Kultūra

2021.05.13 17:32

Traukinyje sutiktą Dalią Grinkevičiūtę parašyti atsiminimus įkvėpė antroji Sacharovo žmona

Agnė Skamarakaitė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2021.05.13 17:32

„Ji buvo vienoje kupė su lietuve moterimi, kuri iš pradžių buvo labai santūri ir nenorinti bendrauti su ruse, kokia ji laikė mano mamą. Klausydamasi jos istorijos, ragino ją užrašyti ir taip palikti liudijimą apie tai, kas nutiko lietuviams per sovietų okupaciją. Po kurio laiko mes sužinojome, kad ta moteris tikrai parašė memuarus“, – apie antros Sacharovo žmonos Jelenos Bonner ir Dalios Grinkevičiūtės, parašiusios knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“, susitikimą LRT RADIJUI pasakoja T. Jankelevič.

Andrejui Sacharovui – Nobelio taikos premijos laureatui, fizikui, vienam žymiausių Sovietų Sąjungos disidentų – šių metų gegužę būtų suėję 100 metų. Apie jo asmenybę ir veiklą LRT RADIJUJE kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro direktorius Robertas van Vorenas, VDU sociologas Dainius Genys ir jo įdukra, antros žmonos Jelenos Bonner dukra Tatjana Jankelevič. Su pastarąja LRT.lt pateikia išsamų pokalbį, o kitų pašnekovų kviečia klausytis LRT RADIJO parengtame reportaže.


– Koks žmogus buvo Andrejus Sacharovas? Kaip jį apibūdintumėte?

– Jis buvo tylus ir mąslus žmogus, bet ir labai sąmojingas. Galėjo išsirinkti dainos ar eilėraščio eilutę ir sudėti ją į trumpą dainelę. Kai kurios tų dainelių būdavo labai šmaikščios. Bet, kaip ir sakiau, jis buvo labai gilus ir dėmesingas. Dažnai, kai kiti žmonės kalbėdavo, jis būdavo tylus, tik klausydavosi. Jeigu atsakydavo, tai visą laiką tiesiai į dešimtuką.

Mes gyvenome kartu kaip viena šeima apie šešerius metus. 1971-ųjų rugpjūtį jis atėjo į mūsų šeimą, mano mama ir jis susituokė, o mes Sovietų Sąjungą palikome 1977 metų rugsėjį. Taigi šiek tiek daugiau nei šešerius metus mes gyvenome kartu kaip viena šeima. Tas laikas buvo labai sudėtingas ir tirštas įvykių. Tai buvo nepaprastas laikas, neatrodė, kad tik šešeri metai praėjo, atrodė, kad daug daugiau.

Mes buvome išskirti dešimčiai metų – iki 1987-ųjų. Tais metais mums buvo leista aplankyti tėvus Maskvoje pirmą kartą nuo mūsų emigracijos. Tai buvo labai džiaugsmingas ir viltingas laikas dėl to, kad atrodė, jog šalis eina viltingu keliu. Galėčiau pasakyti, kad per tuos metus, kai buvome išskirti, tapome labai artimi. Mūsų gyvenimas beveik visiškai buvo paskirtas Sacharovo reikalams ir jo gynybai, kai jis buvo ištremtas į Gorkį ir iš esmės visiškai izoliuotas nuo išorinio pasaulio. Mūsų gyvenimas buvo labai susipynęs su jo veikla.

Manau, absoliučiai laimingiausios mūsų gyvenimo dienos buvo tada, kai Michailas Gorbačiovas jam pasakė, kad jis gali grįžti į Maskvą.

– Andrejaus Sacharovo gimtadienis gegužės 21 dieną. Šiais metais minime 100-ąsias jo gimimo metines. Kaip švęsdavote jo gimtadienį?

– Visada švęsdavome jo gimtadienį ir mano mamos gimtadienį, kai buvome kartu ir kai buvome atskirti tuos dešimt metų. Nuo 1977 iki 1987 metų šventėme jų gimtadienius būdami Jungtinėse Amerikos Valstijose. Žinau, kad jie taip pat švęsdavo mūsų gimtadienius, būdami Gorkyje ir Maskvoje, kai buvome ne kartu.

Tai buvo šeimos tradicija. Kaip vienas draugas yra pasakęs, mums reikėjo šventiškų progų ir tai buvo tokios progos, skirtos prisiminti, švęsti, tikėtis, sakyti tostus dėl geresnės ateities.

– Jūsų mama taip pat yra garsi disidentė, vyras – irgi. Kaip jautėtės gyvendama tokioje disidentų šeimoje?

– Mano vyras buvo labai įsitraukęs į disidentų judėjimą. Jis dalyvavo leidžiant „Dabartinių įvykių kroniką“, kurioje fiksuota žmogaus teisių padėtis Sovietų Sąjungoje, taip pat bausmių sistemos situacija, situacija darbo stovyklose ir kalėjimuose.

