Kultūra

2021.05.12 15:19

Kultūros organizacijos atsiveria – kaip kurti dialogą su lankytojais?

LRT.lt2021.05.12 15:19

Laisvėjant karantino sąlygoms daugelis meno ir kultūros erdvių atveria duris. Nors kultūros organizacijos laukia lankytojų, tačiau ar po ilgo sėdėjimo internete žmonės nepraradę socialinių ryšių, pasiruošę susitikti kultūros erdvėse?

Pasak Mildos Laužikaitės, asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovės, iš kultūros organizacijų perspektyvos reikėtų įvertinti pasikeitusius žmonių įpročius ir pagalvoti apie tai, kaip veikti ir užmegzti ryšį su lankytojais, rašoma „Kūrybinių jungčių“ pranešime žiniasklaidai.

„Kultūros organizacijos anksčiau niekada nebuvo tokioje situacijoje. Jos, kaip žmogiško, pilietinio, kūrybinio santykio tarp žmonių, bendruomeninių ryšių fasilitatorės, galėtų sukurti erdvę temoms, kūrybiniams procesams, bendražmogiškoms patirtims ir taip padėtų atkurti žmogiškąjį ryšį ir suvokti, kokioje situacijoje mes dabar esame. Mūsų jau ne pirmus metus įgyvendinama kultūros organizacijoms skirta programa „Atvirumo menas“ skatina nepamiršti tyrinėjimo ir ieškoti įvairių kelių link lankytojo, kurti jungtis su auditorijomis“, – sako M. Laužikaitė.

„Kūrybinių jungčių“ vadovė kartu su Šiaulių dailės galerijos vadove Ernesta Šimkiene, „Kultuuring Berlin“, ne pelno siekiančios organizacijos, vienijančios 15 Berlyno kultūros centrų, direktoriumi Arminu Hottmannu bei kultūros prodiuseriu, fasilitatoriumi ir menų organizacijos „Nimble Fish“ vadovu Gregu Klerkxu iš Jungtinės Karalystės nuotoliniame seminare „Kultūros organizacija kaip dialogo erdvė“ diskutavo, kaip kultūros organizacijai kurti ryšius su bendruomenėmis ir kviesti į pokalbį įgyvendinant meninius bei kūrybinius projektus.

Erdvės permąstyti pandemijos patirtį

Šiaulių dailės galerijos vadovė E. Šimkienė prisiminė, kad praėjusį pavasarį, po pirmojo beveik tris mėnesius trukusio karantino, taip pat buvo nerimas, kaip visuomenė elgsis, kai muziejai, galerijos ir kitos organizacijos atsidarys. „Nežinojome, ar žmonės ateis, kaip jie jausis, ar norės vėl patirti erdvę gyvai. Jie atėjo ir tai buvo įrodymas, kad esame socialios, kūniškos būtybės ir mums labai reikia fizinio kontakto”, – teigia E. Šimkienė.

Ji pastebėjo, kad šiuo metu įsitraukimas yra itin svarbus paaugliams ir kiek vyresniems, kurie beveik metus buvo „užsikonservavę“ prie kompiuterių ekranų. „Šie praradimai jaunimui gali būti negrįžtami. Dėl to reikia kviesti juos ir stengtis kuo aktyviau įtraukti jų pojūčius bei patyrimus“, – neabejoja meno edukatorė.

Su įvairiomis meno organizacijomis dirbantis G. Klerkxas pripažįsta, kad tokie patys iššūkiai kultūros organizacijoms kyla ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėje Karalystėje. „Londone yra Kultūrinio mokymosi susivienijimas („The Cultural Learning Allience“), kuris vienija meno ir kultūros organizacijas, turinčias stiprius ryšius su edukaciniu sektoriumi. Pandemijos metu kelis kartus kalbėjomės ir nuo klausimo „ką mes galime nuveikti internete“ krypstama link „kaip mes galime grąžinti viską atgal į normalų būvį?“ ir „kaip galime kurti erdves ir kultūrą, kuri būtų aktuali šiuo konkrečiu metu?“ Manau, tai užčiuopia jausmą, kad neįmanoma tiesiog pereiti nuo pandemijos atgal prie normalaus gyvenimo“, – akcentuoja G. Klerkxas.

