Kultūra

2021.05.21 19:45

Vytautas Bikulčius. Demonų apsėstieji iš La Matosos ir tolstantis Paryžiaus aidas

Vytautas Bikulčius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.05.21 19:45

Be jokios abejonės, Meksikos rašytojos Fernandos Melchor romanas „Uraganų sezona“ (iš ispanų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė) yra naujos leidyklos „Rara“ kol kas skambiausias veiklos akordas.

Romano veiksmas sukasi nedideliame Meksikos miestelyje La Matosoje, čia nuo pat pradžios visi įvykiai palaipsniui įsibėgėja it uragano sūkurys. Įdomu, kad net ir kūrinio pasakojimas konstruojamas tokiu būdu, jog kiekvienas romano skyrius, skirtas atskiram personažui, darosi vis didesnis savo apimtimi, kol pabaigoje galiausiai istorija tarsi sprogsta kaip uragano protrūkis, išaiškindama visas pasakojimo paslaptis. Dar labiau veiksmo spyruoklę įtempia ilgiausi sakiniai, o jų pabaiga tampa savotišku atokvėpiu skaitytojui.

Literatūrologo Vytauto Bikulčiaus knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:


Kadangi romanas prasideda nuo to, jog berniūkščiai aptinka Raganos lavoną kanale, tolimesnis pasakojimas mus supažindina ne tik su veiksmo vieta, bet ir su pagrindiniais kūrinio protagonistais.

Pamažėle priešais skaitytojus atsiveria pykčio ir įniršio pritvinkęs La Matosos miestelis, kurio gyventojai ima spėlioti, kas galėjo nužudyti Raganą, nes be jos daug kas, bet ypač moterys sunkiai įsivaizdavo savo gyvenimą. Žinoma, galima nujausti, kad šis nusikaltimas yra greičiau tik romano išeities taškas, nes pagrindinis autorės tikslas – atskleisti, kokiame gyvenimo dugne kuičiasi, yra priklausomi nuo narkotikų, ištvirkauja, pripažįsta tik smurtą ir yra, regis, viskam abejingi šio kūrinio personažai, kadangi vilčių ištrūkti iš jo nėra, nes norint patekti net į artimiausią miestą ir kęsti tą patį vargą reikia pinigų...

Stebėdamas tokią pritvinkusią romano atmosferą, nejučiomis imi ieškoti personažo, kuriame būtų galima aptikti nors menkiausią žmoniškumo blyksnį. Tačiau jie visi yra apsėsti demonų, užvaldžiusių jų sąmonę ir žadančių jiems nebent sielos pragaro gelmę.

Toks blyksnis galbūt plyksteli Jesenijos sieloje, nes ši paauglė, matydama, kaip jos pusbrolis Luismis tiesiog terorizuoja jos senelę, kaulydamas pinigų narkotikams, lyg ir nori apsaugoti ją ir įrodyti jai, kad jis niekam tikęs niekšas. Tačiau kartu ji ir keršija senelei, nes šiai labiau rūpi Luismis negu Jesenija. Užtat ši ir paseka jį iki Raganos namų ir įsitikinusi, kad jis su savo sėbrais išneša iš namų būtent Raganos lavoną, netrukus viską išpasakoja policininkams. Deja, jos noras padėti močiutei nė kiek nepakeičia pastarosios gyvenimo, nes ši netrukus miršta.

Romane skaitytojus galbūt labiausiai sugraudins Normos istorija. Įtraukta į tą skurdo ir paleistuvystės pasaulį, ji, būdama dar trylikos metų, jau tampa nėščia. Ją imasi globoti Jesenijos pusbrolis Luismis, ant jo dantį pradeda griežti jo motina Čiabela, nes Norma ir pati nežino, nuo ko laukiasi kūdikio. Jos, kaip paauglės, mąstysena rodo, kad ji nesubrendusi motinystei, o dar Čiabela bando ją įkalbėti atsikratyti kūdikio. Nėra ko stebėtis, kad Norma jį įsivaizduoja kaip mėsos gabalą, primenantį sukramtytą kramtukę, ir galiausiai viskas baigiasi kraupia aborto scena.

Tačiau toje aplinkoje jai niekas neateina į pagalbą, net ir Luismis, kuris jos gyvenime šmėsteli tarsi savotiška prošvaistė ir ima ja rūpintis, iš tikrųjų, jis yra homoseksualas ir užsidirba pinigų narkotikams, bendraudamas su savo klientais. Ant Normos niršta ir Luismio patėvis Munra, manydamas, kad ji nori tapti Čiabelos išlaikytine kaip ir šios sūnus. Tačiau į visišką kloaką patenki skaitydamas dar vieno paauglio, Luismio draugo Brando istoriją, kuri šiame romane galiausiai atskleidžia Raganos žūties paslaptį.

Šio romano pasaulyje dominuoja vargas, vienatvė, žiaurumas, alkoholis, narkotikai. Jokios prošvaistės romano personažų gyvenime nematyti. Nors romano pabaigoje ir išaiškėja, kas prisidėjo prie Raganos nužudymo, tačiau šis faktas nieko nepakeičia La Matosos gyvenime.

