Kultūra

2021.05.17 19:06

Antrąkart „Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertintas šokėjas Nielsas Claesas: svarbu suvokti patyčių poveikį žmogui

Margarita Alper, Jovita Gaižauskaitė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2021.05.17 19:06

„Man svarbu kalbėti ne apie patį patyčių faktą, bet apie pasekmes. Netikiu, kad konstatavimas gali paveikti žmones. Tik parodant palūžusį, sugniuždytą žmogų galima daryti poveikį“, – teigia N. Claesas.

„Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip šokėjas Nielsas Claesas įvertintas už vaidmenis šiuolaikinio šokio spektakliuose „i (aš)“ (Šeiko šokio teatras ir „Maciej Kuźmiński Company“) ir „Klajojančios kopos“ (Šeiko šokio teatras).

Antrąjį „Auksinį scenos kryžių“ gavęs šokėjas Nielsas Claesas: Lietuvoje galėjau tobulėti kaip šokėjas

„Buvau įsitikinęs, kad kaip užsienietis antrą kartą „Auksinio scenos kryžiaus“ negausiu, juk Lietuvoje daug gerų šokėjų“, – sako antrąkart „Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertintas šešerius metus Lietuvoje gyvenantis ir kuriantis šokėjas N. Claesas.

Dosjė. Nielsas Claesas gimė 1988-aisiais Belgijoje. Baigė „Fontys“ šokio akademiją Tilburge, Nyderlanduose. 2010–2013 metais šoko Mastrichto „Sally“ šokio teatre, „dansgroep Amsterdam“ ir Lenkijos šokio teatre. 2015-aisiais pradėjo šokti Kauno šokio teatre „Aura“, o 2017-aisiais prisidėjo prie Klaipėdos Šeiko šokio teatro trupės, joje dirba iki šiol. 2017 metais drauge su Gintare Ščavinskaite už spektaklį „Aside“ įvertintas geriausio šokėjo „Auksiniu scenos kryžiumi“.

– Lietuvoje gyvenate ir dirbate šešerius metus, per tą laiką pelnėte jau antrą aukščiausią šalies scenos menų apdovanojimą. Ar tikėjotės?

– Man didelė garbė būti įvertintam „Auksiniu scenos kryžiumi“, o antrą kartą – tai beprotiška. Kadangi esu užsienietis, net negalvojau, kad galėčiau būti nominuotas antrą kartą, todėl, kai išgirdau apie nominaciją, pirmiausia sutrikau. Nemaniau, kad gausiu, nes žinojau kitus du šokėjus nominantus, bet, žinoma, esu labai laimingas ir labai didžiuojuosi šiuo apdovanojimu. Pastaruosius dvejus metus labai sunkiai dirbau, tai nereiškia, kad kiti šokėjai nedirbo sunkiai, tačiau labai stengiausi tobulėti, todėl man šis komisijos pripažinimas labai svarbus.

– Mokėtės ir dirbote Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, dabar esate čia. Kaip atsidūrėte Lietuvoje?

– Taip gyvenimas susiklostė, man reikėjo darbo, šokio teatras „Aura“ Kaune surengė atranką, aš nuėjau ir choreografė Birutė Letukaitė mane priėmė. Ten šokau dvejus metus, dabar esu Agnijos Šeiko šokio teatro trupės narys. Man patinka Lietuvoje, čia turiu daug draugų.

– Nemažai šokėjų siekia išvykti iš Lietuvos, ieškodami kūrybinio darbo patirties kitose šalyse, jūs – atvirkščiai.

– Suprantu šokėjus, kurie nori išvažiuoti iš Lietuvos, nes jiems reikia patirties, čia – mažiau galimybių, nors dabar jų vis daugėja, matau tą augimą, vis daugiau yra pasiūlymų. Kita vertus, nedaug turime užsienio choreografų, statančių spektaklius Lietuvoje, ir jei kaip šokėjas ar choreografas nori daugiau galimybių atsiskleisti, ieškai galimybių dirbti su skirtingais žmonėmis, skirtingose vietose ir t. t.

Aš pasilikau Lietuvoje, nes taip susiklostė aplinkybės, visa aplinka man buvo labai gera, puikiai integravausi, tobulėjau kaip šokėjas. Žinoma, man pasisekė, kad galiu dirbti Agnijos Šeiko trupėje, nes ji kviečia daug užsienio choreografų statyti teatre. Taigi svarbus ir šis aspektas, kad esu čia.

Iki šiol turėjau tarptautinės patirties, o dabar viską turiu čia. Šiuo momentu nemanau, kad išvažiuosiu iš Lietuvos ieškoti patirties, bet niekada nežinai. Nematau didelio skirtumo, kokiame teatre dirbti, vienur yra vieni geresni dalykai, kitur – kiti, nemėgstu lyginti. Dabar esu laimingas čia.

– Ar tapti šokėju buvo vaikystės svajonė?

