Kultūra

2021.05.12 17:26

Nidą pamilę Katia ir Thomas Mannai – visi darbai ir šeimos rūpesčiai gulė ant jos pečių

LRT.lt2021.05.12 17:26

„Katia ir Thomas Mannai Nidoje“ – tai ketvirtasis „Kultūros salos istorijos“ pasakojimas, kviečiantis panirti į daugiasluoksnį Kuršių nerijos kultūrinį kraštovaizdį, rašoma projekto „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė 2021“ tekste LRT.lt portalui.

Jame istorikė, muziejininkė Vitalija Teresa Jonušienė mūsų žvilgsnį pirmiausiai kreipia į Thomo Manno vasarnamio būklę po Antrojo pasaulinio karo. Karas praktiškai sunaikino šį vasarnamį – dar 1955 metais jis stovėjo be langų ir durų.

Galima drąsiai teigti, kad šį namelį išgelbėjo lietuvių rašytojas, literatūros kritikas ir vertėjas Antanas Venclova. Jam pavyko susitikti su Thomu Mannu Veimare, dalyvaujant Šilerio jubiliejuje, kuomet atsitiktinai prie vaišių stalo buvo pasodintas šalia vokiečių Nobelio literatūros premijos laureato. Per tą trumpą pokalbį jam pavyko pranešti, kad Thomo Manno vasarnamis dar sveikas, ir kad jame ruošiama ekspozicija. Žinoma, tai buvo pažadėta su kaupu, nes, kaip minėta, 1955 m. namelis dar buvo visiškai apverktinoje būklėje.

Thomo Manno vasarnamio istorija yra labai glaudžiai susijusi ir su žurnalistu Leonu Stepanausku bei jo pažintimi su rašytojo žmona Katia Mann. 1963 m. L. Stepanauskas išvyko gyventi į Rytų Berlyną. Jis dar Vilniuje ne kartą buvo susitikęs su Antanu Venclova ir daug kalbėjo apie būtinybę sutvarkyti vasarnamį bei įrengti čia memorialinę ekspoziciją, tad, tik nuvykęs į Berlyną, parašė pirmą laišką Katiai Mann, kuri tuo metu gyveno Kilchberge šalia Ciuricho (Šveicarija). Labai greitai žurnalistas gavo atsakymą ir taip prasidėjo jų susirašinėjimas, kuris tęsėsi 17 metų – iki Katios Mann mirties.

L. Stepanauskas yra pasakęs, jog dabar jam teks leistis į praeities šulinį ir eiti kelią per atminties kopas. Kadangi tarp jų užsimezgė gražus ryšys, 1965 m. L. Stepanauskas jau pateikė Katiai Mann daug įvairių klausimų, ir buvo labai nustebintas, sulaukęs laiško, kuriame ji labai smulkiai aprašė tai, kas vyko Nidos vasarnamyje, kai Mannų šeima čia apsigyveno.

Nustebino tai, kad K. Mann prisiminė viską nepaprastai tiksliai. Yra net toks gražus epizodas, kaip jie pirmą kartą atvyksta į Kuršių neriją 1929 m., apsistoja dailininko Mollenhauerio vadovaujamame Blodės viešbutyje ir prasideda draugystė su Mollenhaueriu, kuris sugebėjo taip parodyti Thomui ir Katiai Mannams Nidą, jog šie nusprendė čia pasistatyti vasarnamį.

Dar tais pačiais metais buvo surasta firma Klaipėdoje (architektas Herbertas Reissmannas) bei 99 metams išnuomotas žemės sklypas ant Uošvės kalno. Taip prasidėjo statybos darbai, kuriems vadovavo ne kas kitas, o pati K. Mann. Savo prisiminimuose ji rašė: „man teko visi statybos darbai, teko derinti projektą, aptarti, kokios statybinės medžiagos turėtų būti naudojamos, koks turi būti pastato vidaus išplanavimas“. Net baldų piešiniai buvo aptarti ir derinami su rašytojo žmona.

Šis bruožas K. Mann buvo būdingas visą gyvenimą: visi darbai ir šeimos rūpesčiai gulė ant jos pečių, nes rašytojas buvo atsidavęs vien savo kūrybai ir į tokius reikalus visiškai nesikišo. Būtent Katia rūpindavosi Thomo Manno sutarčių sudarymu su leidyklomis, o priversti emigruoti iš Vokietijos dėl nacių režimo, vėlgi, visi persikėlimo ir apsigyvenimo kitoje šalyje rūpesčiai atiteko K. Mann.

Be to, ji labai didelį dėmesį skyrė savo gausiai šeimai – šešiems vaikams, kurie, nors ir labai talentingi, tačiau ir itin sudėtingų likimų. Vaikai visada sakydavo, kad jų kelio galas yra jų motina. Sūnus Klausas ne sykį yra minėjęs, kad paskutinė instancija šeimoje – K. Mann. Jos gyvenimas iš tiesų buvo pašvęstas T. Mannui: jam buvo sudarytos tokios sąlygos, kad galėtų atsidėti vien tiktai kūrybai.

L. Stepanauskas, pradėjęs susirašinėti su K. Mann, vėliau tapo nuolatiniu jos svečiu Kilchberge, gavęs leidimą vykti į Šveicariją. Tuomet jau nusivežė magnetofoną, diktofoną, ir taip, diena po dienos, šių gražių susitikimų metu jam pavyko atkurti visą trijų metų Mannų šeimos vasarojimą Nidoje (1930–1932 m.).

