Kultūra

2021.05.13 22:20

Į spektaklį apie patyčias šokėjas sudėjo asmeninę patirtį – depresiją, priklausomybę nuo narkotikų, nerimo sutrikimą

Indrė Kaminckaitė, LRT KLASIKOS laida „Performansas“, LRT.lt2021.05.13 22:20

Po ilgos pertraukos atnaujinus gyvus pasirodymus nedidelei auditorijai, šiuolaikinio šokio kūrėjai vieni pirmųjų ėmė kviesti žiūrovus į premjeras. Pastaruoju metu šiuolaikinio šokio ir vieno konkretaus šio lauko veikėjo aktyvumas ir žibėjimas negali būti nepastebėtas.

Šeiko šokio teatro šokėjas Nielsas Claesas kovo pabaigoje pelnė „Auksinį scenos kryžių“, neseniai sužinojo, kad Šiuolaikinio šokio asociacija jį paskelbė įsimintiniausiu praėjusių metų šokėju, drauge su kolegomis balandžio 29-ąją šokdamas Klaipėdos gatvėse jis paminėjo Tarptautinę šokio dieną, o praėjusią savaitę pristatė šokio monospektaklį „Paženklintas“ apie patyčias ir jų poveikį.


LRT KLASIKOS laidoje „Performansas“ menininkas pasakoja apie Belgijoje patirtas patyčias, tai, kaip šokis padėjo susidoroti su traumomis, apie jausmą, kai esi nesuprastas, priežastis, kodėl šiuolaikinis šokis taip pat susiduria su šia problema, ir tarp baleto bei šiuolaikinio šokio Lietuvoje kylančias įtampas.

– Interviu su scenos menų kritike Aušra Kaminskaite užsiminėte apie sunkią vaikystę Belgijoje. Kadangi neseniai praėjusioje premjeroje kalbėjote apie patyčias ir jų pasekmes, ar galima daryti prielaidą, kad patirtys Belgijoje inspiravo šį, po daugybės metų pasirodžiusį spektaklį?

– Taip, spektaklis gimė iš mano asmeninių patirčių – kai buvau vaikas, patyriau patyčias. Belgija nėra bloga šalis, tai taip pat niekaip nesusiję su mano šeima, kuri yra labai mylinti ir supratinga. Tačiau dėl patirtų patyčių esu traumuotas iki šiol. Ilgus metus norėjau pasitelkti šią patirtį, kad ką nors sukurčiau, bet jaučiau, kad turiu labiau subręsti ir susigyventi su tuo.

Nenorėjau sukurti kažko pernelyg dramatiško ir tamsaus, be to, pasirodymus man norisi užbaigti viltingai ir parodyti žmonėms, kad kiekviena situacija turi išeitį. Aš ilgą laiką mokykloje patyriau psichologinį ir fizinį smurtą. To pasekmes jaučiu iki šiol. Turiu nerimo sutrikimą, sirgau depresija, piktnaudžiavau narkotinėmis medžiagomis – visa tai dariau dėl susiformavusių traumų, kurias norėjau pamiršti. Mane kamuodavo košmarai, renginiuose mane ištikdavo panikos priepuoliai, nes maniau, kad žmonės mane nužiūrinėja, aptarinėja.

Žinoma, laikui bėgant aš ėmiau su tuo tvarkytis, lankiausi pas psichiatrą ir dėjau pastangas, kad nelaikyčiau viso to kaip kokios pagiežos savyje. Šios patirtys ima kontroliuoti tavo gyvenimą. Norėjau parodyti žmonėms, kad patyčių poveikis tęsiasi pačioms patyčioms pasibaigus. Žmogus, kuris visa tai patyrė, toliau gyvena su tomis patirtimis. Žinau, kad daug žmonių, kurie tyčiojosi iš kitų, vėliau supranta, kad blogai elgėsi, ir kaltina save, bet juk to, kas padaryta, nebeištrinsi.