Fasilitatoriaus teigimu, reikia pripažinti, kad dabartinė situacija yra bendra kultūrinė patirtis ir kultūros erdvės tai turi atspindėti: „Taigi vyksta diskusija apie erdvių, kuriose žmonės gali kalbėtis, piešti ar užsiimti kitomis veiklomis, kūrimą. Tai leistų permąstyti jų pandemijos patirtį ar visuomenės ateities siekius.“

Kultūra – kolektyvinė patirtis

Seminaro „Kultūros organizacija kaip dialogo erdvė“ dalyviai diskutavo ir apie kitą aktualią problemą – visuomenės socialinį atotrūkį, fragmentaciją, kuri ypač išryškėjo šiais pandemijos laikais. „Kultūros organizacijos galėtų tapti ta vieta, kuri vienytų visuomenę ir suteiktų erdvę viešam pagarbiam dialogui, kur bendruomenė kalbėtų apie savo potyrius, reflektuotų esamą situaciją“, – teigia M. Laužikaitė.

Jai pritaria ir jau daugelį metų su „Kūrybinėmis jungtimis“ bendradarbiaujantis G. Klekrxas. „Kultūra man yra kolektyvinė patirtis, tai yra tai, kas yra kūrybinga, kas yra kuriama ir kolektyviai dalijamasi, arba bent taip turėtų būti. Mano patirtis rodo, kad pernelyg ilgai nebuvo diskutuojama apie egzistuojančius barjerus, kurie stabdo žmones įsitraukti į kultūrą. Manau, kad tai naujas aspektas, apie kurį reikia kalbėti“, – sako kultūros prodiuseris.

Jis prisiminė prieš kelerius metus projektą Kliborno mieste pietryčių Anglijoje, kuris minimas „Kenterberio pasakojimuose“. Dabar kai kurios miesto dalys kenčia nuo skurdo.

„Kliborne drauge su vietiniais menininkais ir gyventojais animavome apleistas vietas. Kvietėme miestiečius padėti kurti istorijas apie jų patirtį šiame mieste. Manau, kad kultūrinių organizacijų stiprybė – sukurti kontekstą ir sąmoningą erdvę (nesvarbu, ar fizinę, ar diskusijų) žmonėms atsinešti savo pačių istorijas į vietas, kuriose jie ar jų šeimos nariai gyvena ar dirba. Nors tai buvo itin biurokratinis projektas, bet dalis darbų gyvavo toliau, net ir pasibaigus projektui. Ir manau, tai dabar reikalinga labiau nei bet kada anksčiau“, – neabejoja G. Klerkxas.

„Kultuuring Berlin“, organizacijos, vienijančios apie 250 žmonių, vadovo A. Hottmanno teigimu, kultūriniai projektai gali suvienyti žmones iš susiskaldžiusių bendruomenių ir padėti integruoti žmones iš „visuomenės paraščių“. „Kultuuring Berlin“ sudaro savanoriai ar žmonės, kurie aktyviai ieško reintegracijos į darbo rinką sprendimų.

„Berlynas yra itin dinamiškas ir greitai besikeičiantis miestas, tačiau ne visi gyventojai tai priima pozityviai. Atsiranda nemažos žmonių grupės, kurios jaučiasi nebereikalingos ir nesugebančios prisitaikyti prie pokyčių. Mes, pasitelkę kultūrą ar kultūrinius renginius, mėginame sukurti erdves ir sąlygas žmonėms prisidėti prie įvairių veiklų, dalyvauti, jaustis reikalingiems. Šios problemos sprendimas vien socialiniu darbu nebūtų toks veiksmingas. Bendradarbiavimas su šiomis žmonių grupėmis yra nehierarchinis, leidžia jiems pasijusti veiklų ir bendruomenių dalimi“, – sako A. Hottmannas.

Įkvepiantis Šiaulių dailės galerijos požiūris ir projektai

Sektinais pavyzdžiais Lietuvoje pasidalijo E. Šimkienė. Šiaulių dailės galerija jau trisdešimtmetį nuolat ieško netikėtų meninio dialogo formų, eksperimentuoja, kuria edukacines programas ir siekia įtraukti įvairias socialines bendruomenes.

„Visuomet siekiame būti gyva erdve, kurioje reiškiasi idėjos, pasitikima menininku ar jaunu žmogumi. Toks neinstitucinis požiūris padeda. Norisi ne tik ant sienų kabinti paveikslus, eksponuoti parodas ir organizuoti renginius, o palaikyti ir skatinti įvairias iniciatyvas, į procesą įtraukti įvairius žmones“, – sako E. Šimkienė, pripažinusi, kad neretai tenka rizikuoti, tačiau viską atperka lankytojų potyriai, reakcijos ir grįžtamasis ryšys.

