Kultūra

2021.05.10 22:17

„Auksiniu scenos kryžiumi“ už „Skrajojantį olandą“ įvertintas Dalius Abaris: mano mokykla – sutikti žmonės

Margarita Alper, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2021.05.10 22:17

„Esu renginių režisierius ir visada tai pabrėžiu, o atėjimas į didžiąją teatro sceną man truputėlį yra netikėtas. Daugelis režisierių kurti pradeda turbūt nuo turinio, aš dažniausiai pradedu nuo formos, gal tai nėra gerai, bet pirmiausia pamatau arba įsivaizduoju, kaip tai vizualiai galėtų atrodyti“, – teigia D. Abaris.

Dosjė. Dalius Abaris gimė 1971 m. Dusetose. Dirba renginių režisieriumi. 2014 metais apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, 2018-aisiais – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

„Auksinių scenos kryžių“ už režisūrą pelnęs Dalius Abaris: didžiausias paradoksas – esu bemokslis, mano mokykla buvo kiti žmonės

„Auksiniu scenos kryžiumi“ kategorijoje „Režisūra“ Dalius Abaris įvertintas už R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Praeitą vasarą opera „Skrajojantis olandas“ atlikta tarpukariu Klaipėdoje veikusios Paulo Willy Lindenau laivų statyklos komplekso elinge, iškilusiame 1937–1938 metais. Pastatymą Klaipėdoje kūrė koncepcijos autorius ir režisierius D. Abaris, režisierius Gediminas Šeduikis, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų ir grimo dailininkė Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, dirigentas Modestas Pitrėnas.

Šis operos pastatymas pelnė keturias „Auksinio scenos kryžiaus“ nominacijas ir gavo du apdovanojimus – už Dalando vaidmenį kaip geriausias operos solistas įvertintas Tadas Girininkas, o už režisūrą – Dalius Abaris. Viena įspūdingiausių konstrukcijų Lietuvoje – laivų statyklos metalinis elingas – ir sukūrė visą scenografijos vaizdinį. Vienas iš emocinių dalykų – tikras laivas „Skrajojančiame olande“ – yra svarbiausias iš specialiųjų efektų, – pasakoja D. Abaris.

– „Skrajojančio olando“ scenos plotis siekė beveik 50 metrų, kai kuriose scenose veiksmas vyko beveik 17 metrų aukštyje. Kas buvo sunkiausia statant tokios apimties kūrinį atvirame ore ir suvaldant visus elementus?

– Manęs kolegos kažkada klausė, kodėl dažnai miniu techninius dalykus, kalbėdamas apie Wagnerį. Iš tiesų techniniai dalykai nėra patys svarbiausi. Sunaudoto vandens kiekis, aukštis, plotis, technologinės galimybės, kai dirigentas rodomas neapsakomo dydžio ekranuose, kuriuose solistams lengviau jį matyti, dideli 50 metrų atstumai tarp solistų, kai sunku girdėti vienam kitą, bet ne tai yra svarbiausia. Svarbiausia – emocija, jei mums ją pavyko perteikti, kad muzika suskambėtų tokiame vaizdinyje, o priemonės – žaidimas.

– Bet be visų išvardytų priemonių tos emocijos nepasiektumėte...

– Taip, aš esu priemonių gerbėjas.

– Kaip klostėsi jūsų kūrybinis kelias iki tol, kol ėmėtės renginių režisūros?

– Įvardyčiau du etapus iki to momento, kai pradėjau režisuoti renginius, dirbti su jais. Pirmasis – mokykla. Baigiau Dusetų Kazimiero Būgos vidurinę mokyklą, sustiprintą dailės klasę. Būtent dailės mokytojai buvo pirmieji, padėję suvokti, kas yra menas, su kuo jis valgomas, kaip į jį žiūrėti.

Provincijoje, ypač sovietmečiu, ten buvo didelis kultūros židinys, tie mokytojai buvo nuostabūs, visi, pradedant nuo klasės auklėtojo, menotyrininko, kuris labai daug mums davė, baigiant taikomosios dailės, tapybos, grafikos, skulptūros mokytojais, viską perėjome. Su tokiu bagažu atvykau į Vilnių.

