Kultūra

2021.05.16 07:00

Paveikslų tyrėjas apie klastočių demaskavimą: kolekcininkui – apmaudas, mokslui – pergalė prieš melą

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.05.16 07:00

Paveikslų tyrėjas, restauravimo technologas Rapolas Vedrickas įsitaisė meno kūrinių tyrimų laboratoriją su ratais. Greitosios medicinos pagalbos automobilį ji primena ne tik iš pažiūros – anksčiau mikroautobusas iš tiesų atliko tokią funkciją. Kai restauratorius kartą darbavosi provincijos bažnytėlėje, viena močiutė, perskaičiusi užrašą ant automobilio šono, atvedė savo anūkę atlikti tyrimų...

Išties gydytojo ir restauratoriaus profesija turi paralelių. O Rapolas – tiesiog sklidinas įvairiausių istorijų ir nutikimų. Jis lietėsi prie pačių įspūdingiausių paveikslų Lietuvoje, o kai stažavo Prancūzijos muziejų tyrimų ir restauravimo centre Luvre – ir prie Leonardo da Vinci, Raffaello, Caravaggio šedevrų.

Fizikiniais kultūros vertybių tyrimais pašnekovas užsiima jau kelis dešimtmečius, nuo 2018-ųjų pradėjo dirbti privačiai. Kilnojamąją laboratoriją sumanė dėl to, kad kai kuriuos prastos būklės kūrinius pavojinga gabenti, o kiti, tarkime, sieninė tapyba, apskritai nepajudinami.

Fizikas, restauravimo technologas, Lietuvos restauratorių asociacijos valdybos narys dėsto būsimiems restauratoriams, o šį mėnesį 2 kartus per savaitę veda paskaitas Meno istorijos mokykloje (Vilniaus aukcionas).

– Turbūt restauratoriui, paveikslų tyrėjui kiekvienas kūrinys lyg praėjusio laiko kapsulė atskleidžia gausesnę informaciją nei autoriaus gyvenimo istorija ar kūrinio siužetas. Tarkime, ką iš Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslo „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“ galima pasakyti apie autoriaus kasdienybę, aplinką, gamtą, orus? Gal net valgį?..

– Taip, iš esmės mano, kaip tyrėjo, darbas yra tarsi bandymas moksliniais metodais prakalbinti kūrinį ir tyrimais išgauti kuo daugiau informacijos. Informacija tikrai gali būti gana įvairi, tačiau ne tiek apie autoriaus kasdienybę, aplinką ir buitį, kiek apie paties kūrinio patirtį nuo jo sukūrimo iki šių dienų.

Kaip garbaus amžiaus žmogus turi ką papasakoti iš savo ilgametės praeities, taip ir paveikslai – kuo senesnis, tuo turtingesnė jo gyvenimo istorija. Įsivaizduokime, kiek galėtų atskleisti 400 ar 500 metų senolis, o senieji paveikslai gali būti ir tokio amžiaus ar net dar senesni, tereikia žinoti būdus, kaip tą pasakojimą iš jų išgauti.

Jūsų minimas P. Smuglevičiaus paveikslas yra vienas paskutiniųjų autoriaus darbų. Jis atskleidžia autoriaus meistrystę ir kūrybinę brandą, todėl yra ypač svarbus. O apie kasdienybę, valgį ar orus galima tik spėlioti, tačiau tai jau nebe mūsų tyrimų laukas.

– Kaip atskirti senojo dailės meistro ir jo „cecho“ mokinių, pameistrių darbus? Kaip darbai buvo žymimi kiekvienu atveju? Kada atsirado signatūros?

– Na, signatūros, kaip nuoroda į kūrinio autorių, žinomos nuo seniausių laikų. Jos yra išties svarbi nuoroda atribucijai, būtent dėl šios priežasties dažnai falsifikuojamos – juk daug paprasčiau suraityti parašą ant nežinomo autoriaus darbo ir taip „priskirti“ jį konkrečiam dailininkui, nei iš naujo nutapyti visą paveikslą.

