Kultūra

2021.05.15 16:04

Toma Gudelytė. Keliautojai, migrantai, turistai. Tai, kas lieka iš Lampedūzos

Toma Gudelytė, vertėja, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.05.15 16:04

Italų filosofas Giorgio Agambenas kadaise parašė knygą – įsivaizduojamą dialogą su rašytoju Primo Levi – „Tai, kas lieka iš Aušvico“ (1998). Filosofas bandė atsakyti sau į klausimą, kas yra liudininkas ir kiek ši figūra svarbi bandant suvokti tokias ribines patirtis kaip Šoa. Pasitelkęs P. Levi leksiką bei nuskendusiųjų ir išgelbėtųjų dichotomiją, G. Agambenas teigė, kad tik nuskendusieji, t. y. tie, kurių būtis buvo sumenkinta iki apnuogintos biologinės esaties, gali būti tikraisiais, „integraliaisiais“ lagerio liudininkais. 

Vertėjos Tomos Gudelytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.


Primo Levi buvo daug daugiau nei XX a. Inferno metraštininkas. Romanai, apsakymai ir esė knygos byloja, kad P. Levi buvo tikrų tikriausias antropologas, tyrinėjęs kraupų socialinį ir biologinį eksperimentą – Europos lagerių pasaulį, kuriame jis tebuvo vienetas (Das Stück), darbo vergas.

Šis rašytojas, kurį po mirties kanonizavome kaip Holokausto liudininką par excellence (nors vargu ar jis būtų tam pritaręs), apie lagerių pasaulį rašė tada, kai Holokaustas dar nebuvo įžengęs į mūsų bendrą istorinę savimonę ir tapęs centriniu europietiškos pasaulėjautos atskaitos tašku. Tada, kai Europa dar buvo abejinga Holokaustui.

„Aprašydamas tragišką Aušvico pasaulį, aš sąmoningai pasirinkau ramią ir blaivią liudininko kalbą. [...] Maniau, kad mano pasakojimas bus patikimesnis ir naudingesnis, jei atrodys objektyvus, jei jame bus kuo mažiau emocijų. Tik tokiu būdu liudininkas atlieka savo užduotį – parengia dirvą teisėjui. Teisėjai yra mano skaitytojai.“

Apie šią laikyseną ir kitas stiprias sąšaukas su P. Levi mąsčiau paėmusi į rankas iraniečių kilmės švedų antropologo Shahramo Khosravi knygą „Nelegalus“ keliautojas. Pasienių etnografija“ (2010). Analogiškai italų autoriui šis tyrinėtojas įpina savo asmeninę patirtį į antropologinę kelionę po vieną didžiausių modernybės reiškinių – migravimo fenomeną: Sh. Khosvari nelegaliu keliautoju tapo 1988 metais, palikęs Iraną dėl privalomos karinės tarnybos, kuri karo su Iraku kontekste reiškė tikėtiną mirtį.

Jam pasisekė ir po ilgų odisėjos metų kertant ne vieną pavojingiausių pasaulio sienų, patyrus kalinimą, žeminimą ir beteisiškumą, jis gavo leidimą gyventi Švedijoje, o vėliau – ir šalies pilietybę. Tačiau būtent nelegalaus keliautojo patirtis pavertė šį mokslininką migracijos liudininku, kaip ir P. Levi, liudijimą suvokiančiu kaip etinę pareigą.

Apie migraciją ir migrantus vis dar kalbame nenoriai, atsainiai, kaip apie trikdantį svetimkūnį.

Apie migraciją ir migrantus vis dar kalbame nenoriai, atsainiai, kaip apie trikdantį svetimkūnį, mažai ką bendro turintį su mūsų tvarkinga teisine visuomene, kurioje viskas atliepia aiškias ir konsoliduotas kategorijas. Paniekinantis terminas migrantai išstūmė sąvoką žmogus – mūsų medijos tą įtvirtino pasikartojančiomis antraštėmis: Viduržemio jūroje nuskendo 130 migrantų, nauja migrantų laivo katastrofa, į Europą plūsta nauja pabėgėlių banga...