Be abejo, skaitytojus trikdys romano kalba, nuo jos ne vienam kais ausys, nes autorė nesibijo vartoti pačių bjauriausių ir šiurkščiausių žodžių, aprašyti sekso scenų, kurios neretai primena pornografiją, išrutulioti ilgiausių sakinių, kurie skaitytojus tiesiog velte įvelia į veiksmą. Tačiau ir tokia literatūra turi teisę gyvuoti, nes tas, kuriam kūrinys nepatiks, galės jį lengvai padėti į šalį, bet kitas skaitytojas, besidomintis šiuolaikine literatūra, turės galimybę įsitikinti, kaip rašytojas geba sukurti tokį fikcijos pasaulį, kur uragano įvaizdis tampa viso romano šerdimi. Reikia tik pasidžiaugti, kad vertėja sugebėjo perkąsti šį kietą riešutą...

Ir štai koks netikėtas sutapimas – visiškai kitomis meninėmis priemonėmis, be jokio įniršio ar smurto, kurį ką tik regėjome aname kūrinyje, žlungantį Paryžių piešia fantasmagoriškas lietuvių rašytojo Valdo Papievio romanas „Ėko“ (leidykla „Odilė“). Beje, tituliniame puslapyje nerasime jokio šios knygos žanrinio apibūdinimo. Ketvirtame jos viršelyje literatūros kritikė Violeta Kelertienė šį leidinį įvardija paprasčiausiai kaip knygą.

Manau, autorius be reikalo pasikuklino, nes knygos pabaigoje iškylantis liepsnojančios Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisras neišvengiamai kirbina mintį ir apie civilizacijos griūtį. Tad jau vien šis užmojis leistų šį kūrinį vadinti romanu. O mes, dažniausiai pripratę prie vadovėlinio romano apibrėžimo („stambios apimties kūrinys“), kartais nepastebime, jog kūrinio ribas neretai praplečia netikėtos ir universalumo žyme paženklintos idėjos.

Įrašas knygos pabaigoje (2016-ųjų rugpjūtis–2020-ųjų gegužė) liudija, kad V. Papievis, pradėjęs rašyti šį romaną, dar nė nenujautė, kaip jis baigsis. Jo pabaigą jam padiktavo pats gyvenimas. Tačiau reikėjo tikrai lakios rašytojo vaizduotės, kad jis susietų romano pradžią ir pabaigą į vientisą kūrinį.

Romano pradžioje rugpjūčio mėnesį ištuštėjęs Paryžius pasakotojui sukelia mintis apie miesto merdėjimą, bet skaitytojas geriausiu atveju jas įvertina kaip poetinę tam tikro sąstingio išraišką. Tačiau palaipsniui randasi kitų požymių – vijokliai, apraizgantys sienas, rūdijantys vartai, irstančios kolonos, tai dar labiau sustiprina mirštančio miesto įspūdį.

Pasakotojas tarsi koks Marcelio Prousto gerbėjas bando sulaikyti griūvančio laiko akimirkas, tačiau jis nebepajėgia jų išgyventi iš naujo. Be to, laikas Prousto pasakotojui visuomet yra susijęs su konkrečia vieta. Kad sąsaja su Proustu nėra atsitiktinė, liudija ir vėliau romane šmėkštelėjęs madlenos pyragaitis, iš tolo primenantis pasakotojui savo kvapą. Šio romano pasakotojas nebeturi konkrečių namų, nes jo namais tampa visas miestas.

Nėra ko stebėtis, kad pasakotojas jaučiasi vis labiau ir labiau vienišas mieste, tuo labiau kad ir jo artimųjų nebeliko. Tad jam vieninteliu išsigelbėjimu tampa šuo Ėko (netikėta sąsaja su prancūzišku žodžiu – écho, reiškiančiu aidą), kuris lyg ir turėtų priminti pasakotojui tikrąjį gyvenimą. Bet, kaip prisipažįsta pats pasakotojas, jam nesinorėtų tapti tik ankstesnio gyvenimo ataidu. O kitaip ir būti negali, nes tas Ėko yra įsikalbėtas Kitas, kad pasakotojas turėtų su kuo bendrauti. Beje, vėliau jis ir pats taps Ėko savo išgalvotai Emili, kuri romane vadinama Emi.

Žlungančio miesto įspūdį dar labiau didina palei Saint Martino kanalą atsiradęs palapinių miestelis, kuriame įsitaiso miesto benamiai (drauge su jais ir pasakotojas bei Emi), o sykiu ir pabėgėliai, nešantys naują civilizaciją. Ir kai pasakotojas su Emi nutaria surengti šventę palapinių miestelio gyventojams, nutinka netikėtas dalykas – į ją susirenka ankstesnių V. Papievio kūrinių personažai. Tai lyg ir noras pasipriešinti (o tą gali tik kūryba) merdinčiam miestui, išsaugoti save, išlikti...

Šiame romane bene ryškiausiai, jeigu paimtume paskutiniuosius rašytojo Paryžiuje parašytus kūrinius, netikėtai išryškėja lietuviškas motyvas – kaip savotiškas aidas, ataidintis iš jo gimtojo krašto (čia ir skudučiai, ir rūpintojėlis, ir sutartinės), o jį dar labiau pabrėžia ir pasakotojo Mamos įvaizdis. Beje, savo tikėjimą kūryba pasakotojas perduoda ir pabėgėlių berniukui Karimui, kurį moko skaityti ir rašyti. Ir tik romano paskutiniuose puslapiuose suliepsnojusi Paryžiaus katedra nubloškia skaitytoją į savotišką kryžkelę. Kaip dabar pasisuks Paryžiaus likimas?

Nuostabus, poetinės dvasios kupinas romanas, suskambantis lyg Paryžiaus aido ataidas...

Literatūrologo Vytauto Bikulčiaus knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt