Kultūra

2021.05.08 17:46

Tik LRT.lt. Vilnietę ir niujorkietę menininkes sujungė kūno tema kūryboje: anonimiškumas kūną paverčia kitonišku

Erika Paulauskė, specialiai LRT.lt iš Niujorko2021.05.08 17:46

Vilniuje gyvenanti lietuvė tarpdisciplininio meno kūrėja Gabrielė Gervickaitė ir Niujorke kurianti taivanietė fotografė Yi Hsuan Lai tikriausiai niekada nebūtų pažinusios viena kitos, užmezgusios draugystės ir sukūrusios bendro projekto. Unikalią galimybę, nutiesdama tiltą per Atlantą, šioms skirtinguose pasaulio kraštuose esančioms kūrėjoms suteikė virtuali tarptautinė menininkų rezidencija „UN/MUTE-10002“.

Šį sekmadienį, gegužės 9-ąją, švenčiant Europos dieną, Niujorke vyks tris mėnesius trukusios tarptautinės virtualios menininkų rezidencijos „UN/MUTE-10002“ („NE/NUTILDYTI-10002“) tiesioginė finalo transliacija feisbuke. Šios metu bus pristatyti dešimties komandų kūriniai. Lietuvą projekte atstovauja tarpdisciplininio meno kūrėja G. Gervickaitė, kuri loterijos būdu į duetą pavadinimu „RAM“ buvo sujungta su Niujorke gyvenančia taivaniete menininke Yi Hsuan Lai.

Šių metų vasarį prasidėjusi internetinė rezidencija sujungė net 20 įvairių meno sričių kūrėjų – 10 niekada Niujorke nesilankiusių menininkų iš Europos Sąjungos ir 10 iš Niujorko. Loterijos būdu į atsitiktinius duetus suskirstyti menininkai 12 savaičių bendradarbiavo virtualiai, kurdami bendrus skaitmeninius meno kūrinius. Jų kūrybinis procesas buvo užfiksuotas beveik keturiasdešimtyje valandų „Zoom“ sesijų.

Rezidencijos žiūrovai tapo unikalaus reiškinio liudininkais, stebėdami dviejų nepažįstamųjų, skiriamų geografinių ir kultūrinių, amžiaus ir rasės, lyties tapatybės ir skaitmeninių įgūdžių, kūrybinį procesą.

Interviu su virtualaus projekto „UN/MUTE 10002“ dalyvėmis

„UN/MUTE-10002“ – pernai vykusios pirmosios internetinės menininkų rezidencijos „10001“ tęsinys. Kartu su Niujorko galerija „Undecurrent“, Lietuvos kultūros institutu ir dar devyniais Europos Sąjungos partneriais įgyvendintą internetinį projektą inicijavo Lietuvos kultūros atašė JAV Gražina Michnevičiūtė drauge su Estijos kolege Jaanika Peerna.

Išskirtiniame interviu LRT.lt portalo skaitytojams kalbiname šio projekto dalyvę lietuvę tarpdisciplininio meno kūrėją, savo darbuose nagrinėjančią kūnų ir medicinos industrijos santykį G. Gervickaitę ir jos kūrybinę partnerę Niujorke gyvenančią taivanietę vizualiųjų menų atstovę Yi Hsuan Lai.

– Pasitelkiate kūną, kaip kūrybos įrankį. Kodėl jums svarbus santykis su kūniškumu, jo raiška?

G. Gervickaitė: Kūnas – tarsi įrankis, kurį galiu naudoti, kaip atmintį – pasitelkti tai, ką jis išgyveno ir su juo eksperimentuoti. Esu savo kūne ir noriu jį tyrinėti. Man įdomu tyrinėti ir kitus kūnus – kaip šie vienas su kitu „bendrauja“ arba ne, kas kam daro įtaką, kaip kuriami kontrolės mechanizmai.

Yi Hsuan Lai: Kūną matau ne tik kaip asmenį, bet ir kaip teritoriją. Vietą, kur galima jaustis saugiai, kuria galima pasikliauti. Asmeniškai toks artimas, intymus kūnas kūryboje tampa anonimišku. Jis virsta ne tik pastebimu objektu, bet ir subjektu, transliuojančiu mano skleidžiamą žinutę. Anonimiškumas kūną paverčia kitonišku, o kitoniškumas – nesavanaudišku.

– Abi naudojate fotografiją, jungdamos tikrus ir išgalvotus elementus kuriate naujus kontekstus. Kodėl renkatės šias raiškos formas?

