Kultūra

2021.05.16 18:18

Vidas Poškus: mene turi būti šlamšto, nes jei viskas bus tobula, nepastebėsime van goghų

Valentinas Mitė, LRT KLASIKOS laida „Studija 50“, LRT.lt2021.05.16 18:18

„Dirbtuvėje galima pamatyti visą menininko gyvenimą, struktūrą. Jeigu menininko psichikoje yra chaoso, netvarkos, tai matyti ir dirbtuvėje. Žinoma, menininkui chaosas, netvarka, anarchija yra reikalingi“, – teigia plataus profilio menininkas ir menotyrininkas, kuratorius, rašytojas Vidas Poškus.

„Visą laiką suglumstu, kai mane įvardija tapytoju arba rašytoju. Vis dėlto esu baigęs dailėtyros mokslus ir manau, kad tai disciplina, leidžianti būti gana universaliam“, – pripažįsta V. Poškus.

LRT.lt projekte „Tapytojų portretai“ pateikia skaitytojams LRT televizijos ir radijo archyvuose nugulusius pokalbius su šiandieniniais tapytojais ir tapytojomis. Kol menininkai kuria savuosius vizualius pasaulius, LRT žurnalistai kuria pačių kūrėjų portretus.


„Mano tėvas yra dailininkas ir jis visada buvo pavyzdys. Mokyklos laikais man patikdavo istorija, literatūra, bet paskutiniais mokyklos metais jau norėjau būti tapytoju. Taip nusprendžiau, kad dailėtyra yra tai, kas leidžia pasireikšti įvairiuose laukuose ir gana plačiai“, – pasakoja V. Poškus.

V. Poškus yra parašęs knygą „Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“. Jis teigia šios knygos kūrybiniame procese supratęs, kad vienintelis dalykas, kurį norėtų veikti gyvenime, – tapyti ir rašyti, „tačiau dažniausiai būna, kad, kai rašai, nori tapyti, o kai tapai – rašyti. Nors be rašymo galėčiau išgyventi, be tapymo – ne.“

Dailininko ir dailės kritiko vaikystė prabėgo Alytuje. „Jame ankstyvojoje paauglystėje jaučiausi truputį nesuprastas, norėjosi bendraminčių tarp bendraamžių“, – pripažįsta V. Poškus.

„Aš labai norėjau atvažiuoti į Vilnių, tikėjausi susirasti artimų žmonių. Tačiau pirmaisiais metais bendraminčių nesutikau ir jaučiausi gana vienišas. Tik paskutiniais studijų metais atsirado daugiau bičiulių, bendraminčių. O pats Vilnius man visada buvo gražus, gundantis savo daugiasluoksniškumu“, – pasakoja V. Poškus.

Kalbėdamas apie kūrybos procesą, menininkas pažymi: „Galima sakyti, dirbtuvės neturiu, nes dirbtuvė visada yra mano gyvenamoji aplinka.“

„Mes su žmona [tapytoja, kuratore Aiste Gabriele Černiūte, – red.] išsinuomojome pusrūsį Žirmūnuose, tai turėjo būti bendra dirbtuvė, tačiau daugiau dirba žmona“, – teigia V. Poškus ir priduria, kad dirbtuve nereikėtų dalytis su kolega, kad ir koks jis artimas.

„Aš nuo studijų metų įpratęs dirbti ten, kur esu. Paprastai dirbu namuose, bet kadangi dirbu Vilniaus dailės akademijoje [yra VDA parodų salės „Titanikas“ direktorius, – red.], kuriu net ir darbo vietoje, kabinete, nors tai nėra pati patogiausia vieta“, – pripažįsta menininkas.

V. Poškus pasakoja apie savo knygą „Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“, fiksuojančią vietas, kuriose gimsta kūriniai. „Knygą rašiau su didaktine nuostata, galvodamas, kad tai turi žmonėms atverti tam tikras paslaptis. Stengiausi, dėl to, beje, buvau ir kritikuojamas, aprėpti labai platų menininkų diapazoną, kad tai nebūtų vienos kartos, vieno lauko menininkai“, – teigia knygos autorius.

Anot jo, knyga įpareigoja, nes „visi mano, kad tai tam tikras avansas į išliekamumą“. „Yra menininkų, kurie ypač vyresniais metais nori pasistatyti antkapinį paminklą – išleisti knygą, aprėpiančią visą kūrybą. Tai yra pats blogiausias dalykas, kokį menininkas gali sugalvoti, nes jis iš karto pradeda varžytis, nori pasirodyti geresnis, nei iš tikrųjų yra“, – mintimis dalijasi V. Poškus.