Taigi, mano vyras buvo labai į tai įsitraukęs. Jis taip pat buvo labai artimas su Sacharovu. Kai mes išvykome iš šalies, Sacharovas paprašė jo atstovauti jam Vakaruose, jis tai ir darė visus tuos metus, kol Sacharovas buvo gyvas.

– Tad kaip visgi jautėtės?

– Aš jaučiausi gerai, išskyrus tuos momentus, kai kildavo grėsmė mano tėvams ir mano vyrui bei sūnui, kol mes neišvykome iš šalies. Tai buvo laikas, kai jautėme, kad turime užimti moralinę poziciją, kad turime gyventi dėl savo tikslo ir moralinių įsipareigojimų, kuriuos prisiėmėme.

Mano mamai ir vyrui visa tai buvo labai natūralu. Ir tai yra priežastis, kodėl jie suartėjo su Sacharovu, nes jie dalijosi tomis pačiomis vertybėmis. Aš simpatizavau toms vertybėms ir, nors nelaikiau savęs disidente, nes aš nedariau daug, bet aš buvau tame rate žmonių, kuriems rūpėjo žmogaus teisių reikalai tiek gyvenant Sovietų Sąjungoje, tiek iš jos išvykus. Dariau tiek, kiek galėjau, kad padėčiau šiems tikslams.

Jeigu kalbėtume apie mano mamą ir vyrą, jie į šį kelią atėjo natūraliai. Jie turėjo stiprų teisingumo, sąžiningumo jausmą, taip pat atjautą tiems, kurie kenčia, yra persekiojami režimo. Mano mama buvo aktyvi tame, kas tuo metu nebuvo vadinama žmogaus teisių judėjimu.

Būdama dar jauna mergina, ji padėdavo gulago kaliniams. Kai įvyko vadinamoji reabilitacija, kai Stalino laikais į gulagus patekę žmonės pradėjo grįžti atgal, ji padėdavo daugeliui jų – kam maisto daviniais, kam užpildyti prašymą dėl reabilitacijos, o kam susirasti gyvenamąją vietą. Dėl to, kad dauguma jų neturėjo nieko. Ji tapo žinoma kaip visų Liusia, nes Liusia buvo jos mažybinis vardas šeimoje. Natūraliai susiklostė, kad ji pradėjo padėti persekiojamiesiems, taip pat natūraliai įsitraukė į žmogaus teisių judėjimą.

Aš noriu papasakoti istoriją, kurią kai kurie jūsų klausytojai gali žinoti iš žurnalų ar kitų šaltinių. 1960 metais mano mama keliavo į Vilnių traukiniu kaip turistė. Ji buvo vienoje kupė su lietuve moterimi, kuri iš pradžių buvo labai santūri ir nenorinti bendrauti su ruse, kokia ji laikė mano mamą. Bet po truputį tarp jų užsimezgė pokalbis. Gal tai įvyko dėl to, kad abi buvo gydytojos.

Mano mama buvo pediatrė, ta moteris irgi buvo medikė. Ta moteris papasakojo savo šeimos istoriją, kaip šeima buvo deportuota prie Arkties vandenyno, apie savo tėvo egzekuciją, įvykdytą dar prieš deportaciją. Papasakojo apie deportaciją, kuri kainavo gyvybę daugybei žmonių. Taip pat apie tai, kad jos mama sunkiai susirgo, bet jai pavyko ją parvežti į Kauną, kur ji ir mirė. Mano mama, klausydamasi tos istorijos, ragino ją užrašyti ir taip palikti liudijimą apie tai, kas nutiko lietuviams per sovietų okupaciją. Po kurio laiko mes sužinojome, kad ta moteris tikrai parašė memuarus apie tai, kas nutiko jos šeimai.

– Jūs kalbate apie Dalią Grinkevičiūtę ir jos knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Išeina, kad jūsų mama įkvėpė ją parašyti šią knygą?

– Na, greičiausiai ji tiesiog padėjo sukaupti drąsos ir palikti tokį liudijimą, nes sovietų laikais buvo pavojinga rašyti apie tokius dalykus. Man tai neįtikėtinai jaudinantis dalykas – kokia tikimybė, kad taip galėjo nutikti, kad mano mama ją sutiko ir greičiausiai padėjo apsispręsti viską aprašyti.

– Prabilote apie ryšius su Lietuva ir lietuviais. Kokios jūsų ir jūsų šeimos sąsajos konkrečiai su Vilniumi?

– Mudu su vyru susituokėme 1970-aisiais, buvome labai jauni, turėjome tik po 20 metų. Pirmaisiais savo buvimo kartu metais išvykome į Baltijos pajūrį, į Latviją, iš ten keliavome į Vilnių, mat čia gyveno labai artimas šeimos draugas Eitanas Finkelšteinas.

