Kultūra

2021.05.07 19:17

Donatas Puslys. Knygos, kviečiančios apmąstyti santykį su istorija

knygų apžvalga
Donatas Puslys, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.05.07 19:17

Šįkart mano rankose dvi knygos, pretendavusios į geriausios 2020 metų verstinės šiuolaikinės grožinės literatūros knygos apdovanojimą, – Rasos Drazdauskienės verstas ir „Baltų lankų“ leidyklos išleistas Grahamo Swifto romanas „Regimybės“ ir Kazio Uscilos išversta Wieslawo Mysliwskio „Adatos ąsa“, kurią išleido leidykla „Mintis“.

Penktadienį paaiškėjo, kad Verstinės knygos konkursą laimėjo Wieslawo Mysliwskio „Adatos ąsa“.

Tiesa, knygas sieja ne tik ši bendra nominacija, tačiau ir pastanga apmąstyti, kaip istorija formuoja žmonių likimus ir kaip žmonės, apmąstydami savo gyvenimo kelią, pasakoja istoriją ieškodami ten gyvenimo kelią pakreipusių gelminių srovių. Esame pratę klausti, kaip praeitis suformavo mūsų šiandieną, tačiau šiose knygose užduodamas ir kitas klausimas – kaip dabarties aplinkybės lemia istorinį pasakojimą ir tai, ką jame akcentuojame, ką praleidžiame ir pamirštame.


Pasakodamos skirtingų žmonių likimus knygos apmąsto gyvenimą kaip kelią, kurio pradžioje į kelionę žmogus žvelgia kaip į galimybę, akcentuodamas laisvę, o pabaigoje kreipdamas žvilgsnį praeitin, vis dažniau užsimena apie lemtį, siekdamas išskaityti ženklus, ilgame kelyje bylojusius apie neišvengiamybę, atvedusią būtent į šią, o ne kitą galutinę stotelę.

„Yra burtų lazdelės, bet burtų lazdelės nėra“

Džekas ir Ronis buvo seni bičiuliai, susipažinę dar armijoje, kur metė iššūkį karinei administracijai, kaip savo civilines profesijas nurodydami atitinkamai komikas ir magas. Po tarnybos jie neprarado tarpusavio ryšio ir bandė kurti šokančio komiko ir mago iliuzionisto duetą. Nepavyko.

Tačiau vieną dieną Džekas, vis tik užkūręs sėkmingą solinę karjerą, susiranda savo vietos gyvenime vis dar nesuradusį Ronį ir pasiūlo jam pasiieškoti asistentės, kad kitą vasarą visi trys galėtų pasirodyti varjetė Anglijos kurortiniame pajūrio mieste Braitone. Ir štai 1959 metų vasara. Už kulisų Džekas laukia savo eilės žengti į sceną po varjetė kulminacija tapusio Ronio ir Ivės dueto, scenoje virstančio Didžiuoju Pablu ir Eva, pasirodymo.

Tačiau spalvų, magijos, įtampos ir laukimo kupini pasirodymai, po kurių Ronis ir Ivė iš niekam nežinomų artistų per vieną vasarą tapo žvaigždėmis, yra ir paskutinieji šiai trijulei. Ronio Ivei dovanotas sužadėtuvių žiedas netrukus nugrims į jūros dugną, vienas iš trijulės, laikytas nepataisomu mergišiumi, suvoks atradęs tą vienintelę savo gyvenimo meilę, o kitas daugiau niekada nepasirodys ne tik varjetė, tačiau ir apskritai dings be žinios.

Grahamas Swiftas „Regimybėse“ narplioja žmogaus tapsmo ir santykių problematiką, o visame tame ypač jaučiamas ir istorijos sunkis, skatinantis žmogų jaustis taip, tarsi šiandiena būtų tik netvarus pastatas, iškilęs virš sūkuriuojančių vandenų. Po didinamuoju stiklu atsiduria tėvų ir vaikų santykiai – Džeko poreikis sulaukti stumtelėjimo į nugarą iš savo mamos, Ivės mamos pastangos režisuoti savo ir dukros gyvenimą kartu pamokslaujant apie tai, kad gyvenimas yra neteisingas, tad belieka išlaukti ir griebti savąjį šansą.