Čia, Vilniuje, dar vienas man svarbus etapas – žmonės, su kuriais dirbau galerijoje „Vartai“, taip pat „Lango“ galerijoje, muzikos klube „Langas“. Ten sutikti žmonės ir pastūmėjo ten, kuo dabar užsiimu, kokia mano veikla, esu jiems dėkingas, jie buvo tikrieji mano mokytojai.

– Dirbate renginių režisieriumi, „Skrajojančio olande“ buvote ir operos scenografijos bendraautoris, o kas esate pagal išsilavinimą?

– Čia didžiausias paradoksas – esu bemokslis, turintis tik vidurinį išsilavinimą, nes tiek mokslai J. Tallat-Kelpšos mokykloje, tiek vėlesni bandymai mokytis Muzikos ir teatro akademijoje baigėsi mano darbu „Lange“. Toks darbas su mokslu nesuderėjo, tikroji mokykla buvo sutikti menininkai, gyvi žmonės, su kuriais man visą laiko teko dirbti, iš jų mokytis. Tai mano gyvenimo mokykla, būtent žmonės.

– Ar visuomet jus vertino tik pagal darbus, ar niekada gyvenime nesutrukdė formaliai neįgyta jokia profesija?

– Gyvenime nebuvo taip, kad kas nors paklaustų, jūs pirmoji paklausėte, ką esu baigęs, niekada su tuo nesusidūriau. Suprantu, nėra čia kuo didžiuotis, kad esu nieko nebaigęs, kad iš gamtos ir Dievo turiu daugiau nei įprastai ir galiu dirbti darbą, kurį dirbu. Nelabai drįsčiau savęs vadinti režisieriumi, nes esu renginių režisierius ir visada tai pabrėžiu, o atėjimas į didžiąją teatro sceną man truputėlį yra netikėtas.

Daugelis režisierių kurti pradeda turbūt nuo turinio, aš dažniausiai pradedu nuo formos, gal tai nėra gerai, bet pirmiausia pamatau arba įsivaizduoju, kaip tai vizualiai galėtų atrodyti. Ir tai turbūt atėję iš mano krašto, tai, ką matydavome per Sartų žirgų lenktynes – kokio neįmanomo dydžio, gigantiškumo skulptūras lipdydavome ir kaip konkuruodavome su M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniais, kurių skulptūra didesnė, gražesnė. Iš ten atėjo gigantiškumo manija.

Dėl „Skrajojančio olando“ – jis šiek tiek turi renginio, reginio specifikos. Tas elingas, prie kurio dažnai pamedituodavau, man labai patiko, jo architektūra ir buvo didžiausia inspiracija ką nors ten daryti. Kai gavau pasiūlymą statyti „Skrajojantį olandą“, galvojau, kad darysiu būtent ten. Man tai atrodo labai artima, vagneriška, monumentalu, skaidru, galima sulieti tą ažūrą, spalvas ir rūdis į visumą. Taip ir išėjo, kaip įsivaizdavau.

– Kai reikėjo suvaldyti tokius scenografijos mastelius, gausybę atlikėjų, galų gale įtraukti ir oro sąlygas dėl vieno operos atlikimo, ar nebuvo baisu, kad gali nepavykti sumanymas dėl nenumatytų aplinkybių, nes parepetuoti, kaip įprastoje teatro scenoje nebuvo galimybės?

– Visada yra baimė, kad nepavyks, nes tu esi priklausomas nuo labai daug veiksnių – oro, konstrukcijų. Šiuo atveju vienaip įsivaizdavau technologinius sprendimus, o kai išanalizavome elingo konstrukciją, paaiškėjo, kad jis labai aprūdijęs, negalima kabinti svorių, reikėjo ieškoti sprendimų. Todėl visada yra baimė, kad kas nors nuvirs, nutrūks, užlis ką nors ir t. t.

Tos baimės sudaro didžiąją viso pasirengimo dalį. Didžiąsias baimes prisiėmiau su scenografe Sigita Šimkūnaite ir kostiumų dailininke Sandra Straukaite, iš karto žinojome, kad darysime lauke, ir rengėmės viskam, kas galėtų atsitikti. Todėl esu dėkingas visiems ir gaila, kad nebuvo įvertintas režisierius Gediminas Šeduikis, jis turėjo šalia stovėti, nes jis valdė visą sceninį veiksmą, o aš galėjau užsiimti spektaklio vizija, visu matymu. Gediminas yra tas žmogus, kuris iš principo daug išmokė ir padarė tikrai didžiulį darbą, suvaldydamas visus žmones ir sceninį veiksmą, šiuo atveju mes buvome duetas.