Kai kurie autoriai garsėja kaip niekada nenaudoję signatūrų savo kūriniams, kiti – kaip visada (ar dažniausiai) pasirašydavę darbus. Bažnytinėje dailėje galbūt dažniau pasitaiko kūrinių be autoriaus signatūros, taip galbūt siekiant atsieti nuo pasaulietiškumo ir „nuasmeninti“ meno kūrinį, vaizduojantį šventenybes ir kitus religinius siužetus.

Atskirti meistro ir jo dirbtuvių darbus labai sudėtinga užduotis, kadangi kūrinys atitinka sukūrimo laikotarpio, stiliaus, medžiagų ir kitus technologinius parametrus. Todėl dažnai išsiaiškinti tikrąją tiesą, kiek meistras prisidėjo prie kūrinio, o kiek – jo mokiniai, yra itin kruopštaus, nuoseklaus ir tarpdisciplininio tyrimo reikalaujanti užduotis.

Tai įmanoma padaryti tik kartu dirbant gamtinių mokslų (biologijos, chemijos, fizikos) ir humanitarų (istorikų, meno istorikų, menotyrininkų, dailėtyrininkų) komandai, būtina patikima palyginamoji medžiaga ir tyrimas labai išsiplečia.

Bet net ir tokiais atvejais pasitaiko, kad šimtaprocentinio rezultato nepavyksta pasiekti, todėl neretai matome kūrinius, atributuotus ne visai konkrečiai – „dailininkas X ir jo aplinka“, „dailininkas X ir jo dirbtuvės“ ir panašiai.

– Ką daro kolekcininkai, sužinoję, kad įsigijo falsifikatą? Ar jums teko matyti tokią sceną? Ar tai panašu į situaciją, kai artimiesiems tenka pranešti apie giminaičio mirtį?

– Tai išties liūdnos naujienos kūrinio savininkui, tik galbūt nelygintina su artimųjų netektimi. Labiau tiktų sugretinimas su apgauto ar apvogto žmogaus apmaudu.

Yra tekę tokias žinias pranešti ne kartą, tačiau didelių dramų neišgyvenau nei aš, nei užsakovai. (Juokiasi.)

Visada rekomenduoju kreiptis į ekspertus dar prieš įsigyjant kūrinį, kad vėliau netektų gailėtis.

Be abejo, visada maloniau pranešti džiugias naujienas, nors klastotės demaskavimas – dar viena mokslo pergalė prieš melą. Tyrėjui tokia situacija suteikia nemažai profesinio pasitenkinimo.

Todėl visada rekomenduoju kreiptis į ekspertus dar prieš įsigyjant kūrinį, kad vėliau netektų gailėtis. Žinoma, ne visada tokia galimybė yra.

– Atskleiskite kolekcininko psichologinį portretą. Kokie tai žmonės?

– Labai įvairūs, kaip ir jų kolekcionuojami objektai ar kolekcionavimo motyvai ir tikslai. Vieno psichologinio portreto nenusakyčiau, galbūt kaip skiriamąjį bruožą galima išskirti dėmesį net ir smulkiausioms detalėms ir polinkį domėtis kuria nors siaura sritimi. Dažnai tos žinios labai įvairiapusės ir gilios.

Tikrieji kolekcininkai – įdomūs, išsilavinę pašnekovai, degantys aistra, su jais įdomu bendrauti.

Kaip minėjau, kolekcininkų motyvai gali būti skirtingi: vieni meną laiko investicija, jiems svarbesnė išliekamoji materialinė vertė, antri vertina labiau estetiniais kriterijais – puošia namų interjerus ar tiesiog vaikosi madų, treti serga tuo ir tiesiog kitaip negali. (Nusišypso.)

– Pasaulinių garsenybių paveikslai, skulptūros paprastai kainuoja pasakiškus pinigus. Kokios nuomonės apie kūrinių kainas esate jūs, restauratoriai, žinodami, kaip, „iš ko“ ir „ant ko“ tie darbai padaryti? Medikai garsėja juodoku humoru negalavimų ir silpnybių atžvilgiu. Gal ir restauratoriai tarpusavy juodai pajuokauja apie kai kurių šedevrų vertę?