Tačiau daugiausia dėmesio skiriama Roniui, augusiam niekingiausiame iš visų įmanomų Londono Betnal Grino rajono namiūkščių su mama, kuriai gyvenimas nebuvo ir jau niekada nebus teisingas, ir kartais pasirodančiu, tačiau taip pat netikėtai pradingstančiu jūreiviu tėvu.

Ir štai vieną 1939 metų dieną mama atvedė aštuonmetį Ronį į traukinių stotį puikiai žinodama, kad dėl prasidėjusio karo ir Londono bombardavimų grėsmės tenka ilgesniam laikui su juo išsiskirti. Kaip tas Oksfordšyre praleistas laikas pakeis Agnesės Din sūnų? Ar Ronis pas ponus Lourenus ras geresnius namus, kitokio gyvenimo viltį, o Eriko Lourenso asmenyje įžvelgs ne tik žmogų, išmokiusį jį magijos triukų ir leidusį tapti „burtininko mokiniu“, tačiau ir užpildžiusį tą vaidmenį, kurio neatliko ir nė nesistengė tikrasis jo biologinis tėvas?

Ką po daugelio metų ligoninėje stovėdamas prie mirusios mamos kūno jaus Ronis ir kaip tada suskambės pono Lourenso žodžiai, perspėjantys, kad yra tik burtų lazdelės, tačiau burtų lazdelės nėra. Nėra to stebuklingo recepto, leidžiančio lengvai išsigydyti sielos žaizdas, vienatvės ir netekties kančią. Magija gali perkeisti daug ką, bet ne esminius gyvenimo dalykus.

„Regimybės“ gliaudo ne tik tėvų ir vaikų santykius, tačiau ir žmogaus troškimą būti mylimam. Kūrinys pasakoja apie žmones, kurių potencialas išsiskleidžia ir sužydi palytėtas kito meilės, turinčios galią padaryti mus kitais žmonėmis, arba nuvysta netekęs jos spindulių. Kas būtų buvęs Džekas – Britanijos imperijos 2-ojo laipsnio ordino kavalierius, kino žvaigždė, režisierius ir prodiuseris, – jei ne žmona ir jos pastangos? Ar Ivė, kadaise tik iliuzionisto asistentė, būtų atradusi savyje šalto proto ir įžvalgią verslininkę, jei ne vyras, su kuriuo praleido beveik pusę amžiaus?

O kas nutiko su Roniu jo dovanotam sužadėtuvių žiedui nugrimzdus vandenyje? Kas apskritai daro žmogų laimingą ir kaip žvelgdami atgalios mes bandome išskaityti savo laimių ir nelaimių priežastis? Swifto pasakojime varjetė scena ir užkulisiai tampa metafora kalbėti apie kasdienio gyvenimo perskyrą ir sampyną tarp regimybės ir tikrovės, įvaizdžio kaip pastangos atrodyti kito akyse ir gilinimosi į savo sielą, bandant susivokti savyje.

Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį

„Negalėjau dovanoti jiems už tą Adatos Ąsą, kuri buvo vienas vertingiausių miesto senovės paminklų. Paprastai vadinta Adatos Ąsa buvo beveik pirmykštės būklės išlikę dominikonų varteliai – viduramžių gynybinės sienos fragmentas“, – apmąstydamas atmintyje gyvą, tačiau iš šiandieninio miesto, kuriame kadaise gyveno ir išgyveno pirmosios visą tolimesnį gyvenimą paženklinusios meilės potyrį, kraštovaizdžio jau pašalintą atminties simbolį pasakoja Wieslawo Mysliwskio romano „Adatos ąsa“ herojus.

