Kultūra

2021.05.08 13:58

Paulina Pukytė. Čia grybas ar ne grybas?

Paulina Pukytė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.05.08 13:58

O kas geriau – grybas ar kalva? O kas geriau – kalva miesto centre ar grybas parko užkampyje? Leiskim tam Labašauskui pastatyti tą grybą, kad nebesuktų niekam galvos dėl tos savo partizanų kalvelės daugiau niekada.

Rašytojos, menininkės Paulinos Pukytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Leiskime visiems vilniečiams, kurie gal net ir nėra vilniečiai, „trykšti kūrybiškumu“ ir puošti Vilnių iš pašaknų.

O kas geriau – ar negražus namas, ar negražus namas su negražiu, bet labai dideliu piešiniu ant jo? O kodėl tas namas negražus? O kodėl tas milžiniškas grafitis negražus?

Kad nekiltų tokių klausimų ir ginčų, geriausia atrinkti ir finansuoti tokius kūrinius Vilniaus viešosioms erdvėms „pagyvinti“, kurie nei idėjinės, nei vaizdinės išraiškos apskritai neturi.

Pavyzdžiui, „Vilnius Bunda“. Bunda – iš didžiosios raidės. Ir kas gi tas mums nežinomas „kūrybiškumu trykštantis“ žmogus vardu Vilnius, pavarde Bunda? Ir ką jis čia mums padarys? Įtrauks ir atgaivins. Ką įtrauks? Net penkiolika Vilniaus rajonų. (Taip ir sakytų, kad tiesiog visą Vilnių.)

O ką jis atgaivins? „Pamirštas Vilniaus erdves, sujungdamas didžiulį Lietuvos ir užsienio profesionalų tinklą, istoriją, architektūrą bei naująsias technologijas.“ O kokios srities bus tie Bundos profesionalai? Gal visų? O gal tik trinkelių klojimo? O gal tik medelių prigijimo? O ką tas profesionalų tinklas padarys tose mūsų erdvėse? Paslaptis.

Galbūt netgi žais su laiku, nes kasmetinį konkursą laimėjo šiais metais, o Vilnių gaivins net trejus metus iš eilės. Savivaldybė davė pinigų Vilniui Bundai, Vilnius Bunda sukvies profesionalus, o profesonalai gaivins, ir turbūt jau čia nebus nei pono Bundos, nei tuo labiau savivaldybės reikalas. Ar tai gerai, ar blogai? Priklauso nuo to, kam tai rūpi. Ir dar nuo to, kas ten bus. Ir dar nuo to, ar kas ten bus, bus tik tol, kol bus, ar visam laikui, kaip ir tie milžiniški grafičiai ant namų.

Arba kaip sodas. O kas yra sodas? Sodas – tai medžių nebuvimas. O jeigu jų ten dar yra – iškirtimas. Tuomet sodas gali pasidaryti net japoniškas. O kas yra draugiškas sodas? Tai vieta, kur visi vieno Fabijoniškių kvartalo gyventojai draugiškai ir kartu galės uosti vieno žmogaus užkurto lauželio dūmus ir svilinamos mėsytės aromatus, net neišeidami iš namų.

Užteks, kad vienas išeis į lauką ir uždūmins visam namui ir visam kiemui, nes daugiabučio kieme įtaisytas meninis akmeninis grilis bus amžinas, nepatraukiamas, nepavagiamas ir, svarbiausia, legitimuotas kultūros objektas. Va ir netiesa, kad ten bus tik tas vienas amžinas ir legalus grilis! Amžini ir legalūs griliai ten bus du! Todėl net du namų ūkiai galės išeiti iš savo ankštų butų – tie vilniečiai, trykštantys kūrybiškumu, – ir tada vienas namų ūkis galės kūrybiškai kepti šašlyką, o kitas – dar kūrybiškiau – dešreles!

Ir dūmų į langus visiems kitiems butams jau tada tikrai užteks. Ir visi pasijus likimo broliais, tikra draugiška ir darnia bendruomene. Be to, ten bus įamžintas ir akmeninis stalas, ir net akmeniniai suolai, kurie visi kartu ir taps draugiška skulptūra. O ar nėra nesveika mergaitėms sėdėti ant akmenų? Jeigu joms nesveika, tegul ir nesėdi. Ir be jų bus kam pasėdėt.

O kas geriau – Žaliojo tilto skulptūros ar jų nukėlimas? Ar apsimesti, kad atsirado skubus reikalas skulptūras parestauruoti, ar apsimesti, kad jų čia niekada ir nebuvo? O kas geriau – ar automobilio reklama ant tilto, ar gėlių vazonai ant tilto? Ar geriau meninė ir architektūrinė Ambraso intervencija, užtikrinanti, kad skulptūros ten niekada nebegrįš? Ar čia bus amžinas problemos priminimas, ar, atvirkščiai, jos atsikratymas?

O kas geriau – ar automobilių, gėlių ir bet ko kito, įskaitant ir meną, atsiradimo ant to tilto galimybės panaikinimas, ar tokios galimybės išsaugojimas? Jei nepasisekė tik vienas komercinis išsišokimas ir tik vienas meninis projektas (o gėlės gal tiesiog nušalo), tai ar daugiau mėginti ir neverta, jau pripažinkime savo neįgalumą tuo klausimu? Ir kad nebesuktų mums niekas galvos dėl to Žaliojo tilto daugiau niekada.

O tuo tarpu Londone, Trafalgaro aikštėje, ketvirtasis postamentas tampa pyragėliu, ant kurio yra viskas, ko „nereikia“: ir drimbanti plakta grietinėlė (icing on the cake – kitaip sakant, malonus, bet nebūtinas niekutis), ir vyšnia (cherry on the cake – kitaip sakant, dar vienas malonus bet nebūtinas niekutis), ir didelė musė, ir aplinką sekantis dronas, bendru pavadinimu „parazitai“. O kuris iš tų parazitų geriau – tikras ar dirbtinis? Bet kuris iš jų yra tikras, o kuris yra dirbtinis?

Nors šis kūrinys vadinasi „Pabaiga“ ir daug kam jis nepatinka, o daug kam ir visas ketvirtojo postamento projektas nepatinka, pavyzdžiui, yra kritikų, manančių, kad jis tempia meną atgal į devynioliktą amžių, o ne skatina judėti pirmyn, nes postamentai apskritai nebeturėtų dominti menininkų, tačiau menas ant ketvirtojo postamento bent kol kas dar tikrai nesibaigs.

Ir nors yra pasiūlymų užkelti ten paminklą kam nors visam laikui, menas ten kol kas ir toliau bus laikinas – vadinasi, nuolatos bus, bet ir nuolatos keisis, bus ir vienoks, ir kitoks, patiks ir nepatiks ir, tikėsimės, suks visiems galvas visada.

Rašytojos, menininkės Paulinos Pukytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.