– Žinoma, ne tik medikai juokauja, restauratoriai taip pat. (Nusišypso.) Turiu pasakyti, kad restauratoriai ir tyrėjai iš esmės laikosi nuošaliai nuo meno kūrinių rinkos, nors tam tikra prasme joje dalyvauja – juk nuo jų darbo rezultato kūrinio kaina rinkoje taip pat gali keistis.

Kartais nustebina kai kurių kūrinių nurodomos kainos.

Kartais nustebina kai kurių kūrinių nurodomos kainos, bet jos priklauso ir nuo vyraujančių tendencijų ar madų rinkoje. Galima pajuokauti, kad „jis vertas kur kas daugiau“ arba „pats niekada tiek nemokėčiau“, tačiau, kaip minėjau – ne restauratoriaus sritis nustatyti kūrinių piniginę vertę.

– Esate nepaprastai reikalingi nustatant kūrinio atribuciją, sudarant pirkimo–pardavimo sutartis. Lyg notarai ar advokatai. Kuriuo specialistu užsakovas gali pasitikėti, kuriuo – ne? Kaip patikrinti, į ką atsižvelgti? Ar teko girdėti istorijų apie restauratorius šarlatanus arba nemokšas?

– Na, nesame tokie jau notarai, aš kūrinių ekspertizę idealiu atveju matyčiau atliekamą iki sandorio, taip minimalizuojant galimą apgaulės ar neapsižiūrėjimo riziką.

Šarlatanų ir nemokšų turbūt yra, tik jų nepažįstu. Tačiau tikrai tenka nuolat susidurti su kai kurių „specialistų“ darbo vaisiais – neatpažįstamai pakeistais kūriniais, nemokšiškai atnaujintais, praradusiais estetinę išvaizdą ar negrįžtamai sugadintais.

Pasitaiko, kad ir patys savininkai bando „pataisyti“ ar „pagražinti“ turimą daiktą. Ir tik gerokai apgadinę kreipiasi į specialistus, dejuodami, kad nereikėjo kišti nagų...

Pernai susikūrė Lietuvos restauratorių asociacija, jos interneto svetainėje ruošiamas atestuotų Lietuvoje restauratorių katalogas. Jame bus nurodyta ir jų kvalifikacija, ir atliktų darbų pavyzdžiai, kontaktai ir darbovietės. Tai, manau, tikrai geras įrankis renkantis specialistą, kadangi asociacijos nariu tampama tik kitiems specialistams rekomendavus ir turint tinkamą kvalifikaciją.

– Kokias istorijas mena dailės vertybės, prie kurių teko asmeniškai prisiliesti Lietuvoje?

– Tų istorijų gausybė ir jos pačios įvairiausios. Visada labai įdomu atrasti ką nors, ko nesimato plika akimi.

Efektingai atrodo paveikslų rentgenogramos, atskleidžiančios visiškai kitus kūrinius po viršutiniu dažų sluoksniu. Tokių pasitaiko gana nemažai ir dažnai belieka tik spėlioti, kodėl dailininkas užtapo vieną paveikslą ant kito.

Būna įvairių atvejų – religiniai siužetai nutapyti ant pasaulietiškų portretų, pertapyti šventųjų atvaizdai pagal naujas bažnytinės dailės tendencijas ar stilius.

Kartais seni, nevertingi ir niekam nežinomi paveikslai naudojami kaip pagrindas klastotėms, taip imituojant seną kūrinio išvaizdą.

Kitais atvejais galbūt dailininkas iš taupumo ar skubos naują užsakymą atlieka nutapydamas ant kito, galbūt studijoje besimėtančio niekam nereikalingo paveikslo – dažnai vieno teisingo atsakymo ir nesužinome, lieka kelios hipotezės.