Ir visada aprašant šiuos žmones kaip nuasmenintą masę, primityvią gyvulišką bandą, kurioje nelieka vietos individualioms istorijoms ir patirtims. O jeigu vietoj dehumanizuojančių terminų sugrįžtume prie sąvokos žmonės – prie Lampedūzos skęsta žmonės, – ar mūsų priešiška nuostata kiek suminkštėtų?

Shahramas Khosravi kategoriškai atsisako vartoti biurokratinę terminiją ir savo knygoje įveda deklaratyvų apibrėžimą: keliautojas (orig. traveller). Taip jis priešinasi pasienių industrijos primestai hierarchijai, suskirsčiusiai keliautojus į teisėtus (turistus, vizų turėtojus) ir neteisėtus (asmenis be dokumentų, apolidus).

Galime ilgai diskutuoti apie pasaulyje stūksančias fizines ir teisines sienas, jų legitimumą, strateginę paskirtį, humaniškumą, bet išlieka vienas esminis, sunkiai paneigiamas veiksnys: kiekvieną šių sienų iškėlė pasiturinti valstybė prieš neturtingą tautą. Sienų tikslas – atsiskirti ne šiaip etnocentriniu, o pirmiausia klasiniu ir neretai rasiniu pagrindu, atsiriboti nuo skurdesnės ir labiau alkstančios pasaulio dalies.

Migracijos kriminalizavimo procese migrantai vaizduojami ne kaip žmonės, turintys tam tikrą problemą (bėgantys nuo karo, persekiojimo ar skurdo), o kaip žmonės, kurie ir yra problema. Taigi kaip kategorija, kelianti grėsmę socialinio visuomenės kūno gerovei.

Sienos ne tik veikia mūsų kolektyvinę vaizduotę, skiepydamos nesaugumo ir nepasitikėjimo jausmą keliautojų be bilieto atžvilgiu (pripažinkime, juk kone mechaniškai aiktelime išgirdę žinią apie iš Lesbo geto išsilaksčiusius kalintuosius ar apie migruojančiųjų riaušes su pasienio policija kur nors Balkanuose).

Sienos yra fizinė patirtis, jos suprojektuotos taip, kad keltų kančią ir žeistų kūnus: spygliuota viela drasko bandančiojo ją perlipti odą. Pasienis neretai yra seksualinio smurto vieta moterims ir mergaitėms be dokumentų. Pažeminimo ir gėdos perpetuacija. Atrankų aikštė. Migrantais keliautojus paverčia jų nepraleidžiančios sienos.

Migrantais keliautojus paverčia jų nepraleidžiančios sienos.

Primo Levi, permąstydamas savo kaip Šoa liudininko vaidmenį, dažnai kritikavo jam lipdomą žydų rašytojo etiketę ir pabrėždavo, kad žydu jį pavertė rasiniai įstatymai ir lageris. Suimtas kaip partizanas, jis buvo ištremtas, nes žydas. P. Levi aprašė save kaip „sėslaus gyvenimo radikalą“, turintį gilias itališkas, pjemontiškas šaknis, nepuoselėjusį jokių kosmopolitinių polėkių.

Jo mažoji tėvynė buvo Turinas, o deportacija tapo egzistenciniu lūžio tašku – išstūmimu iš legalių piliečių bendruomenės, virsmu į svetimą, kurio likimas nebesvarbus. Vėliau jam buvo leista grįžti ir po ilgo, beveik metus trukusio klajojimo po karo nusiaubtą Europą tuščiomis kišenėmis (ką ir kalbėti apie dokumentus) P. Levi parsigavo namo. Visais Europos keliais ir laukais tada plūdo minios karo pabėgėlių, taip pat ir iš Lietuvos, praradusių namus, šeimas, tėvynes. Šią migruojančią žmoniją ir jai statomas kliūtis rašytojas vėliau jautriai aprašė romane „Paliaubos“ (1963).

