Kultūra

2021.05.15 13:10

Šarūnas Nakas apie siaubingą genialumo kainą: su genijais normaliai bendrauti neįmanoma

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.05.15 13:10

„Įdomus tas „dar“, – į dainų kūrėjos ir atlikėjos Alinos Orlovos klausimą, ar genialumas dar egzistuoja, LRT.lt cikle „Menininkai kalbasi“ atsako kompozitorius, radijo laidų, filmų, multimedijos kūrinių, internetinio muzikos žurnalo autorius, Nacionalinės premijos laureatas Šarūnas Nakas.

Cikle „Menininkai kalbasi“ ne žurnalistas, o menininkas (-ė) klausinėja kolegų. Šie atsakydami pristato savo kūrybą – užrašytų, iliustruotų, filmuotų ar įgarsintų jos pavyzdžių. Ir tris klausimus kitam, laisvai pasirinktam pašnekovui. Skaitytojai kviečiami spėti, kas taps būsimos publikacijos herojumi. Šarūnas Nakas – 12-as pokalbių estafetės dalyvis.

– Žaviuosi Jūsų darbais, skirtais radijui. Ar pats klausotės radijo? Kokią matote jo ateitį? – klausia Alina Orlova. Šarūnas Nakas atsako:

– O iš kur daugiau galima išgirsti įdomių ir protingų dalykų? Augau lydimas radijo, dievinau aparatus, klausiausi visokiausios muzikos ir „priešiškų balsų“. Vaizdo nebuvimas stipriai sužadindavo vaizduotę, joje aš keliaudavau po visą pasaulį ir istoriją. Ko gero, tai buvo tikrasis lavinimasis, gal net efektyvesnis už mokyklinį.

Beje, mano vaikystėje ir paauglystėje per televizorių praktiškai nebuvo ko žiūrėti, kino teatrai irgi ne kažką pasiūlydavo. Tapau radijo paveiktu žmogumi, o vėliau, sau gana netikėtai, ir pats pabandžiau imtis tokio darbo.

Gyvenimas Leipcige. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Ko gero, tai buvo tikrasis lavinimasis, gal net efektyvesnis už mokyklinį.

Nors dabar savęs nelaikau rimtu radijo klausytoju – radijo aparato neturiu jau kokius trisdešimt metų, – vis dėlto ką nors nugirstu automobilyje, o jei prireikia, internete lengvai susirandu bet kurią pasaulio radijo stotį.

Radijo idėja tokia grandiozinė, kad ją galima lyginti su Gutenbergo išrasta knygų spausdinimo technologija, iš esmės pakeitusia žmonijos gyvenimą. Niekinės kalbos apie knygos nykimą, kino mirtį ar klasikinės muzikos pabaigą – tik banalios žurnalistinės klišės.

Niekuo nepagrįsta baimė ir dėl radijo baigties. Radijas evoliucionuoja ir įsismelkia į vis daugiau sričių. Jis – ir televizijos šerdis, nes kalbėjimas ten visada kone įsakmiai nulemia rodomo vaizdo turinį.

Radijo idėja tokia grandiozinė, kad ją galima lyginti su Gutenbergo išrasta knygų spausdinimo technologija.

Kita vertus, dabar radijo klausytis galima absoliučiai visur, kaip ir pačiam be ypač didelių pastangų rengti internetines radijo transliacijas. Tai vieni puikiausių dalykų, kurie, manyčiau, tėra gerokai įmantresnių ateities reiškinių, į kuriuos natūraliai integruosis ir radijas, įžanga.

Saviįtaigos kortelės. Juozas Gruodis

– Ar sunkūs laikai įkvepia menininką?

– Nelengva apibrėžti, kas yra sunkūs laikai. Vienam jie sunkūs, nes nebegali užkopti laiptais, kitam – kad negali kas savaitgalį nuskristi į Londoną.

O šiaip visą dabarties epochą po 1990-ųjų laikyčiau kaip niekad lengvais laikais, nepaisant įvairiausių kliūčių, išimčių ir visokiausių iliuzijų griuvimo. Juk žmonės Lietuvoje, kad ir paburbėdami, gyvena gerai ir palyginti nesunkiai. Nepradėsiu minėti praeities karų, deportacijų ar nevaldomų pandemijų, žemiškąjį gyvenimą kaskart paversdavusių pragaru. Dabar to nėra, esama nesuskaičiuojamo kiekio laisvių ir tokių galimybių, apie kurias visiškai neseniai dar net neįsivaizdavome.


Visą dabarties epochą po 1990-ųjų laikyčiau kaip niekad lengvais laikais.