– Minėjote, kad įvairių renginių metu patiriate panikos atakas. Pasirodymas, buvimas ant scenos taip pat yra renginys. Žinoma, tai ne tas pats, o juk neretai sakoma, kad kūryba ir tokios veiklos kaip šokis gali padėti dorotis su sunkiomis patirtimis. Ar šokis buvo tas gelbėtojas, padėjęs ištverti patyčias, ar vis dėlto net ir šokdamas jautėte, kad pasireiškia patyčių pasekmės?

– Šokis visada buvo mano gelbėtojas. Jis man padėjo ištverti skausmą vidurinėje mokykloje, nes šokių pamokose aš buvau priimtas toks, koks esu, ten jaučiausi saugus, galėjau būti laisvas ir užsimiršti. Tiesa, iš pradžių maniau, kad iš manęs šaiposi kaip tik dėl to, kad šoku, o tai kuriam laikui komplikavo mano santykį su šokiu. Bet dabar suprantu, kad patyčias patyriau ne todėl, kad šokau, o todėl, kad buvau jautrus vaikas, ir nėra jokio ryšio tarp šokio ir patyčių – iš manęs būtų šaipęsi, net jei nebūčiau šokęs. Vis dėlto kartais, nulipęs nuo scenos, imu smerkti save dėl to, kad nepasirodžiau taip gerai, kaip galėjau. Aplanko nerimas, mintys, kad publika mano, jog esu prastas šokėjas.

– Šiuolaikinis šokis ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje gana dažnai yra nevisiškai suprantamas. Jūs kalbate apie tai, kad buvote nesuprastas vaikystėje ir paauglystėje, o dabar išreiškiate save tokia šiuolaikinio meno forma, kurią taip pat ne visi žmonės supranta ir vertina. Ar tam tikra prasme nepastebite to jausmo, kai esi nesuprastas, tąsos?

– Pasakysiu kai ką kontroversiško ir tikiuosi, kad kolegos nesupras to klaidingai. Žiūrėdamas šiuolaikinio šokio pasirodymus, pastebiu, kad kartais jie tokie sudėtingi ar net pretenzingi, jog auditorija nepajėgia sekti to, kas vyksta scenoje. Susidaro įspūdis, kad kūrėjai taip elgiasi norėdami parodyti, kad žmonės turėtų būti labiau išsilavinę. Bet juk taip neturėtų būti – jei kuri meną, kuri jį ne tik sau, bet ir auditorijai. Kartais šiuolaikinio šokio atstovai tą pamiršta ir mano, kad auditorija turi dėti pastangas, kad tave suprastų. Bet juk bet kokiuose santykiuose abi pusės turi dėl to stengtis.

Žinoma, aš iš dalies suprantu tokią kūrėjų poziciją, nes be meninio tyrimo ir gilių analizių nebus ir progreso, kuris reikalingas kasdieniame gyvenime, taip pat ir mene. Aš nemėgstu brėžti skirties tarp šių dviejų dalykų, bet, mano nuomone, tyrimo nereikia tapatinti su pasirodymu. Dabar kai kurie menininkai pristato savo tyrimus kaip pasirodymus. Tą irgi galima daryti, tačiau tokiu atveju reikia padėti žmonėms suprasti, paaiškinti, kas tai yra.

Tai yra komunikacijos problema, jei auditorija susirenka žiūrėti atlikto tyrimo, tuomet tą ir reikia akcentuoti, drauge paaiškinant viso to specifiką, kad publika nesijaustų prastai, visiškai nesupratusi sudėtingo jai pateikiamo darbo, ir gebėtų juo mėgautis. Aš, kaip menininkas, visada stengiuosi kurti daugiasluoksnius ir sudėtingus darbus, bet ieškau būdų, kaip visa tai pateikti, kad auditorija mane suprastų, pajaustų ir užmegztų ryšį su tema, kuria kalbu. Viena iš priežasčių, kodėl įsimylėjau šiuolaikinį šokį, ir yra ši galimybė užmegzti gilesnį ryšį su žmonėmis.

– Kaip akcentavote, šis solo pasirodymas paremtas patyčių patirtimis Belgijoje. Bet galbūt tam tikri nutikimai iš gyvenimo Lietuvoje nugulė į šį spektaklį?