Kaip pavyzdį galėčiau išskirti Šilutės Hugo Šojaus muziejuje saugomo „Šv. Pranciškaus Ksavero“ paveikslą (18 a. pab.–19 a. pr., drb., al. 76x64cm, inv. nr. ŠM D 25). Rentgenograma atskleidė, kad jis nutapytas ant labai profesionaliai atlikto ir gerai išsilaikiusio kilmingos damos portreto. Šiuo atveju valstybės saugoma vertybė yra būtent matomas šv. Pranciškaus Ksavero atvaizdas, todėl rentgenograma yra vienintelis dokumentas, parodantis, kad iš tiesų žvelgiame ne į vieną, o į du vienas ant kito nutapytus paveikslus. Rentgenograma eksponuojama muziejuje šalia paveikslo.

Šio kūrinio rentgenogramą atlikęs Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Prano Gudyno restauravimo centro specialistas Tomas Ručys yra parašęs visą magistro darbą apie rentgenogramų atskleidžiamus naujus senųjų paveikslų gyvenimus, taigi tokių atvejų tikrai pasitaiko palyginti nemažai.

– Kokių kurioziškų situacijų pasitaikė jums?

– Yra pasitaikę įvairių kuriozų. Labiau įsiminė vienas, kai užsakovas, įsigijęs paveikslą, atnešė jį, kad būtų atlikta ekspertizė, ir padarius rentgenogramą paaiškėjo, kad ant medinio lentų skydo buvo užtempta ne viena drobė, bet dvi. Kitaip tariant, tai buvo du atskiri paveikslai, nors pirko kaip vieną. Tai tikrai nedažnai pasitaikantis atvejis.

– Kokį profesinio pobūdžio darbą atliekate šiuo metu Vilniuje, Lietuvoje?

– Šiuo metu esu įkūręs privačią mobilią meno kūrinių tyrimų laboratoriją. Mobilumas atveria galimybes dirbti visoje Lietuvos teritorijoje su įvairiausio tipo kūriniais. Taip pat ir pačius tyrimus daro prieinamus platesniam užsakovų – muziejų, restauratorių, kolekcininkų – ratui.

Padarius rentgenogramą paaiškėjo, kad ant medinio lentų skydo buvo užtempta ne viena drobė, bet dvi.

Šiandien dirbu arba turiu bendrų projektų su visais nacionalinį statusą turinčiais Lietuvos muziejais, taip pat su aukcionų namais, individualiai dirbančiais restauratoriais ir restauravimo įmonėmis, kolekcininkais ir antikvarais.

– Ar hipotetiškai galėtų išaušti diena, kai šioje srityje nebeliks kas veikti?

– Nemanau. Priešingai, visuomenės dėmesys kultūros paveldui tik auga, muziejai ieško naujų formų ir turinio savo lankytojams, taigi veiklos, tikėtina, tik daugės.

– Spėju, vertybių priežiūra pagerėjo atgavus nepriklausomybę. Tačiau atsirado kitas faktorius – savininkas, privatus asmuo su savo teisėmis. Ar dažnai tenka gelbėti vertybes nuo piktavalio ar nesuprantančio, kokį turtą valdo, savininko?

– Apskritai sakyčiau, kad Lietuvoje šioje srityje situacija pastebimai gerėja, augant ekonomikai vis daugiau dėmesio susilaukia ir kultūros sektorius. Tačiau valstybiniu mastu jo dar toli gražu nepakanka.

Nekilnojamieji paveldo objektai sunkiai kenčia nuo intensyvios NT projektų plėtros, dažnai saugomo paveldo teritorijos yra prestižinėse ir labai komerciškai patraukliose miestų vietose, todėl čia konfliktai neišvengiami.

Nekilnojamieji paveldo objektai kenčia nuo intensyvios NT projektų plėtros.

Nemažai galime pasimokyti iš Vakarų ir Šiaurės šalių, jos tuos sprendimus jau atliko, tačiau ne mažiau svarbus yra ir visuomenės švietimas, nes sprendimus galų gale priima žmonės. Todėl jų santykis su kultūros palikimu taip pat yra labai svarbus. Tikiuosi, kad ir mūsų pokalbis pasitarnaus šiam kilniam tikslui.

