Kultūra

2021.05.14 20:15

Eglės Baliutavičiūtės knygų apžvalga: kokį pasaulį paliksime?

Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.05.14 20:15

Šiandieną turiu dvi knygas, iš pirmo žvilgsnio jos labai skirtingos. Pirma – pažintinė suaugusiesiems, antra – pasaka vyresniems vaikams ir jaunesniems paaugliams. Ir vis dėlto abi kalba apie labai panašius dalykus – apie pasaulio praeitį ir ateitį, apie nelaimes, kurių gali atnešti beatodairiškas, neišmintingas elgesys, ne tik gyvenantiems dabar, bet ir gyvensiantiems po mūsų.

David Attenborough, Jonnie Hughes „Gyvenimas mūsų planetoje. Mano liudijimas ir ateities vizija“ („Helios“ leidykla, 2021. Iš anglų k. vertė Jurgita Jėrinaitė)

Mėgstantiems laidas apie gamtą Davido Attenborough`o turbūt nė nereikia pristatyti – jo pavardė yra visapusės tokių laidų kokybės garantas. Visiems kitiems leiskite trumpai jį pristatyti – britų laidų apie gamtą kūrėjas ir vedėjas, kurio karjera tęsiasi kone 70 metų. Nors jam jau netrukus sukaks 95-eri, jis vis dar aktyvus – prisideda prie laidų apie gamtą kūrimo, advokatauja tarptautiniuose renginiuose dėl pasaulio susitelkimo spręsti klimato kaitos problemas.


Naujausias jo darbas kaip tik apie tai. 2020 metais pasirodė jo dokumentinis filmas ir knyga „Gyvenimas mūsų planetoje. Mano liudijimas ir ateities vizija“, vos po metų šią knygą galime skaityti ir lietuviškai. Tai iš dalies memuarai, kuriuose jis kalba apie savo karjerą, ką matė ir patyrė kurdamas laidas apie gamtą. Knyga apie tai, ką padarėme savo planetai, ir manifestas, raginantis kuo skubiau imtis veiksmų, nes „šiandieną mes visi esame Pripetės gyventojai. Patogiai gyvename savo kuriamos katastrofos šešėlyje“ (p. 13).

Knyga nėra perkrauta skaičiais, tačiau tie, kurie pateikiami, šiurpiai rodo, kaip nestabtelėdami augome gamtos sąskaita. 1937 m., kai pats D. Attenborough`as buvo į paauglystę beįžengiantis berniukas, besižavintis gamta ir fosilijomis, mūsų pasaulyje gyveno vos kiek daugiau nei 2 milijardai žmonių, o laukinės gamtos plotai užėmė 66 proc. žemės, 2020 – žmonijos populiacija siekia beveik 8 milijardus, o laukinės gamtos plotų beliko vos 35 proc.

Viena svarbiausių knygos žinučių, kad „kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo saugesnė gyvybė Žemėje, taip pat ir mes patys“ (p. 12), kad beatodairiškai alindami savo planetą patys siunčiame save į pragaištį, kad visa tai, kas jau dabar vyksta – klimato kaita, šėlstančios gamtos stichijos, itin spartus įvairių gyvybės rūšių nykimas, taip pat virusai, tokie kaip COVID-19, – yra išbalansuotos trapios gamtos sistemos padarinys.

Ir vis dėlto D. Attenborough`o ateities vizija optimistiška – jei priemonių imsimės nedelsdami, imsime gyventi tvariau, dar galime išsaugoti gyvybei palankią Žemę. Ir išsaugoti taip, kad mums patiems joje bus gyventi kur kas geriau. Bet tam reikia didelių pokyčių – ne pavienių žmonių nedidelių darbų, bet pasaulinio masto sprendimų. Kokie tie sprendimai ir ant kokio masto katastrofos slenksčio iš tiesų stovime – įtaigiai rašoma šioje knygoje, kurią į rankas vertėtų paimti daugeliui.

Andri Snær Magnason „Laiko skrynia“ (Leidykla „Debesų ganyklos“, 2021. Iš islandų k. vertė Vaida Jankūnaitė)

Vertimai iš islandų kalbos tikra retenybė – su nekantrumu čiupau skaityti Andri Snærio Magnasono „Laiko skrynią“. Smalsumą žadino ir tai, kad jau buvau skaičiusi prieš dešimtmetį į lietuvių kalbą verstą puikią Magnasono knygą vaikams „Mėlynosios planetos istorija“, tad ir dabar tikėjausi keliasluoksnio, intriguojančio ir susimąstyti skatinančio pasakojimo.

„Laiko skrynia“ sudaryta iš dviejų siužetinių linijų. Pirma – distopinė. Artėjant ekonominei krizei žmonės sulenda į naujausią mokslo išradimą – dėžę, kuri sustabdo laiką, kas atsiduria joje – nesensta ir nesikeičia, tiesiog stovi vietoje. Žmonės nusprendžia iš dėžių išlįsti tik tada, kai padėtis pagerės. Deja, vienas po kito į dėžes sulenda visi – nebelieka ne tik, kam gelbėti pasaulį, bet ir pačios ekonomikos. Pirmieji pabunda vaikai, jie randa savo tėvus tebegulinčius dėžėse, o pasaulį stipriai pasikeitusį. Žmonių beveik nebėra, o miestus užvaldė laukinė gamta.

Antra linija – pasakinė, ji ir užima didžiąją knygos dalį. Pabudusiems vaikams, rodos, vienintelė dėžėje netūnanti suaugusioji ima sekti pasaką. Apie princesę, kurią tėvas karalius taip brangino ir bijojo prarasti, kad norėjo jai padovanoti visą pasaulį ir laiką. Jis uždarė dukrą į nykštukų sukurtą skrynią, į kurią neprasiskverbia laikas, ir išleisdavo ją tik pačiomis gražiausiomis dienomis.

Visomis kitomis ji bežadė būdavo skrynioje. Neseno, bet ir nebrendo, nepatyrė pasaulio, nepatyrė laiko tėkmės, kuri ne tik apdovanoja raukšlėmis, bet ir teikia gyvenimui skonį bei prasmę. Pats karalius – stiprus, bet visai neišmintingas, apimtas gobšumo ir beprotybės, iškeliauja užkariauti pasaulio – prasideda žiaurus ir niekada nesibaigiantis karas, nešantis vien tik mirtį ir skausmą. Knygos pabaigoje šios dvi linijos susijungia į vieną istoriją.

Tai filosofiškas ir intertekstualus kūrinys, vaikai tikrai turėtų atpažinti įvairių pasakų motyvų, pavyzdžiui, „Miegančiosios gražuolės“ ar „Snieguolės ir septynių nykštukų“. Bet svarbiausia, kad knyga kviečia pagalvoti, kas yra laikas, ar laikinumas teikia mūsų egzistencijai prasmę, ar laikas pats savaime ko nors vertas, ar, vengdami skaudžių, nemalonių dalykų, iš tiesų galime suprasti, kas yra gyvenimas, ir būti laimingi? Galiausiai, ar įmanoma pabėgti nuo problemų ir skausmo?

Ar pateisino viltis knyga? Iš dalies. Jau minėta „Mėlynosios planetos istorija“ – tikras šiuolaikinės vaikų literatūros perliukas, o „Laiko skrynia“ pasirodė kiek painoka ir ištęsta, tačiau knyga neabejotinai įdomi ir verta jaunųjų skaitytojų dėmesio.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.