Kultūra

2021.05.15 09:56

Agnė Biliūnaitė rekomenduoja knygas: dar kartą patyriau Lyncho genialumą – kartais gąsdinantį, kartais drąsinantį

Agnė Biliūnaitė2021.05.15 09:56

Kas sieja šias tris knygas, kurias norėčiau rekomenduoti LRT.lt skaitytojams? Pirmiausia į akis krinta visų trijų viršelių pilkumas. Bet neapsigaukit, pilka – tai „naujoji juoda“, kaip pasakytų jaunesni architektai, ypač mėgstantys šią neutralią spalvą, kurios fone atsiskleidžia ne tik visos kitos spalvos, bet ir daiktų formos bei faktūrų įdomybės.

Žiūrėdama į šias tris iš lentynos išsitrauktas knygas susimąstau, kad mes nuolatos iš naujo perkuriame save, savo miestus ir savo visuomenę. Kasdien sukdamiesi smulkioje buityje dažniausiai to lėto pokyčio nefiksuojame, dažniausiai jis vyksta nesąmoningai, inertiškai. Bet geros knygos mus sugeba pažadinti, ryškiau kuriam laikui nušviesdamos egzistuojančią įvykių logiką, esminius procesų lūžio momentus. Skaitydama šias tris, galvojau apie vizionieriškumo, drąsos, atkaklumo ir kūrybiškumo vertę. Turbūt jos apie tai ir yra.

Ivano Illicho „Išmokyklinti visuomenę“ (iš anglų k. vertė Paulius Jevsejevas, išleido „Kitos knygos“, 2019)

Ivano Illicho knyga „Išmokyklinti visuomenę“ mane tikrąja to žodžio prasme sukrėtė, apvertė visuomenės paveikslėlį aukštyn kojomis ir lyg kokio Giuseppe Arcimboldo paveiksle parodė iš daržovių susidedantį veidą. I. Illichas savo knygoje atkreipia dėmesį į tai, kad mokykla moko neskirti proceso nuo esmės; kad vertybių perleidimas institucijoms neišvengiamai lemia fizinę taršą, socialinę įtampą ir psichologinę bejėgystę; kad šiandien gydytis pačiam atrodo neatsakinga, pačiam mokytis – nepatikima.

Taip pat ir tai, kad ankstesniais amžiais mokymasis nesivaržė dėl žmonių laiko su darbu ar laisvalaikiu, nes trukdavo visą gyvenimą ir vykdavo neplanuotai: „Visame pasaulyje mokykla, perimdama ugdymą į savo, kaip specializuotos institucijos, rankas, naikina visuomenės gebėjimą mokytis. Mokyklų patiriamas nesėkmes dauguma žmonių laiko įrodymu, kad ugdymas – labai brangus, labai sudėtingas, visada paslaptingas, o dažnai ir beveik neįveikiamas uždavinys.“

Knygoje labai daug aštrios kritikos esamai moderniai švietimo sistemai: „Veikiausiai ateityje keistai atrodys mūsų laikų visuomenės sprendimas didžiąją dalį ugdymo išteklių paskirti piliečiams, kurie jau išaugo iš pirmiems ketveriems gyvenimo metams būdingo nepaprasto gebėjimo mokytis ir dar nepriaugo iki to laiko, kai turi didžiausią motyvaciją mokytis savarankiškai.“

Knygos antroje pusėje autorius baigia kritikuoti ir pradeda siūlyti. Jo įsitikinimu, mokymasis – tai tiesiog mokymąsi palengvinančių sąlygų sudarymas. Užtenka, kad draugėn susirinktų tie, kuriems tuo metu knieti panašus klausimas, ir drauge mėgintų jį išspręsti, nes tikrasis mokymasis vyksta laisvai ir neribotą laiką užsiimant tuo, kas tau pačiam įdomu. Viskas, ko mums reikia, kad galėtume mokytis, – tai daiktai, pavyzdžiai, bendramoksliai ir pažengusieji. Jeigu sukurtume naują infrastruktūrą, kaip šiais keturiais ištekliais galėtų naudotis visi, tai ir būtų tikroji švietimo sistemos reforma. Filosofas, istorikas ir kunigas I. Illichas šią knygą parašė 1970 metais, bet atrodo, kad ji vis dar labai aktuali.