Shahramas Khosravi prisipažįsta: „Man niekada nebūtų pavykę išgyventi be to besąlygiško svetingumo, kurį man kelyje parodė visiškai nepažįstami žmonės: Pakistano paribio gyventojai, afganų prostitutė Naujajame Delyje, moterys iranietės, galiausiai Švedija.“

Kada svetingumas tapo nusikaltimu, numatant bausmes už pagalbą nelegaliems keliautojams? Kada liovėmės taikę Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, garantuojančią kiekvienam teisę į mobilumą, kaip ir teisę į prigimtinį žmogaus orumą?

Švedų antropologas teisus sakydamas, kad militarizuotos vakarietiškos migravimo politikos ir vizų griežtinimo akivaizdoje nelegalus sienų kirtimas yra politinis rezistencijos veiksmas. Maištas prieš nužmoginančią sistemą. Universalios žmogaus teisės turėtų būti šis tas daugiau už civilines teises, t. y. tas, kurias pripažįstame saugioje teritorijoje reziduojantiems piliečiams.

Įvardijusi piliečius tariamais apsibrėžtos teritorijos savininkais, ksenofobiška politika juos pavertė kiemo ribų sargais. Bet ar išties mes turime moralinę teisę spręsti, kas gali, o kas ne gyventi mūsų kaimynystėje? Ir ar tikrai pakaks apsistatyti priverstinėmis pabėgėlių stovyklomis ir lageriais Šiaurės Afrikoje, kad šiapus pasijustume geriau?

Ar išties mes turime moralinę teisę spręsti, kas gali, o kas ne gyventi mūsų kaimynystėje?

Liūdnai pagarsėjusi Lampedūzos sala įkūnija poholokaustinės Europos paradoksą – sienų ir pasų dilemą. Anot italų filosofės Donatellos di Cesare, migranto figūra nuplėšia nuo demokratinėmis save skelbiančių valstybių kaukę ir apnuogina didžiąją prieštarą: kada keliautojas be bilieto įvardijamas kaip anomalija, įsibrovėlis ar grėsmė, pasienis tampa valstybės suverenitetinių ir individo teisių susikirtimo vieta, neišsprendžiamu juridiniu limbu. Ar, kaip pasakytų P. Levi, pilkąja zona, kurioje suspenduojami žmogiški dėsniai.

Pandemija dar labiau išryškino takoskyrą tarp legalių ir nelegalių keliautojų, vieniems žadėdama galimybes ir saugią, patogią kelionę, kitus suvarydama į karantinavimosi laivus ir autobusus. Italijai skubant įsivesti vietinį galimybių pasą, masiškai skiepijami turizmo sezonui atrinktų salų gyventojai, tarp jų ir Lampedūza. Kuriamas covid free archipelagas, kurio krantuose bus leidžiama išsilaipinti tik privilegijų paso savininkams.

Lampedūzos identifikavimo ir repatrijavimo centrai jau dabar lūžta nuo jokio paso pateikti negalinčių atvykėlių, kuriems netaikomos nei elementarios saugumo priemonės, nei vakcinacija. Garsusis Europos solidarumo mechanizmas taip ir nesuveikė, ir šią vasarą Lampedūza pasitiks laisvės ištroškusius turistus taip, kaip įprasta: su getais ir nuskendusių laivų šipuliais krantuose.

Taigi, kas lieka iš Lampedūzos? Po vienos didžiausių migracijos tragedijų prie jos krantų 2013-aisiais tuometis italų premjeras Enrico Letta pareiškė: visi žuvusieji buvo Italijos Respublikos piliečiai. Ir tai yra emblematiškas pareiškimas: legaliais keliautojais šie žmonės tapo tik numirę. Tik nuskendusieji, tik nebylūs liudininkai, atkartojant G. Agambeno žodžius, šioje Europoje sulaukia dėmesio ir pripažinimo, gyvųjų balsams ji vis dar abejinga.

Vertėjos Tomos Gudelytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.