Kultūra

2021.05.16 11:20

Kipras Dubauskas socialinę kritiką perkelia į poetinę kalbą – jį domina urbanistinis mitas

LRT Plius, LRT.lt2021.05.16 11:20

Kipras Dubauskas, pasak menotyrininkės Ūlos Marijos Tornau, yra vienas ryškiausių jaunosios kartos lietuvių menininkų, jis, anksti pradėjęs, jau daugelį metų dirba su miestu ir jo erdvėmis.

Menininkas, kalbėdamas apie savo darbus, išskiria parodos „Dienanakčiavimas“ (2020) eksponatą pavadinimu „Bedarbis“. „Tai yra 28 tonų vilkiko, naudojamo oro uostuose, modelis ir jis pastatytas ant ŠMC stogo atbrailos“, – sako jis.

Tarpinė būsena, diena ir naktis, gatvė ir požemis, K. Dubauskas ieško kontrastų reikšmės ir alternatyvaus požiūrio į visuomenę.

Dokumentikos ciklas „Vizionieriai“. Kipras Dubauskas

„Visą laiką vienas dalykas nėra galimas be kito, visą laiką yra vienas kitą papildantys veiksniai, – taip autorius apibūdina parodos konstravimo principą. – Objektai nėra savarankiški, o vienas kitą papildantys ir susiliejantys į vieną pasakojimą.“

Menotyrininkė Ū. M. Tornau apibendrina, kad jis dirba su pogrindžiu arba paraštėmis tiek geografine, tiek politine, tiek socialine prasme.

Pats kūrėjas teigia, kad jį domina šiuolaikinė, urbanizuota mitologija, kuri perteikiama videopasakojimu: „Anksčiau būta žodžio, mito, gando principo, šiais laikais galbūt vaizdas ima viršų.“

Po nuodugnios pažinties su Vilniaus urbanistinėmis apylinkėmis Vilniaus miesto centras jam primena bet kokį kitą Europos miestą, būtent todėl pastaruosius penkerius metus menininkas tyrinėja Aukštuosius bei Žemuosius Panerius, Vilkpėdę, Bukčius, Lazdynėlius, Gariūnus.

K. Dubausko teigimu, tai toks ilgametis tyrimas, išsivystęs iš minėtos pietvakarinės, industrinės Vilniaus zonos tyrinėjimų: „Jų metu buvo atrasta požeminė lietaus vandens kolektorių sistema.“

„Jis jungia skulptūrą, analoginį kiną ir jo istoriją, vaikščiojimą ir psichogeografiją, – pažymi menotyrininkė, – tokį miesto tyrinėjimą, miesto matavimą savo kūnu.“

Menininkui įdomios paprasto žmogaus retai lankomi, neturintys jokių kultūrinių erdvių, turintys perspektyvų periferiniai miesto landšaftai ir apleistos lėto laiko zonos, nes, anot jo, gali daryti joms įtaką, stebėti pokyčius. Jį domina viešos erdvės santykio su architektūra, su žiūrovu klausimas.

Anot Ū. M. Tornau, bandydamas rasti meninių priemonių šitai socialinei kritikai išreikšti, jis tai daro nebe tokiu radikaliu, aktyvistiniu būdu, bet perkelia tai į meninę, poetinę kalbą.

Jo kūrinys „Prarasta valanda“ – valandos trukmės aštuoni filmukai, nufilmuoti skirtinguose Europos miestuose būtent tuo metu, kai persisuka valanda, kuomet įvedamas žiemos laikas: „Ta valanda įrašoma, nesakyčiau „nufilmuojama“, nes kadras statiškas, primena stebėjimo kameros vaizdą. Ir vėliau pavasarį, vėl grįžtant prie vasaros laiko, toje pačioje vietoje tas filmas būdavo parodomas.“

Kipras prideda, jog, panaikinus Europoje laikrodžių persukimą, jo filmai išliks aktualiu dokumentu.

Dvylika šeštadienių LRT PLIUS žiūrovų dėmesio lauks trumpos „Vizionierių“ (rež. Gabrielė Vilkickytė) serijos, pristatysiančios žymiausius Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjus, tarp kurių – Kristina Inčiūraitė, Lina Lapelytė, Mindaugas Navakas, Augustinas Serapinas ir kiti.

Tekstą pagal vaizdo įrašą parengė Gabrielė Gokaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.