

J. Savallis pristato savo projektą „Muzika gyvenimui ir orumui“, atliekamą ansamblio „Orpheus XXI“, kurį galėsite išgirsti per LRT KLASIKĄ gegužės 21 d., penktadienį, 19 val., Pasaulinės kultūrų įvairovės dienos proga.

Interviu parengė žurnalistė Carmina Malagarriga, Katalonijos radijuje (Catalunya Ràdio), 2021 m. balandžio 29 d.

– Sveiki, Jordi Savall, labai ačiū, kad skyrėte mums šiek tiek savo laiko. Norime pradėti nuo artėjančio šiandienos koncerto, kurio atlikėjai yra projekto „Orfėjas XXI: muzika visam gyvenimui ir orumui“ nariai. Norėčiau sužinoti, apie ką šis projektas ir kaip jis atsirado.

– Sveiki, man malonu būti čia ir kalbėti apie šį projektą. „Orfėjas XXI“ buvo sukurtas prieš ketverius metus. Tai įvyko tuo metu, kai Kalė, taip pat Idomeni, Graikijoje, atsirado pirmosios didelės pabėgėlių grupės. Tuo metu dirbau su muzikantais iš Sirijos, Maroko, Turkijos, Bulgarijos ir šiems muzikantams pasiūliau skirti kelias dienas ir nuvykti kartu su manimi į pabėgėlių stovyklą, nors, tiesą sakant, tai nebuvo stovykla, tai buvo lindynė, Kalės mieste.

Nuvykome ten, pamatėme patalpas – mažus namelius iš kartono, plytelių... Tai buvo tarsi mažas kaimas, kuriame galėjai rasti drabužių siuvėją, kirpėją, vaisių pardavėją, tabako pardavėją. Tai buvo kažkas neįtikėtina. Žmonės buvo ten, visi laukė, kada galės perplaukti jūrą ir nuvykti į Angliją.

Kalbėjomės su šiais žmonėmis, normaliais žmonėmis... Tai buvo šiose šalyse jau buvę žmonės, daugiausia iš Sirijos ir Afganistano. Inžinieriai, architektai, teisininkai, kultūringi ir išsimokslinę žmonės. Jie visi bėgo nuo karo, bėgo nuo sunaikinimo, bėgo nuo mirties ir dažnas iš jų turėjo artimųjų, kurie jau buvo Anglijoje, ir beveik visi jie kalbėjo angliškai. Mes grojome jiems... Koncerte buvo momentas, kai prie mūsų prisijungė muzikantas iš Afganistano, jis dainavo, mes jam akomponavome, tai buvo labai, labai gražu.

Po kelių mėnesių nuvykau aplankyti Salonikus, kur taip pat norėjau pamatyti tokią stovyklą. Tuose tikrai dideliuose, tuščiuose ir apleistuose pramoninuose pastatuose buvo daug mažų vaikų be šeimų, šeimų su vaikais be tėvų ir be atsakingo asmens. Buvo labai baisu matyti visus tuos žmones, kurie ten įstrigo, kurie neturėjo ateities, nes net negalėjo kreiptis dėl prieglobsčio. Prašymai dėl prieglobsčio buvo visiškai užblokuoti.

Kai mes atvykome, vaikai atėjo ir apkabino mus. Matyti šių vaikų, šių žmonių viltis buvo išties jautru. Mes grojome jiems, ir buvo puiku, kai jie pradėjo šokti pagal mūsų muziką, kai jie išsilaisvino nuo visos savo naštos. Po to pagalvojau ir su savo draugais iš Sirijos, kurie buvo Europoje, nusprendžiau įsteigti šį projektą „Orfėjas XXI“. Pagrindinis jo tikslas buvo padėti visiems muzikantams, kurie Europoje buvo pabėgėliai ir turėjo muzikinį talentą: tai yra buvo muzikantai, dainininkai ar instrumentalistai.

Taigi mes subūrėme instruktorių komandą, pasiūlėme ją Europos Komisijai, gavome specialią dotaciją dvejiems metams ir pradėjome ieškoti šimto muzikantų, surengėme atrankas ir galiausiai atrinkome aštuoniasdešimt muzikantų iš visos Europos. Dvejus metus rengėme meistriškumo kursus, repetavome, dirbome su jais, išmokome dirbti su jais, kartu su skirtingomis kultūromis. Mes stengėmės, kad jie suprastų, jog kiekviena kultūra turi būti gerbiama, kad turėtume mokytis iš kitų kultūrų ir jomis dalytis, kad turėtume atlikti įvairiausią muziką, taip pat ir Europos viduramžių muziką.