– Taip, tai buvo mano svajonė. Pradėjau šokti būdamas labai jaunas, 7–8 metų. Labai daug šokau. Būdamas dvylikametis pasakiau tėvams, kad noriu tapti profesionaliu šokėju. To siekiau labai tikslingai, labai to norėjau. Dėjau daug pastangų, šokau po 25–30 valandų per savaitę, kasdien po pamokų. Šokau viską: džiazą, komercinius numerius. Šiuolaikinį šokį pradėjau šokti vėliau, būdamas aštuoniolikos. Dievinu šokį ir taip buvo nuo jaunystės, svajojau tapti profesionaliu šokėju. Ėmiau mokytis ir pasiekiau tikslą, bet prireikė daug darbo.

– Dirbate ir kaip choreografas, ką tik įvyko jūsų spektaklio „Paženklintas“ premjera. Kas patinka labiau – šokti ar kurti choreografiją?

– Man labiau patinka šokti. Be to, manau, nesu labai geras choreografas. Turiu daug ko išmokti, kol kas dar net nežinau, ar tai man patinka. Nes kai esi choreografas, kai kuri spektaklį, tai tarsi lauki gimstančio kūdikio, ne taip skausmingai, bet panašiai. Paskui esi kritikuojamas, tai skaudu, turi turėti storą odą, kad susitvarkytum su kritika. Choreografas atsakingas už viską, tai sudėtinga. Kaip šokėjas tu atlieki darbą, kurį tau choreografas, teatras duoda, tu tarsi nesi atsakingas už visumą, žmonės gali kritikuoti tavo šokį, bet tai subjektyvus dalykas.

Tu gali daugiau mažiau kreipti dėmesio, o choreografui ta kritika skaudi, tai sudėtinga, taigi man geriau būti šokėju – darai, ką darai. Nors man patinka kurti choreografiją, tai sukelia per daug streso ir nerimo. Kitas dalykas, kartais darai scenoje ne tai, ką moki, o ko reikia. Turi atspindėti visą darbą, o ne daryti, ką moki ir nori ar parodyti visus savo įgūdžius.

Niekada nestudijavau choreografijos, man trūksta žinių. Jei nuspręsiu toliau kurti choreografiją, bandysiu studijuoti, nes tai būtina. Šokėjui nebūtina baigti mokslų, kiekvienas gali šokti, bet norint tapti profesionalu reikia įgūdžių, mokslo, kaip ir bet kurioje kitoje profesijoje. Todėl dabar negalėčiau savęs vadinti choreografu, be žinių tai būtų nepagarba choreografams.

– Spektaklį „Paženklintas“ sukūrėte remdamasis vaikystėje patirtomis traumomis, patyčiomis.

– Patyčios yra universali problema. Kiekvienoje šalyje – Lietuvoje ar Belgijoje. Spektaklio eskizą, nedidelį bandymą pristačiau prieš trejus metus per Kultūros naktį. Grįžęs į Klaipėdą, pasiūliau teatrui šį projektą plėtoti toliau ir dabar jau premjera. Tai autobiografinis darbas, jis man labai svarbus. Jame pasakoju apie savo praeitį, apie vaikystėje patirtas patyčias. Mokykloje jų daug patyriau.

Bet darbas nėra pasakojimas, kaip iš manęs tyčiojosi, jis apie tai, kokių pasekmių žmogui palieka patyčios. Manau, tai svarbi tema, ypač jaunimui, reikia jį edukuoti, bet ne grūmojant pirštu, o atskleidžiant, kokių pasekmių sukelia, kaip pakeičia žmonių tolesnį gyvenimą, kokių žymių palieka patirtas skausmas, kaip sužaloja. Depresija, nerimas, įvairios problemos, su kuriomis kovojau, bet spektaklyje man svarbu pasakyti, kad, nepaisant visų patirtų patyčių, ateina diena, kai išsilaisvini iš viso to, viskas baigiasi pozityviai.

Tai, kad patyriau patyčias, Belgijoje – nieko išskirtinio. Manau, tai universalu. Kai pasakoju žmonėms, jie nustemba, kad iš manęs tyčiojosi ne tik žodžiu, psichologiškai, bet ir fiziškai. Bet tai tiesa. Fizinės patyčios. Kai su Gintare Ščavinskaite statėme spektaklį „Aside“, kalbėjome apie žmones, gyvenančius visuomenės paribyje, kovojančius su patyčiomis, bet daugiau apie jų atstūmimą.

Taigi man svarbu kalbėti ne apie patį patyčių faktą, o apie pasekmes. Netikiu, kad konstatavimas, jog to ir to negalima daryti, gali paveikti tokius žmones. Juk yra visokių atvejų, kai įsitraukiama į grupuotes, dėl įvairiausių priežasčių kyla noras tyčiotis, tačiau tik parodant, atskleidžiant, kokios baisios gali būti pasekmės, parodant palūžusį, sugniuždytą žmogų, galima daryti poveikį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.