Kultūra

2021.05.10 15:55

Libertas Klimka. Kregždutės jau neša vasarišką šilumą

Libertas Klimka,etnologas2021.05.10 15:55

Šią prabėgančią savaitę, nors ir nelabai malonią orais, į Lietuvą sugrįžo kregždutės. Senovėje būdavo sakoma, kad jos į mūsų kraštą ant savo sparnų ir atneša vasarišką šilumą.

O kad kregždės pavasarį vėliausiai sugrįžta iš visų migruojančių sparnuočių, tai sakmėse pasakojama, kad žiemojančios ne dausose, o po vandeniu. Rudenį pievoje susiranda tokios migdančios žolelės, palesa jos, tada sutupia ant ežero nendrių, tos ir nulinksta vandenin...

Ir tik kai ledas ištirpsta, vanduo sušyla, kregždės sugrįžtančios prie žmogaus sodybų. Tada nustebusios klausia: „Išlėkiau – palikau pilnus kluonus, pilnus aruodus. Parlėkiau – tušti kluonai, tušti aruodai. Kad jie perplyštų, kad jie perplyštų!“ Šis smagus liaudiškas pasakojimas tikriausia dar ir iš to, kad skrisdamos į Afriką žiemoti, kregždės ilsisi ir nakvoja nendrynuose.

Lietuvoje peri trys kregždžių rūšys: šelmeninė, urvinė ir langinė. Pirmoji – kaimo sodybų gyventoja, antroji – paupių erozinių skardžių, o trečioji – miesto.

Langinės ir šelmeninės su seilėmis iš purvo nusilipdo lizdelius. Pats žodis „kregždė“ yra kilęs iš garsažodžio, pavyzdžiui, sakoma: „Girdžiu kregždėjimą žydros kregždingėlės“. O ką gi savo čiauškėjimu nori pasakyti šis mielas žmogaus įnamis?

Mūsų mitologijoje kregždė, dar vadinama blezdinga, apdovanota išties išskirtinėmis savybėmis. Ji galinti skrajoti po visas metafizinio pasaulio erdves. Todėl tikėtina, kad žvitrioji kregždutė mūsų etnokultūroje buvo kažkurios senovinės mitinės būtybės įvaizdis. Pasakojama, kad šio paukštelio nuopelnas žmogui yra tas, kad atnešė ugnį į žmogaus namų židinį.

Pasak sakmės, buvę taip: Dievas žmogui, kad jam nebūtų Žemėje šalta, nutarė duoti ugnies. Tačiau nei rojuje, nei danguje jos nebuvo. Tada Dievas pasikvietė kovą ir įsakė jam parnešti ugnies iš pragaro. Nuskrido kovas tenai, įlėkė į vidų, ir šast prie ugniakuro. Bet pamatė jį velnias, nutvėrė ir tuoj murkt į dervos statinę – išjuodino visą. Tada Dievas pasiuntė gandrą. Jį, tokį lėtapėdį, betykantį ugnies prie pragaro vartų, pastebėjo velnias. Griebęs dervuotą mentę, rėžė gandrui per kuprą. Parlėkė gandras be ugnies, su juodu lopu ant nugaros.

Pagaliau Dievas ugnies parnešti pasiuntė blezdingą, taigi kregždę. Toji greit greit nulėkė ir mikliai pagrobė nuodėgulį. Velnias ją pamatęs iš šaudyklės kad pykštels – ir perskėlė paukštelio uodegą. Už ugnies atnešimą Dievas leido blezdingai po vienu stogu su žmogumi gyventi, o atminimui paliko jai rausvą pagurkliuką. Ir jeigu kas jos lizdą išdraskytų, būtų skaudžiai nubaustas. Kregždė susiieškotų žariją ir įkištų ją stogan. Dar tą nenaudėlį apleistų strazdanomis, ir visi sakytų: „Už niekšingą darbą paliko kregždėtas – šlakuota nosimi“. Bet jeigu jau kregždė pastogėje susitaisė lizdelį, tai tuos namus gaisrai aplenks, – tvirtai tuo tikėta. Ir ji nepasirinks tų namų, kuriuose girdisi barniai, tvyro nesantaika...

Kitoje sakmėje pasakojama, kad kregždė nugirdo velnius tariantis, kur paslėpti ugnį, nagi – į titnagą ir geležį. Pasakė tą paslaptį žmonėms, tada šie pasidarė skiltuvą. Taigi kregždė – lietuviškų sakmių Prometėjas. Ugnis sukūrė namų jaukumą, o dar ir rugio grūdą paverčia duonele kasdienine. Pasakose kregždė atneša ne tik ugnies, bet ir gyvybės vandens.

Dar kita graži sakmė apie paukštelio pagurklio spalvą. Sakoma, kad kregždė snapeliu nubraukė kraujo lašą nuo Nukryžiuotojo žaizdos. Toliau jai lekiant, tas lašelis nutiško į derlingą dirvą. Tenai iš jo išaugo rūta, kurios lapeliai savo forma panašūs į kraujo lašą. Todėl rūtomis ir apsodinami kaimo kryžiai...

O vanagui prie sodybos pasirodžius, kregždė perspėja: Vyt, vyt, vagis, vagis! Žmogus taip pat stebi kregždžių elgseną, nes iš to galima oro permainas nuspėti. Jei kregždės pažeme skraido ar net sparnais paliečia vandens telkinio paviršių, tikrai greitai bus lietaus. Jei jos skraido būriais – lauk audros. Žinia, savo plačiomis žiomenimis jos gaudo museles ir mašalėlius, labai jaučiančius oro slėgį.

Ir ilgalaikiams orų spėjimams kregždė – geras pranašas. Sakoma, gegutei užkukavus anksčiau nei kregždėms parskridus, gero nelauk – vasara gali būti lietinga. Tačiau šiemet beveik vienu metu ir gegutė prabilo, ir kregždutės sugrįžo, tad tikėkimės, kad vasarą nei lietaus, nei šilumos nepristigs....

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.