Adatos ąsa nėra tik architektūrinis paminklas, tai ir Evangelijos pagal Morkų pasakojimo fragmentas, bylojantis apie žmogaus pečius užgulančią sunkią pareigą visų išbandymų, gundymų, vilionių akivaizdoje gyventi teisingą ir dorą gyvenimą. Knygoje pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo, jo sukeltos destrukcijos atneštų nepriteklių išbandymus, Holokausto traumą, socializmo kūrimą, kurį iš pradžių lydėjo kai kurių tikras ar veikiau dėl asmeninės naudos išskaičiuotas entuziazmas, galiausiai virtęs tik cinišku spektakliu. Kaip tokiais laikais išlįsti pro Adatos ąsą?

Be to, Adatos Ąsa yra simbolinė susitikimo vieta, kurioje jaunas pasakotojas, dar tik kopiantis į savo gyvenimo kalną, susitinka jau pasenusį pasakotoją, kuris leidžiasi nuokalnėn į buvusio gyvenimo prisiminimus ieškodamas savo likimo pradžios dar net nedygstančiame grūdelyje. Taip iš pamokų pabėgęs mokinys, viltingai laukiantis tos, kurią pamilo, susitinka tą, kuris seniai prarado bet kokią viltį žinodamas, kad ji neatėjo ne tik tuomet ar kitą dieną, tačiau jau nebeateis niekada.

Taip tas jaunuolis, kuris iš pirmo karto nepapuolęs į universitetą ir kol kas dirbantis sezoniniu darbininku vaisių spaudykloje, kol pasirinks, ar toliau bandyti savo laimę etnografijoje, ar istorijoje, susitinka garbų istorijos profesorių, tapusį žymiu visame pasaulyje medievistu tik todėl, kad studijuoti šiuolaikinę istoriją būtų reiškę įsivelti į kovą dėl istorijos, kur kiekvienas trokšta pakilti į jos viršūnę.

Taip susiduria du žvilgsniai, kurių vienas ilgisi jaunystės, tačiau suvokia, kad ji sensta taip pat greitai, kaip ir mada, bei su užuojauta žvelgia į jos aistras, viltis ir troškimus žinodamas, kad nemenkai daliai jų nebus lemta išsipildyti, ir kitas, kuris jaunystėje neapkenčia senatvės, taip tarsi bandydamas išvengti likimo.

Knygos pasakojimas sudarytas iš skirtingų atsiminimų fragmentų, sudėliotų ne chronologiškai. Juk taip veikia ir mūsų atmintis, šokinėjanti iš vieno laiko į kitą tam, kad ten ieškotų šiandien rūpimų atsakymų.

Visi šie atminties fragmentai yra paskata apžvelgti ne tik paties pasakotojo gyvenimą, tačiau ir apmąstyti tokius klausimus, ar istorija yra tik apie praeitį, ar nors ir kokia tolima bebūtų, vis tik kalba ir apie dabartį padėdama mums susirasti save laiko žemėlapyje, koks yra asmeninės ir kolektyvinės atminties santykis, kai, viena vertus, mums liepiama atsiminti daugiau, nei išgyvenome, tačiau, kita vertus, jaučiame, kad tai, kas pasakojama, kartais konfliktuoja su tuo, kaip aš atsimenu, ar tai, ką prisimename, ir yra tiesa, kodėl mums reikia istorinių paminklų, primenančių sunkią istoriją ir neleidžiančių mūsų sąžinei nusiraminti.

Tiek Swifto, tiek Mysliwskio kūriniai mane visų pirma ir sužavėjo savo gebėjimu aptarti šiuos fundamentalius filosofinius klausimus, pasakojant eilinių žmonių gyvenimus. Ir tai yra meistriškas parodymas, kad tie klausimai yra ne profesionaliems filosofams, istorikams ar rašytojams, o kiekvienam iš mūsų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.