Kultūra

2021.05.16 16:00

MO muziejaus pastato autorius minėjo jubiliejų: savo kūriniais pažymėjo ne vieną skaudžią istoriją

LRT.lt2021.05.16 16:00

Gegužės 12 d. Danieliui Libeskindui suėjo 75-eri. Nuo Berlyno žydų muziejaus iki centrinio Pasaulio prekybos centro pastato Niujorke – visame pasaulyje žinomas architektas Danielis Libeskindas garsėja tuo, kad projektuoja istorines kontroversijas atspindinčius pastatus.

Pačiam architektui kiekvienas projektas yra kur kas daugiau nei vien akį traukiantis statinys. „Kiekvienas pastatas turi būti įsimintinas, todėl jis ir yra tvarus, – neseniai Berlyne duotame interviu „Deutsche Welle“ sakė jis. – Tvarumas yra ne tik technologija, bet ir tai, kad žmonės ilgą laiką save sieja su vienu ar kitu pastatu.“

Pirmąjį savo pastatą D. Libeskindas baigė būdamas 52-ejų, tai buvo 1998 m. Osnabriuke (Vokietija) duris atvėręs „Felix Nussbaum Haus“. Iki tol kritikai jo projektus atmesdavo kaip „neįgyvendinamus ar pernelyg provokuojamus“.

D. Libeskindas garsėja tuo, kad projektuoja pastatus liūdna ar dramatiška istorija pasižyminčiose vietose. Vienas iš tokių pastatų yra pirmasis jo didesnis projektas – 2001 m. baigtas Berlyno žydų muziejus. Dantytas grindų planas primena sulaužytą Dovydo žvaigždę, simbolizuojančią suimtus ir koncentracijos stovyklose per Holokaustą nukankintus žydus. Kitiems šis pastatas primena žaibą. Daugelis jame apsilankiusių žmonių patiria nesaugumo ar dezorientacijos jausmą. D. Libeskindo tėvai, lenkų žydai, buvo tarp suimtųjų, laimei, jiems pavyko išgyventi.

D. Libeskindas bene labiausiai išgarsėjo po to, kai Žemutinio Manhatano plėtros korporacija jį pasirinko prižiūrėti per 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolius sunaikinto Pasaulio prekybos centro atstatymą. Daugelis teigia, kad iš jo pirminių juodraščių liko nedaug, tačiau pats D. Libeskindas atpažįsta savo koncepcijas ir teigia, kad tiksli pastatų vieta ir aukštis, taip pat gatvių išdėstymas atitinka jo originalius brėžinius.

Savo autobiografijoje „Breaking Ground: Imigrant`s Journey from Poland to Ground Zero“ D. Libeskindas pasakoja, kokią įtaką kibuco patirtis turėjo jo domėjimuisi žaliąja architektūra. Tarp pagrindinių jo darbų galima paminėti žydų muziejų Berlyne ir karo istorijos muziejų Dresdene, Denverio meno muziejų, gyvenamuosius dangoraižius „Keppel Bay“ Singapūre ir Kongresų centrą Monse (Belgija).

Vokietijos ginkluotųjų pajėgų, bundesvero, istorijai skirto muziejaus tikslas nėra šlovinti Vokietijos kariuomenę, atvirkščiai – čia dokumentuojamas jos siautėjimas ir smurtas. Nuo 25 metrų aukščio apžvalgos platformos, inkorporuotos į muziejaus pastatą, atsiveria kvapą gniaužiantys šiuolaikinio Dresdeno vaizdai, tačiau lankytojų dėmesys nukreipiamas į teritoriją, kurioje prasidėjo Dresdeno bombardavimas, ir suteikiama erdvės apmąstymams. Muziejaus pastatas simbolizuoja autoritarinės praeities žiaurumą.

D. Libeskindui būdingas simbolizmas atminties architektūroje visada būna prieštaringas. Savo viešai finansuojamuose projektuose architektūrinėmis formomis jis išreiškia skirtingus atotrūkius nuo praeities, pridėdamas modernių geometrinių žvilgančio plieno ir stiklo elementų. Aštrūs kampai ir briaunos bei šviesos užtvindytos tuščios erdvės yra jo skiriamasis bruožas.

Spartus miesto augimas įkvėpė D. Libeskindą sukurti Denverio meno muziejaus pastatą, kuris, atrodo, nuolat plečiasi. Kvapą gniaužiančių Uolinių kalnų supamo meno muziejaus architektūra leidžia lankytojams pajusti kultūros ir gamtos harmoniją.

Jį žavi kristalų forma ir savybės, jų jėga ir tai, kaip jie atspindi saulę, taip pat jų simbolika. „Kristalai įkūnija grožį, šilumą ir intymumą“, – ankstesniame interviu „Deutsche Welle“ sakė jis. Tas pats pasakytina ir apie pastatus. „Jie pasižymi tvirta struktūra, tačiau viduje, interjere, turi jaustis kaip namuose“, – aiškino architektas.

„Sutikęs Danguolę ir Viktorą Butkus supratau, kad jie turėjo aiškią viziją ir atkaklumo tą viziją įgyvendinti. MO muziejus – vienas mažiausių, bet vienas mylimiausių mano darbų“, – sakė D. Libeskindas, projektavęs MO muziejų Vilniuje.

Nors dažniausiai D. Libeskindo darbai vertinami palankiai, architektas neretai susilaukia ir griežtos kritikos. Kritikai architekto stilių dažnai apibūdina kaip dekonstruktyvizmą. Jie teigia, kad D. Libeskindo darbai atspindi ribotą nelygių kraštų, aštrių kampų ir iškankintų geometrinių formų architektūrinį žodyną, kad architektas lengvai nuslysta į klišes ir nepaiso vietos ir konteksto.

Atsakydamas į tai, D. Libeskindas sako nepaisantis kritikų. „Kam man skaityti jų straipsnius? Yra daug svarbesnių dalykų, kuriuos reikia perskaityti“, – sako jis. Žvelgdamas į ateitį jis tikisi, kad koronaviruso pandemija turės „didelę įtaką“ architektūrai, visų pirma dėl to, kad bus labiau vertinamos socialinės erdvės.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.