Kultūra

2021.05.18 16:44

Libertas Klimka. Sodininkų dienos

Libertas Klimka,etnologas2021.05.18 16:44

Šio mėnesio, senoviniuose kalendoriuose vadinto žiedžiu, viduryje mūsų krašte prasideda obelų žydėjimas. Prie kiekvienos kaimo sodybos, apleistose gyvenvietėse, miško tankmėje, net tarp miesto mūrų sušvyti obelėlės skaisčiu baltumu... Bene gražiausias metų laikas! Prabėgusios savaitės trys dienos, nuo gegužės 12-sios iki 14-sios, mūsų etnokultūroje būdavo net įvardijamos kaip Sodininkų. Ir džiaugsmas dėl medelių gyvasties, ir nemenkas rūpestis, kad šalnos žiedų nenukąstų. Dažnos jos tą žydėjimo metą, tad saugant nuo šalčio žiedus, kartais tekdavo ir laužus viduryje sodo naktimis kūrenti.


Liaudiškieji papročiai bei tikėjimai vis obels nepamiršta. Senolių patirtis sako, kad sodinti obelis reikėtų jaunam mėnuliui stojus. Derlių galima pagausinti, į šaknų tarpus įdėjus po akmenuką. Arba duobėn įmetus gabalėlį duonos, pabarstytos druska. Dar kaime sakydavo, kad obelaites turi sodinti vyras ir žmona drauge: vienas palaiko medelį, kitas apkasa šaknis. Tada vaismedis netuščiai žydės, bus labai derlus. Skiepyti medelius taip pat geriausiai tinkanti jauno mėnulio fazė. O skiepus patartina nusipjauti kai mėnulis esti trijų vakarų, tai derliaus galima bus tikėtis jau trečiaisiais metais. Šios dienos kaip tik tinkamas metas! Geras ženklas, jei obelys pražystų mėnulio senugaly, – rudenį nuo obuolių šakos links.

Yra dar vienas paslaptingas būdas obelų vaisingumui padidinti. Sakoma, reikia ant žemutinės obels šakos pakabinti pantį, rastą vieškelio dulkėse. Tokį niekam kitam netinkamą: „Nei iš linų, nei iš kanapių, nei vytą, nei suktą, tik vėjo ryšį“. Jeigu žydint obelims užeitų audra su perkūnija, vaisiai gali būti pakenkti. Sakoma, „rūdas“ juos aptraukia. Nuo šios bėdos gelbsti gelžgalis, pakabintas ant žemutinės šakos. Na, o jeigu obelis vis neveda vaisių, ką tada daryti? Reikia ją nubausti – apmušti iš elgetos pasiskolintu botagu. O kad kirminai lapų negraužtų, obels šakas pasmilkydavo džiovinta gyvate. Štai kiek rūpesčio sodininkui! O sužaliavus sodui, jo šeimininkas nuskindavo po šakelę nuo kiekvienos obelaitės, parnešdavo namo ir užkišdavo už balkio; sakydavo, – kad namas ilgiau išstovėtų sveikas.

Jeigu prireiktų sodą naikinti, tegu kas svetimas tai padaro. Nes tėvų ar senelių sodintą obelį nukirsti – tikrai didelis prasikaltimas. Gal net nelaimę šeimai tuo galima prisišaukti… Šis tikėjimas tikriausiai iš to, kad kalboje ar dainoje obelėlė yra senosios motinėlės įvaizdis, – „Žila kaip obelėlė“, „Linksta sode obelėlė, verkia manęs motinėlė“; „Aš palikau mamužę kaip sode obelužę“...

Kuri gi kaimo sodyba mūsų krašte neturėdavo sodo? Po 1920-ųjų žemės reformos, iš kaimų skirstantis į viensėdijas, valstiečiai žemės sodui tikrai negailėdavo. Ir naujoje vietoje pirmiau medelius sodindavo, tik paskui trobesius statydavo. Obuolys – bene vienintelis to meto gardumynas ir dideliam, ir mažam, o džiovinti obuoliukai paskanindavo maistą žiemą. Tik ilgu sulaukti vaisių, todėl sodindavo vasarinių, rudeninių ir žieminių veislių obelis. Alyviniai, saldiniai, raudondryžiai, pepinai, antaniniai, – štai tradiciniai lietuviški obuoliai. Šiandien Lietuvoje auginama apie tūkstantį įvairių veislių; tik jau reta kur bepamatyti tas senoviškąsias, aukštaūges obelis...

Pasaulyje auga ar ne 55 rūšys obelų, o jau veislių – per 10 tūkstančių. Manoma, kad visos jos yra palikuonės tik trijų rūšių obelų, augusių Artimuosiuose Rytuose ir Balkanuose. Obuolius, be jokios abejonės, jau skanavo egiptiečiai, kurie antrojo tūkstantmečio prieš mūsų erą viduryje vaisių sodus buvo užveisę Nilo deltoje. Lietuvoje savaime auga tik vienos rūšies obelis – miškinė. Tačiau gimtąją kalbą nuo seno pagardina „obuoliniai“ priežodžiai. Juk sakoma: „Obuoliai nuo alksnių nekrinta“; „Kiekvienam obuoliui – savas kirminas“; „Obuolys netoli ritas nuo obels, jeigu nusirita, tai nors uodegėlę atsuka“; „Neik su velniu obuoliauti – paliksi be maišo ir be obuolių“; „Geras obuolys supuvusio nepataiso, supuvęs gerą pagadina“; „Svetimi obuoliai – ypač gardūs“; „Nuo obuoliuko – prie kumeliuko“ (čia apie blogus polinkius); „Galėjo būt gyvenimas kaip obuolys“ (suprask, gražus ir laimingas).

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.