Davido Lyncho ir Kristine Mckenna „Room to Dream“ (2019, „Canongate Books“)

Kai renkuosi naują knygą, daug dažniau pasirenku negrožinę literatūrą nei grožinę. Bet toje gausybėje negrožinės žanrų man labiausiai grožinė – biografija. Tai lyg kokybiškas serialas, kuriame įdomu ne tik pagrindinio veikėjo transformacija nuo vaikystės iki senatvės, bet ir antraplaniai istoriniai personažai (mano atveju – dažniausiai menininkai ir intelektualai), istorinės lokacijos konkrečiu būtuoju laiku (tikri miestai, gatvės, kavinės) ir enciklopediniai įvykiai, apie kuriuos papasakojama ilgiau nei vienu sakiniu.

Viena tokių serialo vertų biografijų – „Room to Dream“, amerikiečio kino režisieriaus, muzikanto, menininko Davido Lyncho (g. 1946) biografija. Jo televizinį serialą „Tvin Pyksas“ peržiūrėjau tris kartus. Pirmąjį – nelegaliai, senelių sode iš aukštelio (palėpės), kur būdavome su broliu ir pusbroliu nuvaromi miegoti ant raskladuškių, kad netrukdytume tėvams žiūrėti vakarinio detektyvo per nespalvotą „Šilelį“. Pasigirdusi hipnotizuojanti Angelo Badalamenti muzika mane atviliodavo prie laiptų skylės, ten gulomis visą seriją paslapčia ir sužiūrėdavau.

Bet grįžkime prie knygos – ji stora, 500 puslapių, angliška, bet ją skaityti – visiškas malonumas. Sukonstruota iš dviejų dalių, lyg dviejų pėdų – kairės ir dešinės, paties Davido Lyncho pasakojimo, subjektyvių prisiminimų, „kaip buvo“, ir jo biografės patikrintų faktų, bičiulių pasakojimų, „kaip buvo“. Skaitydama „Svajojimo kambarį“, „Erdvę sapnams“ ar dar kaip nors kitaip (ne)išverčiamai pavadintą knygą turėjau progą dar kartą patirti šio menininko genialumą, kartais gąsdinantį, kartais drąsinantį.

Galėjau įlįsti į jo filmų užkulisius, nukeliauti į Ameriką, kuri buvo, pakliūti į įvykius, kurie nutiko. Rekomenduoju „Room to Dream“ visiems, kas mėgsta D. Lyncho kiną, taip pat Lietuvos leidėjams – kad imtųsi versti į lietuvių kalbą. Nes Marinos Abramovič biografiją lietuviškai jau turime.

Nijolė Strakauskaitė „Juodkrantės kurorto „aukso amžius“: nuo susikūrimo XIX a. viduryje iki katastrofos 1945 m.“ (išleido Liudviko Rėzos kultūros centras, 2018)

Trečioji rekomendacija neabejotinai padiktuota trumpam išlindusios pavasario saulės. Tai knyga apie Juodkrantę, žvejų kaimą, virtusį tarptautiniu kurortu. Skaitydama įsivaizdavau, kad viskas turbūt labai panašiai nutiko ir su Nica ar bet kuriuo kitu Europos ar pasaulio kurortu. Bet taip galėjo ir nenutikti, jeigu laiku ir vietoje nebūtų atsiradęs konkretus žmogus su drąsia vizija, nebūtų rizikuota ir atkakliai daryta, jeigu nebūtų buvę šiek tiek istorinės sėkmės.

S. Strakauskaitės knyga-tyrimas pasakoja apie Kuršių marių garlaivius „Copernicus“, „Terra“, „Reindeer“, „Friedrich Wilhelm“, „Germania“, „Terranova“, „Cranz“, „Memel“, „Margarete“, „Schwarzort“, jų maršrutus ir publiką, apie gintaro gavybos verslą, apie Stellmacherių dinastiją, valdžiusią Juodkrantės viešbučius beveik 40 metų, apie prabangias vilas (išlikusias iki dabar!), restoranus, orkestrų vakarus (grojo ir pats Hofmekleris), pasivaikščiojimo takus ir poilsiautojų ritualus.

„Memuaruose užfiksuota šokių vakarų, vykusių Kurischer Hof, atmosfera baigiantis XIX amžiui (1898 m.): dažniausiai šokėjams pianinu grodavo koncertmeisteris iš Klaipėdos, o šokamas buvo valsas, skambant Strausso melodijoms. Be to, populiarūs buvo dar keli šokiai: polka-mazurka, kadrilis, o tradiciškai baigiamasis vakaro šokis, kuriuo svečiai buvo išprašomi iš salės, buvo galopas.“

Ši knygą padės įsijausti į beveik šimtmetį trukusį kurorto aukso amžių, prisijaukinti vokiškąją Lietuvos dalį, truputį geriau suprasti, kaip užauga miestai ir kaip jie miršta.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.