G. Gervickaitė: Fikcija – dar vienas labai žaismingas įrankis, kurį mėgstu naudoti. Kurdama galiu paslėpti, tai ko nenoriu rodyti ir išryškinti dalis, kurios man svarbiausios. Jungdama tikrovę su pramanu į bendrą visumą, galiu išgauti naujas netikėtas prasmes, kelti man rūpimus klausimus, pavyzdžiui, kaip ir kodėl yra vaizduojamas žmogus.

Yi Hsuan Lai: Tai įrankiai, kurie dokumentuoja transformacijos procesus. Jie patvirtina, įžemina „buvimo čia ir dabar“ patirtį. Savo kūryboje naudoju molį, kurį paverčiu neegzistuojančiomis kūno dalimis, o fotografija padeda sujungti šiuos naujus tikrovės elementus su tikru kūnu. Šis procesas mano kūną paverčia tam tikra psichologine išraiška. Tuo pačiu tai ir būdas perteikti tam tikrą galią, kurios nesijaučiu turinti realiame gyvenime. Šie „patobulinimai“, tapimo kažkuo elementai suteikia stiprybės, kurią auginu susidurdama su sau nepatogiais dalykais.

– Kūrybinėse virtualiose sesijose drauge dėliojote idėjų žemėlapį iš nuotraukų ir raktažodžių. Dažnai minėjote tokius terminus, kaip „protezas“, „skausmas“, „intymumas“. Kurie žodžiai jums tapo reikšmingiausi?

G. Gervickaitė: Protezo reikšmė – kur kas platesnė, nei atkurtos žmogaus kūno dalys. Protezas gali tapti tam tikru papildomų galių suteikiančiu įrankiu. Tokiu, kurį turėdamas dalykus gali atlikti geriau, greičiau, kokybiškiau. „Zoom“ pagalba vykę mūsų susitikimai virtualioje rezidencijoje – irgi tam tikra prasme protezas, suteikiantis galimybę kalbėtis, matyti vieni kitus, reikšti savo mintis realiu laiku. Tai ir įrankis, su kuriuo galime tapti šiek tiek patobulinta savo versija.

Intymumas labai svarbus mano kūryboje, o ypač šiame projekte, kai kalbėdavomės apie kūną, mūsų patirtis. Kūno pasitelkimas kūryboje jau iš esmės yra intymus. Tuo labiau – nepažįstant žmogaus ir ieškant bendrų taškų, idėjų. Dirbant drauge su kūno tematika natūraliai patiriamas tam tikras atsivėrimas.

Yi Hsuan Lai: Rinkčiausi žodį „skausmas“. Prancūzų poetas Joe Bousquet yra pasakęs: „Mano žaizda egzistavo dar prieš man gimstant, kad ją įkūnyčiau“ (My wound existed before I was born to embody it). Skausmą suvokiu daugiau nei fizinį reiškinį. Jis reprezentuoja nepatogumą, kaltę, kurie apsunkina tarpusavio komunikaciją. Tai ir vienatvės, neužtikrintumo jausmas. Tam tikra prasme mano darbai – mano išraiška, kaip aš tvarkausi su šiais jausmais. Taip pat manau, jog skausmas – jausmas, kuris mus vienija, bendrina. Reakcijos į jį sugrįžta pas mane: kartais pamokydamos, kartais primindamos, kas aš esu.

– Įprasta manyti, kad menininkai uždari. Kokius jausmus kelia bendradarbiavimas su kitu kūrėju, kurio iki projekto nežinojote, nebuvote matę jo darbų?

Yi Hsuan Lai: Iš pradžių nenumaniau, kur nuves procesas. Įsiminė loterijos momentas, kai iš indų buvo traukiami kamuoliukai su dalyvių vardais. Kiekviename jų liko po vieną – mano ir Gabi (aut. past. Gabrielės). Supratusi, jog būsime porininkės, ėmiau ieškoti jos darbų, o radusi maloniai nustebau: pasirodo ir Gabi kūryba neatsiejama nuo kūno.

Tiesa, nors turime kūrybinio bendrumo, kartu tai buvo iššūkis. Nebuvo paprasta iškart rasti būdą kurti, dirbti drauge. Pamažu pradėjome atsiverti viena kitai, supratome, kad normalu jausti frustraciją dėl to, jog neaišku, kuria linkme judėti. Taip atradome kelią į bendradarbiavimą. Galima sakyti, ėmėme statyti tiltą, kad galėtume kurti. Esu labai dėkinga projektui, nes čia sutikau Gabi. Žaviuosi jos asmenybe, o tai tikrai padeda dirbti drauge.