Mums iš tiesų labai padėjo ir iš aukščiau, ir oras. Per repeticijas turėjome visko – lietaus, vėjo, įvairių stichijų, kurios, iš vienos pusės, atrodė tinkama, stipru. O per spektaklį – ramu ir patogu žūrovui, nešalta, nelijo ir vaizdas, ir dangus, kuris nusidažė neįtikėtinomis spalvomis, buvo didelė aplinkos pagalba. Aplinka gali keisti viską, nuo tam tikrų techninių dalykų, kurie gali veikti garso kokybę.

– Ar pats sekate tokius operų pastatymus atvirose erdvėse kitose šalyse?

– Aš kas dvejus metus važiuoju į Austriją, Brėgencą, šiemet vėl vyksiu, turiu bilietus. Skirtingai vertinami tokie pastatymai, bet sutikime, kad tai lauko formatas, išeinantis iš tradicinės teatro scenos formos, iš komforto zonos, nes nei žiūrovams, nei atlikėjams nėra to komforto, kokį turime teatre, visiems reikia susikaupti, kad įvyktų kontaktas. Brėgence neįtikėtinas mastelis, erdvė, ežeras – pavyzdys, kaip nedidelis miestelis tampa tokiu traukos centru, į kurį kiekvieną vakarą beveik du mėnesius susirenka po 7 000 žiūrovų, įspūdinga.

– Ar yra tokia vieta Lietuvoje, kurioje labai norėtumėte pastatyti operą ar režisuoti kitą renginį?

– Yra keletas vietų, kol kas neišduosiu, bet viena jų – Sporto rūmai. Praėjus tiek metų nuo pirmojo renginio, kurį ten dariau, pasikeitė ir mano patirtis, ir matymas, ir technologijos, vizijos, būtų įdomu. Kadangi dirbu su renginiais, tenka dirbti labai skirtingose vietose – nuo statybų aikštelių iki oro uosto erdvių.

Mane visuomet inspiruoja erdvė, nemėgstu įprastinėse dėžutėse statyti, tokia labai suspaudžianti erdvė, man patinka atviros erdvės. Tai iš tikrųjų didelė rizika, negali visko padaryti, ką galima dengtoje erdvėje, bet kai atsiveria antras planas, kai pamatai aplinką, tai yra geriausia inspiracija.

– Grįžkime prie „Auksinio scenos kryžiaus“. Buvote nominuotas dviejose kategorijose, drauge su Sigita Šimkūnaite ir už scenografiją, kaip reagavote į jums skirtą apdovanojimą?

– Mes įsivaizdavome, kad gal galėtume pretenduoti į „Auksinį scenos kryžių“ už scenografiją, bet tikrai ne už režisūrą, buvo netikėta. Todėl ir praradau amą per ceremoniją, tai viską pasakė. Aš tiesiog nesugebėjau padėkoti tiems žmonėms – Gediminui ir komandai, kurie yra bendraverčiai bendraautoriai, kurie turėtų stovėti šalia manęs.

Tai buvo labai netikėta ir dėl to, kad renginių režisierius gavo apdovanojimą už režisūrą. Kadangi esu renginių režisierius, kai užkulisiuose visi kalbėjo, kad „greitai „Panorama“, neišsiplėskite“, supratau, kaip tai svarbu. Mano galvoje tik ir sukosi tas „paskubėkite“, kad tik nenuvilčiau kolegų, kurie organizuoja ceremonijos tiesioginę transliaciją. Ir vedėjo užduotas sunkus klausimas „Ką galėtų pasakyti Wagneris, pamatęs šią „Skrajojančio olando“ versiją?“

Kai opera buvo parodyta per tarptautinę operos platformą „OperaVision“, komentaruose daugelis rašė: „Wagneris būtų apsidžiaugęs, nes jis buvo novatorius, naujų sprendimų ieškotojas“. Ir aš manau, dabar atsakydamas į tą klausimą, kad jam būtų patikę.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.