– Iš tiesų, ne. Juk tokių kaip aš – užsieniečių – galima rasti bet kur. Man pasisekė, nes esu baltasis vyras ir dėl to man lengviau. Net neįsivaizduoju, su kuo susidurčiau, jei būčiau kitos odos spalvos ir atvykčiau į šią šalį, tikriausiai būtų dešimt ar šimtą kartų sunkiau. Lietuvoje nepatyriau nedraugiškumo stipriau nei kur nors kitur. Mano pastebėjimu, kultūra Lietuvoje ir apskritai šiame Europos regione yra visai kitokia nei Belgijoje ar Nyderlanduose, kur augau.

Kad ir kur benuvyktum, reikia adaptuotis. Tik nuo tavęs priklauso, kaip susitvarkai su kultūriniais skirtumais. Taigi šiame pasirodyme „lietuviškų“ patirčių nepanaudojau, bet šiuo metu kaip tik pradedame rengti kitą projektą, kur kalbėsime apie migraciją, namų sampratą, neigiamas patirtis ir iššūkius, su kuriais susiduriama iš vienos vietos persikėlus gyventi į kitą. Norime į šį projektą įtraukti tautines mažumas, kurioms Lietuvoje tikrai sunkiau gyventi nei lietuviams, ir sujungti tai su išgyvenimais iš Lietuvos emigravusių žmonių. Tame pasirodyme aš pasidalysiu savo patirtimi.

– Prieš atvykdamas į Lietuvą jūs šokote didelėse trupėse pas žymius choreografus ir esate sakęs, kad tai buvo jūsų karjeros viršūnė. Dabar jūs pasirinkote kitokį kelią – šokate nedideliame nepriklausomame šiuolaikinio šokio teatre. Galbūt dabar visai kitaip suprantate sąvoką „karjeros viršūnė“?

– Taip, baigęs šiuolaikinio šokio bakalauro studijas dirbau didelėse trupėse Nyderlanduose, taip pat šokio teatre Lenkijoje, Izraelyje. Žmonių lūkesčiai buvo milžiniški ir galiausiai palūžau. Su dideliais sunkumais susidūriau ir keliaudamas link to taško savo karjeroje – buvau geras, pateisinau savo potencialą, bet, nors ir nemėgstu lygintis su kitais, niekada nebuvau geriausias. Pirmaisiais studijų metais dėstytojai man kartojo, kad niekada nebūsiu profesionalus šokėjas. Bandydamas prasimušti, sau sukėliau tokį didelį spaudimą, kad galiausiai nebegalėjau tęsti.

Jaučiausi kaip apgavikas, kuris nepriklauso tam pasauliui ir nėra pakankamai geras. Nusprendžiau grįžti prie komercinio šokio ir dirbti kruiziniame laive. Tai buvo tobulas būdas pabėgti – juk būdamas laive neturi jokio kontakto su išoriniu pasauliu. Be to, komercinis šokis man pateikė ne ką mažiau iššūkių, jis taip pat labai reiklus. Žinoma, laive praleisti metai lėmė tai, kad beveik praradau šiuolaikinio šokio įgūdžius.

Atvykęs į Lietuvą buvau gana geras šokėjas, tačiau ne toks, kaip prieš tai. Dabar man šiek tiek liūdna, nes jei pas Birutę Letukaitę „Auroje“ būčiau šokęs tuomet, kai buvau toje „karjeros viršūnėje“, būčiau pasirodęs žymiai geriau. Dabar aš esu antroje viršūnėje. Ir tai susiję su tuo, kad dirbu nedideliame kolektyve, nes nekeliu sau pernelyg didelio spaudimo, esu užmezgęs kur kas stipresnį ryšį su teatro vadove, o dirbdamas didelėse trupėse jaučiau, kad esu tik skaičius ir bet kada galiu būti pakeistas. Čia turiu daugiau erdvės kvėpuoti ir tobulinti save. Čia iš manęs nesitiki tobulybės, o tai ir skatina tobulėti.