Anot V. Poškaus, „Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“ yra apie sėkmes ir nesėkmes, kartais labai dideles. Dirbtuvėje galima pamatyti visą menininko gyvenimą, struktūrą. „Jeigu menininko psichikoje yra chaoso, netvarkos, tai matyti ir dirbtuvėje. Žinoma, menininkui chaosas, netvarka, anarchija yra reikalingi“, – svarsto knygos autorius.

Menininkas pamena, kaip lankėsi Lino Leono Katino dirbtuvėje, kuri padarė didelį įspūdį: „Jo dirbtuvė yra kaip jo paties tapyba, ten yra spalvų, formų. Visas L. L. Katino gyvenimas yra dirbtuvėje, kuri it paminklas, instaliacija, tai yra meno kūrinys.“

V. Poškus teigia, kad parodų salių Vilniuje „yra pakankamai daug, bet dažnu atveju jos labai sudėtingos. Kiekviena erdvė turi savo charakterį, kurį reikia suprasti.“

Balto kubo idealas, anot jo, – pati paprasčiausia erdvė, baltos sienos, stačiakampio gretasienio struktūra, pilkos neutralios grindys, tokios erdvės praktiškai nėra Vilniuje. „ŠMC erdvė, Nacionalinės galerijos laikinų parodų salė turbūt yra geriausi variantai. Pavyzdžiui „Titaniko“ parodų erdvė yra kaprizinga, sunkiai suvaldoma, nes ten yra kolonos, nišos, langai ir tai iš karto kelia tam tikrų komplikacijų“, – teigia Vilniaus dailės akademijos muziejaus parodų salės „Titanikas“ direktorius V. Poškus.

Pasak jo, „kalbant apie MO parodinę erdvę, ji yra gana sudėtinga, bet pats statinys, besišypsantis fasadas, panašus į personažą Momo. Pamačius šią sąsają statinys pasidarė smagus ir linksmas.“

Taip pat V. Poškus džiaugiasi, kad yra dar viena muziejinė institucija ir privati iniciatyva. „Kuo daugiau tokių iniciatyvų, tuo geriau, nes blogiausia, kai yra monopoliai, tada meno rinka yra iškraipyta“, – teigia parodų kuratorius.

V. Poškus yra pastebėjęs, kad kolekcininkai „kartais bijo kolekcionuoti nežinomų, neatrastų menininkų darbus“.

„Apskritai Lietuvoje publika yra inertiška, pavyzdžiui, televizijoje matome tuos pačius veidus, tarsi bijome įsileisti naujų ir vis žiūrime į patikrintus, bet pabodusius personažus, taip ir su menais“, – pripažįsta V. Poškus.

Anot menininko, „socialiniai tinklai turi didžiulį pliusą, kai gali pademonstruoti savo kūrybą gana introvertiški žmonės“.

V. Poškus, būdamas Paryžiuje galerijose, stebėjosi, koks menas yra eksponuojamas, parduodamas: „Kartais būdavo visiškas šlamštas, bet manau, kad šio šlamšto turi būti, nes jei viskas bus tobula, tai nepastebėsime pačių van goghų.“

Kalbėdamas apie Lietuvos meną Europos kontekste, V. Poškus tvirtina, kad „mūsų menas yra įdomus, turime neblogas tradicijas ir tai jaučiama. Yra gerų menininkų, manau, tai vienas dalykų, kuriais Lietuva gali didžiuotis.“

„Kai buvo atidaryta Nacionalinės galerijos nuolatinė ekspozicija, aš bandžiau į ją žiūrėti žmogaus, atvažiavusio pirmą kartą į Lietuvą ir nieko nežinančio apie jos meną, akimis ir man pasirodė, kad jį būtų ištikęs didelis nusivylimas“, – teigia V. Poškus.

Pasak menininko, „bet kokios apibendrintos ekspozicijos, bandančios pristatyti panoraminį vaizdą, – truputėlį apgaunančios. Yra daug įdomių asmenybių ir, kad suprastume, kas yra Lietuvos menas, turime žinoti, kad tai nėra vienalytis fenomenas. Reikia eiti pas vieną menininką, į jo studiją, eiti į kito menininko renginį ir iš to susidėlioti savąją mozaiką.“

V. Poškus pažymi, kad Lietuvos vizualusis menas yra tipinis Vidurio Rytų Europos regionui, turintis sąsajų su Skandinavija, būtent per ekspresionistinį požiūrį, pasaulėžiūrą. Jis išskiria Edvardą Munchą, Lietuvos tapyboje buvusį vienu iš favoritų.

„Jei valstybė, visuomenė galvoja apie ateitį, tai turi ne teikti paramą menininkams, o investuoti į juos. Menininkai kuria pridėtinę vertę, tiek dvasinę, tiek materialinę“, – tikina V. Poškus.

Pagal laidos įrašą tekstą parengė Gabrielė Gokaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.