Menininko įkvėpimas yra komplikuotas klausimas, jis apima jo fizinės ir psichikos sveikatos sferas. Jei jose atsiranda rimtesnių problemų, dažniausiai kaltinama aplinka, neva trukdanti pasireikšti nepaprastoms talento savybėms. O istorijoje yra taip, kad bet kuriais laikais, net visuotinių kataklizmų akivaizdoje ima ir atsiranda nepaprastai stipraus ir svarbaus meno, kai jam atsirasti, regis, trukdo visas pasaulis.

Šarūnas Nakas: Evangelija pagal kalvį Ignotą (2007)

Net visuotinių kataklizmų akivaizdoje ima ir atsiranda nepaprastai stipraus ir svarbaus meno.

Gal neverta kūrybai būtinos esminės koncentracijos vadinti įkvėpimu, pernelyg daug ką priskiriant jausmams, nuotaikoms, išorinėms sąlygoms. Tai labiau giluminių, vidinių procesų išdava, mokėjimas disciplinuotis ir labai daug ką aukoti, su kuo ne visiems norisi taikstytis.

Tokiai koncentracijai pasiekti reikia išmanymo ir preciziškų priemonių, savotiškos sąmonės ramybės ir išmintingo suvokimo, kaip tai pasiekti. Net ir viską optimaliai kontroliuojant, rezultatas ne visada džiugina, tačiau kaip tik nesėkmės dažnai pamoko kur kas daugiau negu akivaizdūs laimėjimai.

ZIQQURATU-3 (2012). Šarūnas Nakas, Alla Zagaykevych, Benas Šarka ir Aurelija Maknytė

– Ar genialumas dar egzistuoja?

– Įdomus tas „dar“, tarsi kalbėtume apie sezoninį reiškinį ar madą. Man neatrodo, kad genialumas yra kas nors ypatinga, dėl ko jis neretai sudievinamas. Tiesiog žmogus sugeba ką nors daryti labai gerai, daug geriau ir įtaigiau už kitus, o jo darbuose aptinkamas gilesnis ar net akinantis turinys.

Man neatrodo, kad genialumas yra kas nors ypatinga, dėl ko jis neretai sudievinamas.

To dalyko kaina yra siaubinga: su genijais normaliai bendrauti neįmanoma. Genijų lyginčiau su medžiu, turinčiu baisiai ilgą ir vienon pusėn nutįsusią šaką, ant kurios noksta auksiniai obuoliai. Bet toks keistas ir neproporcingų formų medis nėra nei gražus, nei patrauklus. Galų gale jis gana greitai lūžta.

Tikrieji genijai yra monstrai, tarnaujantys savo fenomenaliam talentui absoliučiai beatodairiškai. Juos visada kas nors aptarnauja, patys jie niekaip neišsiverčia.

Žinoma, kalbu apie anomalinę egocentrizmo formą, apie savotišką kosmoso vamzdį, pro kurį į pasaulį teka nepaprastos vertės informacija. Deja, tik tokia savybių konfigūracija palaiko genijaus gyvastį ir leidžia jam produktyviai dirbti.

Ar verta tuo žavėtis, kiekvienas sprendžia pats.

Nesibaigiantis posėdis. Julius Juzeliūnas

Taip pat skaitykite

Trys Šarūno Nako klausimai būsimai pašnekovei:

Menininkai – kaip virusai: landūs, negailestingi, kintantys ir prisitaikantys. Meno stiliai – nelyg pandemijos bangos: užplūsta, auga, slūgsta. Kodėl žmonės nėra vakcinuojami nuo šito pavojingo dalyko?

Ambicingesnė kūryba retkarčiais tampa kokio nors anksčiau niekaip su menu negretinto reiškinio tyrimu. Ką mums teikia ir siūlo kerintys grybų, vieversių, uodų ir bebrų pasauliai? Gal tai būdas patekti į kitaip matomą ir suvokiamą tikrovę?

Atmintis – baisiai keistas fenomenas: ji nuolat persiformatuoja, ir dalykai, kuriuos dažniausiai prisimename, nuo begalinių atnaujinimų greit tampa kur kas labiau mūsų vaizduotės produktu negu atmintyje nufotografuota tikrovės išraiška. Ar nepatenkame į keistą tarsi kompiuterinių žaidimų pasaulį, kuris, kaip žinome, visada iš anksto suprogramuotas?

Visos ciklo „Menininkai kalbasi“ publikacijos čia. 1000 ir viena Šarūno Nako istorija – čia.






Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.