– Mūsų pokalbiui artėjant prie pabaigos, norėčiau šiek tiek pakeisti temą. Pripažinta Lietuvos choreografė Anželika Cholina socialiniuose tinkluose užkūrė diskusiją – nubrėžė skirtį tarp profesionalaus šokio (baleto) ir šiuolaikinio, kuriam, interpretuojant jos žodžius, nežinia, ar galima klijuoti profesionalaus etiketę. Ar kaip Lietuvos šiuolaikinio šokio atstovas jaučiate atsakomybę dalyvauti tokiose diskusijose ir apginti šiuolaikinio šokio garbę?

– Manau, kad netaktiška ir liūdna taip viešai apkaltinti bendruomenę. Ypač šiais laikais, kai esame tokie susiskaldę, reikia vieniems kitus palaikyti. Aš ir dauguma šiuolaikinio šokio atstovų labai gerbiame baleto šokėjus, nes mes niekada negalėsime padaryti to, ką sugeba jie. Tam reikia atitinkamo kūno tipo, talento ir daugybės metų praktikos. Bet, žinoma, ir šiuolaikiniam šokiui reikia talento ir tikrai žinau, kad ne visi baleto šokėjai sugebėtų daryti tai, ką mokame mes. Bet mes ir neprivalome mokėti to, ką moka kiti, nes tai pernelyg skirtingos disciplinos.

Manau, tai tiesiog parodo klaidingą šiuolaikinio šokio suvokimą. Bet aš nejaučiu būtinybės pasiaiškinti ar apginti savo bendruomenę, nes tai, ką ji sako, yra neteisybė. Pasitikiu savo ir kolegų jėgomis ir laikau mus profesionalais, todėl nematau poreikio gintis. Jei komentuočiau Anželikos Cholinos įrašą ir pasisakymus apie projektinį finansavimą, kurio negavo baleto menininkai, tai tikriausiai šiuolaikinio šokio projektai tiesiog buvo geriau parašyti. Jei baleto atstovai nori pinigų, tiesiog turi rašyti geresnius projektus. Išmokti rašyti gerus projektus ir vystyti gilius darbus reikia laiko.

Kai bandžiau dirbti kaip laisvai samdomas šokėjas Vilniuje, taip pat rašiau projektus, jie negavo jokio finansavimo. Dėl to buvau labai susierzinęs, tačiau tikriausiai mano projektai buvo prastai parašyti. Bet juk ne visi šiuolaikinio šokio projektai sulaukia rėmimo. Tačiau šiuolaikinio šokio atstovai yra iš nevyriausybinio sektoriaus ir turi daugiau patirties rašydami projektus, todėl mes ir gauname daugiau lėšų nei baletas. Bet kam reikalingas susiskaldymas? Aš jaučiu didelę pagarbą baletui ir tikiuosi, kad baleto šokėjai jaučia tokią pačią pagarbą man.

– Ar manote, kad pagarba nėra abipusė ar lygiavertė? Kodėl, jūsų manymu, iš viso prasidėjo ši diskusija, kodėl kvestionuojame vienos disciplinos profesionalumą? Ką tai pasako apie mūsų požiūrį į šiuolaikinį šokį?

– Tai tikriausiai susiję su tradicija. Šis klausimas šiuo metu labai paaštrėjęs Lietuvoje, ypač stipriai pasireiškia, kai kalbama apie LGBT bendruomenę. Tradicija čia ypač vertinama, o baletas yra seniausia scenos šokio forma. Tačiau su tradicija turi reikštis ir atvirumas, noras augti ir priartėti prie natūralumo. O šiuolaikinis šokis ir jo judesiai yra natūralesni nei baletas. Bet reikalingas tiek vienas, tiek kitas.

Galbūt baletas jaučia riziką būti nustumtas į šoną. Tačiau aš nematau jokios problemos, mes turime išmokti sugyventi drauge ir kurti įvairovę pasaulyje. Manau, kad būtent baimė skatina taip išsišokti. Bet negalima taip kalbėti apie visą baleto bendruomenę, tik apie kai kuriuos, labai susierzinusius žmones. Galbūt jie tokie, nes jų darbas nėra pakankamai geras ir jie praranda savo auditoriją, kuri pradeda domėtis šiuolaikiniu šokiu. Užuot galvojus apie tai, kaip sudominti publiką ir pagerinti darbo kokybę, lengviau kritikuoti kitus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.