– Kaip į restauratoriaus profesiją skverbiasi naujausios technologijos? Gal ir dirbtinis intelektas netrukus ateis į pagalbą?

– Besivystančios technologijos ir jų atradimai yra esminė dalis. Čia jau kuris laikas jaučiama pagrindinė tendencija – kuo labiau tobulinti vadinamuosius neardančius tyrimų metodus. Tokiems nereikia imti objekto mėginio, taip išsaugomas jo medžiaginis vientisumas.

Įvairių procesų skaitmenizavimas, naujų technologijų taikymas tyrimų ir restauravimo srityje taip pat nuolat testuojamas ir sėkmingos praktikos diegiamos nuolatinėje veikloje. Tai nuolatinis procesas kaip ir visame mokslo pasaulyje – vyksta konferencijos, dalijamasi patirtimi, pristatomos naujos tyrimų ir restauravimo metodikos.

Štai ir šiemet Vilniuje įvyks labai svarbi, kas trejus metus rengiama konferencija – Baltijos šalių restauratorių trienalė „Tyrimai. Dilemos. Sprendimai“, joje bus aptariami būtent šie klausimai.

Į nuolat kylantį klausimą, kas iš tikrųjų yra restauratorius – amatininkas, menininkas ar mokslininkas, – atsakyčiau, kad kuo toliau, tuo labiau mokslininkas.

Kas iš tikrųjų yra restauratorius – amatininkas, menininkas ar mokslininkas, – atsakyčiau, kad kuo toliau, tuo labiau mokslininkas.

Kalbant apie dirbtinį intelektą restauravime – tai palyginti nauja sritis, tačiau matau labai daug perspektyvų. Anksčiau restauravimas buvo suprantamas kaip kūrinio „atnaujinimas“, kad jis ir toliau galėtų atlikti savo tiesioginę funkciją.

Vėliau dėmesys transformavosi į autentiškumo išsaugojimą, atidengiant ir pašalinant visas neautentiškas dalis ir ankstesnius restauravimus ar „atnaujinimus“, siekiama atskleisti kūrinio autentišką būvį, koks jis pasiekė mūsų laikus.

Dabar vyrauja tausojamo restauravimo sąvokos, o vietoje restauravimo dažnai pasirenkamas konservavimas – t. y. nesiekiama atkurti kūrinio pirminės išvaizdos, tačiau svarbiausia užduotis yra stabilizuoti jo būklę ir apsaugoti. Tik tada galima svarstyti tolimesnius intervencinius procesus ir jų keliamą riziką.

Nuosekliai žvelgiant į ateitį, galima prognozuoti, kad ši transformacija vyks ir toliau. Kūrinio patirti pokyčiai ir jo istorija taip pat jau imama vertinti kaip autentiška ir unikali jo savybė, atskleidžianti ir įamžinanti istorijos ir epochų pokyčius, todėl taip pat saugotina. Tai atskleidžia ir naujos muziejų ekspozicijos, jose ieškoma naujų formų ir naujo turinio šalia įprasto kūrinių eksponavimo.

Manau, ateities restauravimas bus nukreiptas į šių autentiškų istorijų išsaugojimą ir pažeidžiamų kūrinių būklės stabilizavimą bei kiek įmanoma tinkamesnių jų laikymo ir saugojimo sąlygų užtikrinimą, o pirminio kūrinio vaizdo atkūrimas gali būti atliekamas virtualiai.

Taip ateiname iki „virtualaus restauravimo“ sąvokos, pasaulyje jau esama gana sėkmingų bandymų tam pasitelkti ir dirbtinį intelektą.

Visiškai nauja ir atskira sritis yra šiuo metu plintanti virtualaus meno, meno kūrinių, neturinčių fizinės išraiškos (angl. NFTNon Fungible Token), tendencija. Galima pasvarstyti ir apie tokių kūrinių ekspertizę ir galbūt restauravimą ateityje. Manau, čia dirbtinis intelektas taip pat vaidins nemenką vaidmenį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.