G. Gervickaitė: Taip, taip, puikiai pamenu pirmuosius mūsų „Zoom“ susitikimus, kuriuose kartojome: privalome rasti tiltą, privalome!

Yi Hsuan Lai: O iš tiesų, kol neturi tilto – tiesiog imi ir plauki! (šypsosi)

– Viena jūsų gyvena ir kuria Lietuvoje, Vilniuje, kita – Amerikoje, Niujorke. Ar sužinoję, kad tapote partnerėmis projekte, skubėjote domėtis viena kitos kūryba, kilme, gyvenimo vieta, kalba ir panašiai?

Yi Hsuan Lai: Gabi ir mane skiria septynios valandos. Tą patikrinau pirmiausiai. Dar susižinojau, kaip tiksliai ištarti Lietuvos pavadinimą. Gabi savo darbuose naudoja nemažai iliustracijų iš sovietmečio laikotarpio, todėl pasidomėjau to meto istorija. Stengiausi suprasti, kodėl ji naudoja šio konkretaus istorinio periodo vaizdus, kokią reikšmę jie turi kūryboje.

G. Gervickaitė: Džiaugiuosi, kad dauguma dalykų atėjo natūraliai. Kartais mėgstame pasikalbėti, padiskutuoti apie tai, kas mums rūpi. Na tarkim, kad ir apie buvimą menininku – kad būti kūrėju nėra tas pats, kaip pavyzdžiui, filosofu, kad būti menininku yra darbas.

Yi Hsuan Lai: Diskutuojame, kaip išgyventi, kai esi menininkas. Nesvarbu, kur gyveni. Kiekvieną savaitę prieš pradedant mūsų tiesiogines sesijas, 15 minučių skirdavome tiesiog pašnekesiams.

G. Gervickaitė: Sutinkant žmogų iš kitos šalies man svarbiausia – asmenybė. Nesvarbu jo kilmė, iš kur šis atvyko. O „UN/MUTE“ jaučiausi tarsi visi gyventume vienuose namuose.

Yi Hsuan Lai: Taip, taip, lyg viename kambaryje!

G. Gervickaitė: Ir taip – tris mėnesius iš eilės. Natūralu, kad kaskart atrandi kažką naujo.

– Pandemija lėmė verbalinės kalbos svarbą, ji tapo dominuojančiu komunikacijos įrankiu. Projekte abiem teko bendrauti ne gimtąja kalba. Ar pasitaikė „pasiklydę vertime“ momentų?

G. Gervickaitė: Pamenu, džiaugėmės, kad anglų kalba nėra gimtoji mums abiem. Jaučiau, kad sėdime toje pačioje valtyje. Žinoma, Yi Hsuan anglų kalbos žinios gerokai lenkia manąsias ir tai natūralu, nes ji gyvena Niujorke, angliškai bendrauja kasdien. Labiau linksma, nei nepatogu, kai viena iš mūsų ar abi nesuprantame kokio žodžio ir bendru sutarimu keliaujame į „Google vertėją“ (šypsosi). Suprasti, ką tau sako žmogus, ką jis turi omenyje, yra labai svarbu. Jaučiuosi kur kas laisviau ir galiu labiau savimi pasitikėti, kai žinau, jog turiu teisę klysti.

Yi Hsuan Lai: Bendraudama su Gabi galiu jaustis ramiai, nepatiriant spaudimo kalbėti idealiai. Būna, kalbėdama supainioju būtąjį su esamuoju laiku ar pan., bet netobula kalba ar tartis nėra trukdis abipusiam supratimui.

G. Gervickaitė: Suprasti vienai kitą labai padeda ir nuotraukos, vaizdai, kuriais dalinamės. Jie daug pasako apie tai, kaip tu mąstai, ką nori pasakyti ar kaip jautiesi.

Yi Hsuan Lai: Niujorke kartais patiriu streso, kai noriu išreikšti savo mintis ar jausmus, tačiau negaliu greitai suformuluoti aiškaus atsakymo. Lyg burnoje būtų obuolys, kurio negaliu išsiimti ir išsakyti visko, kas galvoje. Pastebiu, jog tie, kuriems anglų kalba nėra gimtoji, turi gerokai daugiau empatijos ir kantrybės išlaukti, kad suprastų, ką kitas žmogus iš tiesų nori pasakyti.