K. Mann pasižymėjo itin gera atmintimi. Ji galėjo smulkiausiomis detalėmis nupasakoti daugybę epizodų iš tų trijų metų Nidos vasarnamyje. Ji prisiminė, kaip jie buvo sutikti 1930 metais, kuomet atplaukė garlaiviu: aikštėje susirinko didžiulė minia, tarp kurių ir žvejai. Visi žinojo, kad atvyksta Nobelio premijos laureatas ir visa Nida laukė tokio žymaus svečio. Thomui Mannui vasarnamis labai patiko ir savo dienoraštyje jis paminėjo, kad „čia jaučiuosi kaip namuose“.

K. Mann žinojo, kad rašytojui buvo nepaprastai svarbu, kaip atrodys jo darbo kambarys, tad, jos rūpesčiu, čia buvo įrengtas patogus darbo stalas, lentyna knygoms, nes rašytojas vežėsi visą orientalistinę literatūrą, kuri buvo reikalinga jo darbui, rašant „Juozapą ir jo brolius“. Ji prisiminė, kad kiekvieną vakarą, jei Thomui Mannui pavykdavo parašyti vieną puslapį, būdavo ir skaitoma. Kartu buvo atsivežta spausdinimo mašinėlė, buvo perspausdinami tekstai, rašomi laiškai, o šį darbą dažnai atlikdavo pati rašytojo žmona.

K. Mann prisiminė kaip pirmąją vasarą į Nidą atvyko jos tėvai – žydų kilmės matematikos profesorius Alfred Pringsheim ir Hedwig Pringsheim, iki santuokos buvusi aktore Berlyne. Tai Miunchene labai garsi šeima, turėjusi didžiules kolekcijas, Wagnerio gerbėjai. Be to, į vasarnamį buvo atsivežtas patefonas ir vakarais buvo klausomasi muzikos įrašų.

K. Mann pasakojo, jog trečioji vasara buvo kitokia, nerami, nes naciai jau veržėsi į valdžią Vokietijoje, o ir Nidoje jautėsi pirmosios to apraiškos. Ji prisiminė, kaip rado šalia vasarnamio siuntinį su sudegusiais „Budenbrokais“ (Thomo Manno romanas, už kurį 1929 m. gauta Nobelio literatūros premija).

Visą šį pasaulį K. Mann dėka atkūrė L. Stepanauskas, kuris vėliau atgulė į jo knygą „Thomas Mannas ir Nida“ (trys leidimai – 1987, 1996 ir 2011 m.). Žinoma, tuos pasakojimus dar papildė vaikai, pavyzdžiui, Golo Mannas, kuris čia su tėvais praleido vieną vasarą. Tačiau gražiausi užfiksuoti įspūdžiai buvo jaunėlių vaikų – Monikos, Elizabeth ir Michaelio, kuriems šios vasaros buvo pasakiškos, fantastiškos vasaros prie jūros.

Tačiau būtent K. Mann pateikė daugiausiai žinių apie šį gyvenimo laikotarpį Nidos vasarnamyje. Jos dėka buvo nustatyta, kur ir koks kambarys buvo, kam jis priklausė, tarkim, kur buvo T. Manno darbo kambarys, kur jo miegamasis, kur vaikų miegamieji ir t. t. Mat namas buvo statytas labai racionaliai: svarbiausia buvo jo vasarnamio funkcija, o antra, kad kiekvienas šeimos narys turėtų po atskirą kambarį.

Vitalija Teresa Jonušienė pristato ir Neringos muziejuose turimus su Mannų šeima susijusius eksponatus. Pirmiausiai, voką su vasarnamio Nidoje piešiniu, išleistą 1975 m., minint Thomo Manno gimimo šimtmetį. Ant šio voko K. Mann ranka užrašytas linkėjimas: „Su nuoširdžiausiais sveikinimais Thomo Manno muziejaus lankytojams“, kurį ji maloniai užrašė Leono Stepanausko paprašyta.

Žinoma, tuo metu muziejaus dar nebuvo – tik nedidelė ekspozicija, atidaryta 1967 metais čia įrengtoje skaitykloje. Būtent 1975 metais K. Mann ne kartą prisiminė savo buvimą vasarnamyje, o laiške L. Stepanauskui rašė, kad jai būtų labai malonu dar kartą čia atvykti, bet, deja, nebeleidžia sveikata ir tolimas kelias.

Kaip žinia, T. Manno memorialinis muziejus jokių autentiškų eksponatų iš 1930–1932 metų, susijusių su šiuo namu ir jo šeimininkais neturi, todėl šis įrašas itin branginamas.

Kitas įdomus ir svarbus eksponatas – tai nedidelis T. Manno portretas-eskizas su paties rašytojo autografu, atkeliavęs į muziejų 2011 metais iš Šveicarijos, iš Willy Fries fondo. W. Fries buvo žymus šveicarų dailininkas, 1933 m. lankęsis Nidoje ir sukūręs čia grafikos darbų ciklą, pavadintą „Žvejai“. Iš šio fondo su kitais W. Fries paveikslais drauge atvežtas ir šis T. Manno eskizas. Supratę, kad Thomas Mannas čia gyveno, ir kad tai gali būti labai svarbu šiam muziejui, šveicarai leido eksponuoti šį darbą neterminuotą laiką.

Šį „Kultūros salos istorijos“ pasakoją istorikė V. T. Jonušienė pabaigia citata, kuri labai svarbi atskleidžiant ir vainikuojant K. Mann indėlį ir reikšmę T. Manno gyvenimui bei kūrybai. Tai paties rašytojo sukurto sveikinimo žmonai fragmentas, minint jos 70-metį: „Jei palikuonys mane geru žodžiu minės, tai tie žodžiai taikytini ir jai, kaip atpildas už gyvybingumą, veiklią ištikimybę, begalinę kantrybę ir drąsą.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.