Meno edukatorė pasakoja, kad prieš 15 metų pradėjo organizuoti edukacines programas. Kultūrinėms organizacijoms tai buvo nauja kryptis ir nebuvo aišku, ar žmonės ateis, ar vaikai susidomės. „Kai pradėjome dirbti su edukacija, turėjome keturias ekspozicijų sales. Tuomet buvo metas, kai svarbiausia buvo sienos, kur galima pakabinti kūrinius. Bet jau septynerius metus vieną salę skiriame edukacijai, nes matome prasmę aktyviame dalyvių įsitraukime ir meno patyrime. Procesas įsivažiavo, matome vis daugiau galimybių plėtoti įvairiakryptę edukacinę veiklą, auditorija vis labiau įsitraukia. Svarbiausia siekti tikslo nuosekliai ir atkakliai“, – teigia Šiaulių dailės galerijos vadovė.

Jos teigimu, itin svarbu nuolat stebėti savo aplinką, pokyčius visuomenėje, mieste, ieškoti kelių ir būdų žmonių įtraukimui ir integracijai – taip ir elgėsi Šiaulių dailės galerija. Pastebėję, kad Šiauliuose jaunimui trūksta erdvės saviraiškai, prieš 15 metų galerijos komanda pradėjo organizuoti klubinės muzikos vakarėlius su geriausiais Lietuvos ir užsienio didžėjais. Taip pat suteikė galerijos erdvę jaunimui ir kvietė čia įgyvendinti savo savarankiškas idėjas.

Pastebėjusi, kad mieste daugėja nenaudojamų patalpų, galerija jose apgyvendindavo meno kūrinius ar pavertė meno erdvėmis – pavyzdžiui, apleistos parduotuvės langai tapo mados vitrina. Siekdami įtraukti akademinę bendruomenę, prieš daugiau nei dešimtmetį pradėjo organizuoti konferencijas apie ekologiją ar kitomis tuo metu aktualiomis temomis, pranešimus viešų paskaitų metu skaitydavo žinomi akademinės bendruomenės atstovai, televizijos laidų vedėjai, literatūros, filosofijos, meno pasaulio žmonės.

Galerija neužsidarė tik savo uždaroje erdvėje – rengė gatvės meno festivalį, organizavo provokatyvius performansus gatvėje. Viename iš performansų menininkas siūlė išgelbėti kiaulei gyvybę ir kalbino žmones, kad ją nupirktų. Taip tiesiogiai kūrė ryšį su publika, sulaukė reakcijų.

„Kūriniai, kurie atsiranda viešoje erdvėje – taip pat tampa dialogo su bendruomene dalimi. Pavyzdžiui, vienos ryškiausių Šiaulių krašto menininkių Lauros Guokės imigrantus vaizduojantis kūrinys ant namo sienos sukėlė aršias diskusijas, kam to reikia, kodėl reikia tai matyti. Tai vėlgi visuomenės pasitikrinimas, kiek esame pasiruošę priimti kitus, esame atviri kitoms tautoms, kultūroms“, – pasakoja meno edukarorė.

Šiaulių dailės galerija pernai dalyvavo ir asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vykdomoje programoje „Atvirumo menas“, kurios metu mezgė dialogą su mieste gausėjančia ukrainiečių bendruomene, ieškojo įvairių būdų, kaip jos narius pakviesti į galeriją, kur tuo metu buvo pristatoma ukrainiečių fotografo paroda. Pandemija pristabdė visų planų įgyvendinimą, tačiau buvo nueitas puikus auditorijos pažinimo ir siekio ją įtraukti kelias.

E. Šimkienės teigimu, reikia nuolat eksperimentuoti, ieškoti ir taip atrasti kiekvienai auditorijai tinkančią priemonę, temą, išraiškos būdą: „Mes su komanda nuolat savęs klausiame, ar norime tik ant sienų kabinti kūrinius, ar vis dėlto norime tapti svarbūs žmonėms, kurie išsineštų įdomią kultūrinę patirtį, taptų procesų dalimi“.

G. Klerkxas atkreipia dėmesį, kad vienos kultūros organizacijos yra atviresnės eksperimentavimui nei kitos. „Manau, kad reikia drąsos, norint vystyti idėją, iki galo nežinant, kaip į ją įsitrauks kiti ir būti pasiryžusiam keisti pirminę idėją bei mokytis iš nesėkmių. Reikia nebijoti rizikuoti, nes sukuriama vertė yra didelė, kaip rodo Šiaulių dailės galerijos pavyzdys, kurio darbai įkvepia naujas auditorijas“, – sako kultūros prodiuseris iš Jungtinės Karalystės.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.