– Pusė „UN/MMUTE“ rezidencijos dalyvių iš Niujorko, kita pusė – iš skirtingų Europos šalių. Ar prieš projektą turėjote kokių nors stereotipų, įsivaizdavimo ar išankstinių nuostatų?

G. Gervickaitė: Amerikoje lankiausi pora kartų. Čikagoje teko praleisti net 9 mėnesius. Tai gana ilgas laiko tarpas – spėjau susiformuoti įsivaizdavimą, kaip ten gyvena žmonės. Man smalsu, kaip atrodo žmonių kasdienybė jų namuose. Tarkim, visada įdomu matyti Yi Hsuan jos virtuvėje, paklausti, ką ji valgo. Tokie paprasti, kasdieniški dalykai daug pasako tiek apie asmenį, tiek apie vietą.

Yi Hsuan Lai: Lietuva man – vis dar paslaptingas kraštas (šypsosi). Kaskart nustebdavau, kai kalbėdama su Gabi už jos matydavau absoliučiai baltą foną, neturėdama menkiausio šanso paklausinėti „kas ten kabo ant sienos ir kodėl?“ (juokiasi).

G. Gervickaitė: Pažadu tau ekskursiją! Po namus, studiją ir po miestą (juokiasi).

– Rezidencijos dalyviai – labai skirtingi ne tik atstovaujamomis meno šakomis, bet ir kilme, požiūriu į politiką, lytiškumą, identitetą ir t.t. Ar per virtualias sesijas spėjote pajusti ryškių skirtumų, iššūkių arba, kaip tik, – bendrystę?

Yi Hsuan Lai: Mano manymu, norėdamas kalbėti, diskutuoti tokiais jautriais klausimais, kaip politika, lytiškumas ir panašiai, turi labai gerai suprasti, apie ką kalbi. Tai itin gilus laukas, daugiasluoksnė teritorija. Jaučiu, kad net suprasdama, jog kūryboje susiduriu su lyties ar kūniškumo klausimais, dar neįgavau tiek pasitikėjimo savimi, kad galėčiau drąsiai išstoti su konkrečiu pareiškimu. Tuo labiau – kai esi įrašinėjamas ir tas įrašas virtualioje erdvėje liks neribotam laikui.

Jaučiu, kad kūniškumo, lytiškumo temos – labiau vakarietiškas kontekstas. Šie klausimai mano akiratyje atsidūrė tik tada, kai ėmiau studijuoti magistrantūrą Niujorke. Kol gyvenau Taivane, nesusimąstydavau apie tai, nepagalvodavau, kad galiu pritaikyti savo kūryboje.

G. Gervickaitė: Labai rezonuoja tai, ką sako Yi Hsuan. Viena iš priežasčių, kodėl man patinka keliauti – žmonių pažinimas. 2009-aisiais vieną magistrantūros studijų semestrą praleidau Švedijoje, UMEA meno akademijoje (Art Academy of Fine Arts). Būtent ten pradėjau plėtoti savo dabartinę kūrybinę kryptį apie kūniškumą. Jutau ir mačiau, kad kalbėti apie kūną ten nebuvo taip sudėtinga, kaip tuo metu Lietuvoje. Kitaip tariant, Vilniuje neturėjau įrankių, kaip prieiti prie mane dominančių temų, o ten matydama, kaip dirba studentai ir kas jiems rūpėjo, jaučiausi paskatinta atsigręžti į save ir pradėti tyrinėti kūną, ne tik kaip grožio idealą, bet ir kaip ir politinį įrankį. Būdama ten jaučiausi tarsi atvykusi iš „viduramžių“. Sužavėjo tiek pagarba studentams, tiek tolerancija vienas kitam.

Kalbant apie „UN/MUTE“, galiu tik pasakyti, kad visi rezidencijos dalyviai, visos komandos, man atrodo labai tolerantiški ir atviri pasauliui žmonės.

– Susidaro įspūdis, kad dalyviai kartais užsimiršta, jog yra filmuojami: atvirai dalinasi asmeniškais išgyvenimais, giliai neria į kūrybos procesus. Toks menininkų apsinuoginimas – unikalus. Kai kurie rezidenciją vadina asmenine psichoterapija, naujo „aš“ atradimu. Ar žiūrite įrašus? Kokius jausmus tai kelia?

