Kultūra

2021.05.08 20:30

Rimanto Kmitos knygų rekomendacijos: apie žmones, kurių gyvenimas – nesibaigianti avarija

Rimantas Kmita, rašytojas2021.05.08 20:30

Vyresnioji vis padejuoja, kad nebėra ką žiūrėti per „Netflixą“. Tai aš pasidžiaugiu, kad skaityt visada yra ką. Jeigu nutiktų taip, kad namuose pritrūktų knygų, tai laukia bibliotekos, kur pilna neskaitytos klasikos ir naujų knygų. Be to, knygoms nereikia nei interneto, nėra ir „screentime`o“ (laiko prie ekrano – LRT.lt), kas vyresniajai daro įspūdį.

Laimei, gerų knygų stygiaus pavojaus tikrai nėra, bet vis tiek šiemet užsiprenumeravau naujos leidyklos „Rara“ leidinius. Tai beveik kaip ir „Netflixo“ prenumerata, tiesa, šiek tiek pigiau ir gal siurprizų daugiau. Leidykla leidžia tikrai įdomius ir Lietuvoje mažai žinomus rašytojus (su kai kuriomis išimtimis). Čia gal keletas žodžių apie Deniso Johnsono apsakymų ciklą (Lietuvos leidėjas būtinai sakytų – novelių romaną) „Jėzaus sūnus“ (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas).

Knyga prasideda apsakymu apie avariją, ir iš esmės visi apsakymai, kuriuos vienija pasakotojas ir aplinka, yra apie žmones, kurių gyvenimas ir yra nesibaigianti avarija. Su alkoholio ar narkotikų priklausomybėmis kovojantys, o kartais su jomis tiesiog gyvenantys žmonės autoriui gerai pažįstami, jis pats nuėjo tą kelią, todėl apsakymai yra tvirti savo autentiškumu.

Pasakojimai mane žavi kažkokiu sunkiai nusakomu ir amerikiečių literatūrai bendrai būdingu tiesmukiškumu – nei jokių pagražinimų, nei figos lapelių, nei jokio patoso pėdsakų. Tiesmukiškumas ir minimalizmas. Ir dar kartais beveik atsitiktinai švystelintis poetiškumas, kaip su tais iš partrenktos kiškio patelės pilvo išimtais kiškučiais. Jeigu reiktų palyginimų, iš dalies galėtų būti tokie rašytojai kaip Jackas Kerouacas, Charlesas Bukowskis arba Williamas R. Burroughsas.

Kita knyga, kurią neseniai skaičiau ir vis pagalvoju, yra Noros Krug „Heimat“ (leidykla „Aukso žuvys“, vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė). Niujorke už žydo ištekėjusi autorė, kartais išsigąstanti savo vokiško akcento, staiga supranta, kad reikia galų gale išsiaiškinti savo šeimos šaknis, jos santykį su naciais, ir leidžiasi į savo pačios tyrinėjimus.

Knyga įspūdingai sukomponuota, kiekvienas pieštas puslapis talpina autentiškų dokumentų, nuotraukų, laikraščių fragmentų ir blusturgio radinių, o kartu ir emocijų, ir intrigą plėtojančių klausimų arba prielaidų. Ką bendro turėjo senelio vairavimo mokykla su žydų verslininku, kurio vairuotoju jis buvo prieš karą? O ką svastikomis papuošti mokykliniai rašiniai byloja apie jos dėdę, kuris žuvo Antrajame pasauliniame kare būdamas 18 metų?

Matome, kaip puslapis po puslapio atsiskleidžia šeimos istorijos sluoksniai, kaip keičiasi autorės santykis tiek su šeima, tiek su savimi, galiausiai matome, kaip kuriama istorija, kaip kiekvienas iš mūsų susikuriame savo praeitį, net jeigu to sąmoningai ir nefiksuojame.

Na o iš lietuvių autorių visiškas atradimas pastaruoju metu buvo Mozė Mitkevičius. Jo knygą „Nesuskambėjęs pragaras“ (leidykla „Alma littera“) skaičiau po vokiškos monografijos apie Biblijos tekstų kilmę, jos kultūrinius sluoksnius, o fone sūkuriavo dar studijų metais skaitytas Thomo Manno „Juozapas ir jo broliai“.

Knyga visų pirma nustebino tais sudėtingais ir nepatogiais aspektais, kurių paprastai neišgirsime bažnyčiose, bet kurie yra tiek Biblijoje, tiek kiekvieno žmogaus gyvenime. Autorius nepraleidžia pro akis, kaip ir kodėl nuskriaustieji, aukos, besikreipiantys į Dievą, staiga tampa agresyvūs, jis kalba apie teigiamas nuodėmės puses (p. 105), visų pirma apie laisvę. Apie mūsų pyktį ir daugybę kitų paradoksalių, prieštaringų, bet dažniausiai užglostomų aspektų, kurių čia niekaip neišvardinsiu.

Lietuvių kalba ne taip jau dažnai tenka skaityti tokius gilius biblinių tekstų komentarus, o be jų nei teologų, nei filologų, nei poetų (o į lietuvių kalbą vertė ir Sigitas Geda) vertimai nėra pakankami seniesiems tekstams perprasti. Senieji tekstai visada turi baugaus gilumo. Psalmėse yra ir krikščioniško, neišvengiamai krikščioniško Vakarų pasaulio šaknys, todėl jų skaitymas yra panaši savianalizės archeologija kaip ir Noros Krug atveju.

Turėtume suprasti paprastą dalyką – senieji tekstai, atkeliavę iki mūsų per šimtus vertimų, tūkstančius interpretacijų, yra kultūros branda, jų skaitymas tarsi pokalbis su daug daugiau mačiusiu, gerokai labiau patyrusiu ir išmintingu žmogumi. Kokia tik visuomene per pastaruosius trisdešimt metų nesistengėme būti, išmania, atvira ir visokia kitokia, bet aš jaučiu, kad labiausiai mums trūksta brandos, bendro europietiško paveldo perėmimo, kad jis taptų savaime suprantamu dalyku. Žinau, kad noriu per daug.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.