Vėliau jis tapo vienu Lietuvos Helsinkio grupės įkūrėjų. Grupė sukurta tam, kad vykdytų skundų monitoringą dėl žmogaus teisių įsipareigojimų, kuriuos Sovietų Sąjunga prisiėmė 1975 metais, pasirašydama Helsinkio susitarimus. Taigi, mes turėjome draugą, kuris gyveno Vilniuje. Jam buvo draudžiama palikti Sovietų Sąjungą. Jis buvo žydas, žmogaus teisių gynėjas, kuris daug metų negavo leidimo palikti Sovietų Sąjungos ir vykti į Izraelį.

Tąkart jis pasiūlė mums apsigyventi savo mažame bute Vilniuje. Taigi, mes atvykome į Vilnių, perėjome visą senamiestį ir apsistojome tame bute. Jame vėliau, 1975-aisiais, mano vyras ir Sacharovas gyveno per Sergejaus Kovaliovo teismą.

Sergejus Kovaliovas buvo vienas iš žymių disidentų. Jis buvo vienas „Dabartinių įvykių kronikos“ redaktorių ir viešai prisiėmė atsakomybę už jos platinimą, kad kiti žmonės nebūtų suimti ir bauginami KGB. Jis pats buvo suimtas 1974-aisiais ir dėl sąsajų su „Lietuvos katalikų kronika“ Sovietų Sąjungos valdžia jį atsiuntė į teismą Vilniuje.

Tikslas buvo išvežti jį toliau nuo Maskvos, kur jo teismas būtų pritraukęs daugiau dėmesio. Daugybei žmonių nebuvo leista atvykti į Vilnių, jie buvo išlaipinti iš traukinių ir lėktuvų, nurodant likti Maskvoje ir nekeliauti į Vilnių. Vis dėlto kai kuriems jų pavyko prasibrauti pro kordonus.

Sacharovui ir mano vyrui buvo leista atvykti į Vilnių, tačiau nebuvo leista dalyvauti teisme. Tas teismas buvo įžeidimas viskam, kas padoru ir žmogiška. Galų gale pats Kovaliovas pareikalavo būti išvestas iš teismo, kuris, anot jo, pažeidė net ir sovietines konstitucines teises. Tai buvo 1975-ųjų gruodį.

Tuo pat metu Osle vyko Nobelio taikos premijos teikimo ceremonija. Sacharovas buvo ja apdovanotas už savo veiklą žmogaus teisių srityje, už viešą jų ir taikos gynimą. Mano mama tada buvo Osle, priėmė Nobelio taikos premiją už Sacharovą, o jis stovėjo šaltyje gatvėje, nes nebuvo įleistas į Vilniaus teismą, kur jo draugas Sergejus Kovaliovas buvo teisiamas.

Tai buvo labai stipri akimirka – jis klausėsi transliacijos iš Oslo Antano Terlecko, kito Lietuvos disidento ir Helsinkio grupės nario, bute. Tai buvo labai skaudi Lietuvos žmogaus teisių judėjimo akimirka, taip pat ir Sovietų Sąjungos žmogaus teisių judėjimo, kad Sacharovas, kuriam nebuvo leista važiuoti atsiimti Nobelio taikos premijos, tuo metu buvo Vilniuje, čia vykstant Sergejaus Kovaliovo teismui.

Šio ir kitų pašnekovų pokalbių klausykitės ir radijo įraše.


LRT.lt primena, kad Andrejus Sacharovas vertinamas kaip vienas drąsiausių sovietų režimo kritikų, tapęs kovos už pagrindines žmogaus teises simboliu. Iš pradžių mokslininkas išgarsėjo kaip vandenilinės bombos išradėjas, bet vėliau jis susirūpino savo išradimo pasekmėmis žmonijos ateičiai ir pradėjo kelti sąmoningumą apie branduolinio ginklavimosi pavojus.

Sovietų Sąjungoje A. Sacharovas buvo laikomas pavojingu disidentu. Iš dalies jo pastangomis buvo pasirašyta Branduolinių bandymų uždraudimo sutartis, o 1970-aisiais, nepaisant vis stiprėjančio režimo spaudimo, kartu su bendraminčiais buvo įsteigtas Maskvos žmogaus teisių komitetas.

Galiausiai A. Sacharovo nuopelnai buvo pripažinti 1975-aisiais ir jam suteikta Nobelio taikos premija. Dėl nuolatinių pastangų išlaisvinti savo šalies disidentus ir režimo kritikos A. Sacharovas buvo ištremtas į Gorkio miestą, siekiant apriboti jo ryšius su užsieniu. A. Sacharovo vardu pavadinta Europos Parlamento premija, kasmet teikiama kovotojams už minties laisvę.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.