G. Gervickaitė: Bijau žiūrėti (juokiasi). Akistatos su savimi, savo baimėmis čia neišvengsi, nes nustatyti aiškūs laiko limitai, tikslai, todėl dažniausiai nėra kur trauktis: daliniesi savo atvaizdu, kūnu, požiūriu, jausmais čia ir dabar. Ir tai padeda keliauti tolyn. Turbūt padeda ir tai, kad aš nepažįstu Yi Hsuan. Juk neseniai susitikome pirmą kartą gyvenime ir dar virtualioje erdvėje.

Yi Hsuan Lai: Manau kiekvienas kartas nuo karto patiriame nepatogumą, kad esame įrašinėjami. Juk kalbėti tenka tiesiogiai, aiškiai, sutilpti į duotą laiką. Iš pradžių prieš įrašinėjant su Gabi turėdavome pokalbių „iš po stalo“ (juokiasi). Jie atrodė tikresni, natūralesni nei įrašas. Bet paskutinių sesijų metu nustojome tą daryti, nes ėmėme jausti, jog kartais išsakome tikrai įdomių dalykų, o šie lieka neužfiksuoti. Išmokome tiesiog paleisti.

– Projekto dalyviai sesijose kalba apie intymumo, žmogiško kontakto trūkumą, šį pavasarį ypač išryškėjusią vienatvę. Kaip jaučiatės jūs? Ar ilgiau nei metus trunkanti socialinė atskirtis paveikė kūrybą?

G. Gervickaitė: Man šiuo periodu kurti ypatingai sunku, nes esu tikrai socialus žmogus, man reikia žmonių aplinkui. Susitikti, kalbėtis, jausti, liesti – labai svarbu. Apsilankyti įdomiose galerijose – taip pat. Reikia atskiro laiko tiek sau, tiek savo studijai. Nekeliavau jau metus – tai kažkas man visiškai neįprasto.

Yi Hsuan Lai: Visada buvau žmogus, kuriam reikia daug laiko sau, kad galėčiau susikaupti darbui. Jaučiau, kad pandemijos pradžioje visa situacija mane veikia depresyviai, bet prabėgus maždaug mėnesiui pradėjau dviračiu minti į studiją Grynpointe (Greenpoint). Ji – maždaug valanda kelio nuo mano namų Brukline. Taip sukūriau darbus, su kuriais atkeliavau į šią rezidenciją. Tada iki galo nesuvokiau, bet žvelgdama į viską iš dabartinės perspektyvos matau, kad tie darbai puikiai atspindi tuometinę mano būseną, atskleidžia, kaip jaučiausi. Matyt, priimu bet kokią situaciją, kad ir kaip ji veiktų kūrybą.

– Per pandemiją kiekvienam iš mūsų teko kažko atsisakyti. Ko labiausiai trūksta jums? Kaip sau padedate išgyventi šį laikotarpį?

G. Gervickaitė: Man padeda ritualo sukūrimas. Atsikelti kasdien tuo pačiu metu, vedžioti šunį. Rezidencija taip pat tapo ritualu: susijungiame kiekvieną savaitę tuo pačiu metu. Tai padeda. Ir, aišku, „dedlainai“ (aut. past. darbų terminai). Susiimi ir pasakai sau, kad privalai atlikti, kas sutarta.

Yi Hsuan Lai: Padeda dienoraščio rašymas, važiavimas dviračiu iš taško A į tašką B. Prasidėjus pandemijai ėmiau piešti. Nesu dailininkė, nežinau, kaip tai daryti profesionaliai – tiesiog išsirenku teptuką, dažus ir pradedu. Piešdama galiu nekontroliuoti savęs, jausti laisvę.

Labiausiai ilgiuosi buvimo su žmonėmis. Paprastų, bet būtinų dalykų: skaniai pavalgyti mieste, sėdėti, kalbėtis, negalvojant, kad gali užsikrėsti virusu, nejaučiant, kad aplink tave esantys galvoja tą patį. Ilgiuosi gatvės muzikantų, apsuptų jų besiklausančių praeivių. Niujorke iki pandemijos to buvo gausu. Apskritai, visas pasaulis, o Niujorkas – ypač, galėjo pasiūlyti tiek daug dalykų. Mėgstu stebėti meną, žmones gatvėse, sugerti aplinką į save. Staiga suprasti, kad viskas, ką gali padaryti – likti namuose – nelengva. Panašu, kad kiekvienas sau turime persistatyti pasaulį, permąstyti, ką iš tiesų veiki, susikurti lauką savo darbams, atsakyti, kas tau rūpi.