Taip siekėme padėti jiems suprasti, kad mūsų muzika buvo susijusi su jų muzika. Mes padėjome jiems suprasti tai, kas daugelyje kultūrų neegzistavo: kad moterys ir vyrai yra lygūs. Ir kartais kai kuriems – aš neminėsiu šalies – buvo sunku priimti, kad moteris kartais gali diriguoti kūrinį. Atliktas sunkus darbas, bet mums jį nuveikti padėjo „Selin rojal“ netoli Bezansono, Bezansono „Kup Ažir“ ir Barselonos fondas CIMA. Taigi mes galėjome įgyvendinti struktūrinius planus ir vykdyti atranką.

Iš pradžių bandėme organizuoti nedidelius koncertus šen ir ten, toliau rengėme meistriškumo kursus Barselonoje, Paryžiuje ir Bezansone, taip pat Vokietijoje, siekdami padėti ir mažiems vaikams, kilusiems iš šių kultūrų ir neturintiems galimybės išmokti savo muzikos, pažinti savų tradicijų. Taigi tuos dvejus metus projektas buvo vykdomas labai gerai. Problemos prasidėjo 2019 m.: subsidijos baigėsi ir buvo labai sunku gauti naujų dotacijų, leidžiančių šį projektą tęsti. Deja, visi per šį laiką įvykę teroristiniai išpuoliai nedavė jokios naudos ir niekaip neprisidėjo prie tikslo padėti pabėgėliams. Iškart kilo tam tikrų neigiamų reakcijų į muzikantus, ypač į muzikantus iš Afganistano ar Sirijos.

Taigi šiuo metu vis dar kenčiame dėl šių neigiamų žmonių reakcijų, nes, deja, vis dar pasitaiko nesukontroliuojamų teroristinių išpuolių, darančių daug žalos skirtingų kultūrų santykiams.

– Būsimo koncerto programą sudaro Sirijos, Izraelio, Marko, Sudano, Turkijos muzika... Kas sieja visą šią muziką? Kokia yra bendra sąsaja?

– Bendra visos šios pristatomo koncerto muzikos grandis yra dvasingumas, grožis ir bendra kalba, kuri yra monodinės muzikos kalba. Visa ši muzika, kurią grojame, yra muzika, kuri dar neatrado polifonijos ir dar nepažįsta Vakarų muzikos harmonijos, sukurtos 14 a. Taigi tai leidžia mums sukurti dialogą tarp Italijos „Trecento estampie“ ir 1450 m. Prancūzijos karališkosios estampijos, arba „Santa Maria“ kantigos, arba sefardų dainos. Visa ši muzika yra tam tikra kalba, kuri yra praktiškai ta pati, skiriasi tik dermių pokyčiais.

Mes turime daug skirtingų dermių, intonacijų, tam tikrų būdų, kaip sukurti daugiau ar mažiau sudėtingus ritmus, kurie yra labai įprasti Turkijoje, Sirijoje ir kurie yra mažiau įprasti Vakaruose. Tai leidžia Vakarų muzikantui, pavyzdžiui, man, lengvai užmegzti ryšį su šiais muzikantais, nes kai groju su jais, galiu dalytis savo muzika, kurią jie gali lengvai groti, taip pat galiu šiek tiek pasistengti prisitaikyti prie jų atlikimo manieros. Taigi muzika šiuo atveju yra įrankis, tai yra puikus tarpkultūrinio dialogo įrankis, nes tarpkultūriniame dialoge svarbiausia tai, kad nėra vienos aukštesnės kultūros. Tai yra pirmas dalykas, kurį akcentuoju, kai kalbame apie kitas kultūras.

Ir aš manau, kad tai yra daugelio šimtų metų, per kuriuos prekiavome žmonėmis, per kuriuos naudojome prekybą, kad perimtume vietovės, šalies komercines vertybes, be jokių skrupulų ten gyvenantiems žmonėms, rezultatas. Taigi ši mintis, kad muzika yra pranašesnė, taip pat yra klaidinga, nes net jei tiesa, kad Europos muzika 14 amžiuje sukūrė revoliuciją išradusi polifoniją, sugalvodama tonalumų ir harmonijų žaismą, tai nereiškia, kad ši muzika yra pranašesnė už kitas. Tai kita sistema.

Bet muzikos vertė nepriklauso nuo kompozicijos sudėtingumo. Tai pasakoja apie muzikos gebėjimą mus sujaudinti, paliesti savo grožiu, savo daina. Ir tai yra muzikos, bet kokios muzikos galia. Malerio kūrinys su tūkstančiais dainininkų ir orkestro muzikantų gali mus apstulbinti ir sujaudinti. Tačiau tokio pat intensyvumo emocijos gali sukilti ir klausantis dainininkės, akomponuojančios sau liutnia ir dainuojančios meilės dainą.