– Papasakokite apie judviejų bendradarbiavimo rezultatą. Koks jis? Kokią žinutę neša?

G. Gervickaitė: Rinkome vaizdus, susijusius su kūnu ir mus supančia aplinka, jos elementais. Keliame klausimus, kaip mus veikia vieni ar kiti aplinkos objektai, kontekstai, kuriuose atsiduriame. Analizuojame požiūrį kūną, santykį su juo, kaip jį traktuojame ir kas tai lemia. Kiekvieną savaitę rodydavome, ką naujo turime, aptardavome. Iš jų sukūrėme ziną (aut. past. zinas – savarankiškai išleista knygelė, asmeniškai atsispausdinama, surišama, platinama).

Yi Hsuan Lai: Mūsų idėja – užfiksuotais vaizdais atspindėti visą rezidencijos kūrybinio proceso eigą. Pasirinkome ziną, kaip raiškos būdą, nes tai forma, kurią gali atversti, išlankstyti, išplėsti. Skaitmeninė erdvė, kurioje kuriame – beribė. Gali prisiartinti vaizdą iki menkiausių smulkmenų, plaukioti toje erdvėje, tarsi bekraščiame baseine. Zino forma – tarsi atsakas šiai skaitmeninei erdvei. Jei projekto finalo paroda vyktų galerijoje, planuojame turėti ir dvi fizines eksponuojamas nuotraukas (vieną mano, kitą – Gabi ). Viskas, kuo dalinamės virtualioje erdvėje tarsi ištirpsta, tenka tos informacijos ieškoti, iki jos prisikasti. Todėl mums svarbu dokumentuoti procesus, juos išsaugoti, turėti ir materialią, apčiuopiamą kūrinio formą.

– Ar jums apskritai svarbus fizinis darbų pavidalas, kūrinių eksponavimas parodose?

Yi Hsuan Lai: Taip, ypatingai – fotografijų. Čia svarbų vaidmenį atlieka kūrinio mastelis, atstumas tarp kūrinio ir stebėtojo. Turėjome mintį ziną susiūti siūlu, tai būtų kaip reakcija – tęsinys į Gabi sukurtuose darbuose naudojamą spausdinimo mašinėlę. Materiali, apčiuopiama forma daug pasako apie kūrinio kokybę. Tuo tarpu skaitmeninėje erdvėje ją įvertinti keblu.

G. Gervickaitė: Svarbus ir jausmas, galimybė paliesti ar rinktis, kaip, kokiu rakursu žvelgti į kūrinį. Dabar tiesiog noriu įsivaizduoti žmones parodos erdvėje, galinčius bendrauti vieni su kitais, apsikabinti.

– Ką išsinešate iš „UN/MUTE 10002“? Kokios patirtys jums atrodo vertingiausios?

Yi Hsuan Lai: Jei ne rezidencija – tikriausiai niekada nebūčiau sutikusi, pažinusi Gabi. Esu dėkinga už šią galimybę. Mano patirtį puikiai iliustruoja ir susitikimas su Daina galerijoje „Undercurrent“ (aut. past. D. Mattis – meno erdvės bendraįkūrėja, viena iš projekto „UN/MUTE“ organizatorių). Nerimavau dėl kūrybinio rezultato, kas bus jei nespėsime, turėjau galybę klausimų. Ji mane nuramino, kad jau pats kūrimo procesas yra kūrinio dalis. Man toks požiūris labai svarbus – mokantis kantrybės, vertinti kiekvieną pokalbį ar diskusiją.

G. Gervickaitė: Projektas man dovanojo naują pažintį, draugystę, naują bendradarbiavimą, profesionalias konsultacijas, praplėtė akiratį, leido pasijusti kažko didelio dalimi. Tikiuosi, kad galėsime su Yi Hsuan pasimatyti ir susipažinti gyvai.

Įsimintinas momentas – konsultacijos su kuratoriumi Rauliu Zamudio. Peržvelgęs mūsų užfiksuotą rezidencijos procesą jis davė įžvalgų ir patarimų, paskatino mus pagalvoti ir apie „trečiajį“ darbą, kuris būtų nei vienos, nei kitos, o tiesiog naujas ir nepriklausomas. Manau, kad tai – puiki idėja, šio bendradarbiavimo tikslas, kaip tam tikras nekasdieniškos patirties kūrinys.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.