Nesvarbu, ar tai jų kultūra, ar tai yra trubadūras, ar tai Monteverdis, ar tai Bachas, emocijų jėga, galimybė prisiliesti prie bet kokios muzikos niekada nepriklauso nuo kiekybės ar sudėtingumo. Mus gali nustebinti pats atlikimas. Žinoma, įspūdingas darbas su šimtais muzikantų mus nustebins labiau. Bet čia noriu prisiminti Žano de Lafonteno žodžius: „Malonė yra gražesnė už grožį“. Nes grožis gali mus nustebinti, tačiau malonė tiesiogiai paliečia mūsų širdis.

– Taip ... Aš taip pat norėjau pasakyti, kai kalbame apie interpretaciją, viena vertus, yra techniniai reikalavimai, kita vertus, žmogiškoji dimensija. Ir jūs tai jau minėjote, bet ar lengva rasti šį tobulumo ir techninių reikalavimų derinį?

– Manau, kad technika yra kažkas, kas įgyjama dviem labai skirtingais būdais. Vaikams vunderkindams tai yra kažkas, kas atsiranda nuo gimimo. Nesvarbu, ar tai būtų Mozartas, ar Beethovenas, ar neįtikėtiną karjerą padarę pianistai, ar smuikininkai, jie nuo pat gimimo buvo pasinėrę į muziką. Tai reiškia, kad šiems vaikams muzika buvo jų išraiškos priemonė, nesvarbu, ar tai būtų smuikas, ar pianinas, ar liutna.

Tačiau paprastai, išskyrus šiuos vaikų vunderkindų atvejus, yra du muzikos mokymosi būdai. Vienas, Vakaruose, išmoksti dainuoti ir groti, nes eini į chorą, nes eini į konservatoriją, nes turi mokytoją, kuris tave moko, bet tai yra mokymasis, kuris tam tikra prasme yra atitrūkęs nuo gyvenimo. Jūs to mokotės, nes norite turėti galimybę būti muzikantu... Tuo tarpu visuose Rytuose muzika tampa beveik tokia pat būtina kalba kaip šnekamoji.

Kodėl? Nes muzika dalyvauja gyvenime, visais ciklais, visomis gyvenimo akimirkomis. Gimę dainuojame lopšines, tai gražiausias būdas užmigti, vaikams pailsėti, vaikams pasveikti, kai jie serga. Vėliau dainuoji ir šoki švęsdamas, kad jau esi paauglys. Vėliau skamba dainos, nes tuokiesi. Muzika nuolat siejama su visais gyvenimo etapais. Taigi tokio žmogaus, kuris nemokėtų dainuoti ir groti, Rytų visuomenėje nėra, ir tai tampa labai svarbu.

Ir taip yra visose Rytų šalyse, o ypač Balkanuose. Ilgus šimtmečius jie buvo visų Europos evoliucijų, renesanso, baroko pakraštyje... Osmanų užimtos teritorijos nepatyrė šių evoliucijų, tačiau patyrė kažką kita, kas yra labai svarbu. Jie patyrė gebėjimą gyventi kartu ir dalytis skirtingais tikėjimo būdais nesipriešinant. Visoje Osmanų imperijoje pagrindinė religija buvo islamas, jie buvo musulmonai. Tačiau net tose šalyse, kuriose siekdami užkariauti ir laimėti jie kovėsi sunkiausiai, už nedidelį mokestį jie sutiko, kad stačiatikiai, žydai galėtų gyventi ir turėtų tokias pačias teises šalyje.

Mes turime prisiminti, kad tuo metu Europoje vyko karai, konfliktai tarp katalikų ir protestantų, tuo metu Ispanijoje ir daugelyje šalių žmonės buvo deginami ant laužo už savo netikėjimą ir Jėzaus egzistavimo neigimą. Taigi šis kalbų ir kultūrų susiliejimas padėjo suklestėti kultūrai, kuri yra neįprasta tuose kraštuose, kur šiandien yra Bosnija, Bulgarija, Graikija... Visas šias šalis vienijo ta pati apsauga. Osmanai turėjo turėti sumanumo, nes kiekviename regione jie turėjo valdžią, atsakingą už komercinius ir politinius santykius, tačiau jie paliko žmonėms laisvę gyventi. Taip buvo sudarytos sąlygos šiam svarbiam kultūros turtingumui.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.