Kultūra

2021.05.09 09:09

Dainų autorė ir atlikėja Alina Orlova: ankstyvas įvertinimas paliko žymę manyje

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.05.09 09:09

Tapytojas Šarūnas Sauka panūdo sužinoti, ką jam atsakys dainų autorė, atlikėja Alina Orlova. „Šarūno Saukos klausimai man išties patiko, tačiau, reikia pripažinti, teko nemenkai palaužyti galvą, ačiū jam už tai“, – prisipažįsta LRT.lt publikacijų ciklo „Menininkai kalbasi“ viešnia. 

Cikle „Menininkai kalbasi“ ne žurnalistas, o menininkas (-ė) klausinėja kolegų. Šie atsakydami pristato savo kūrybą – užrašytų, iliustruotų, filmuotų ar įgarsintų jos pavyzdžių. Ir tris klausimus kitam, laisvai pasirinktam pašnekovui. Skaitytojai kviečiami spėti, kas taps būsimos publikacijos herojumi. A. Orlova yra jau 11-a pokalbių estafetės dalyvė.

– Kas yra niekas? – klausia jos Š. Sauka.

– Niekas yra tai, kas leidžia būti Kažkam.

– Ar padeda gyventi tai, kad neįmanoma suvokti begalybės?

– Be abejonės. Bedugnė baugina, bet taip traukia į ją pažiūrėti.

– Ar prasmė turi prasmę?

– Prasmė yra plaustas labai sraunioje upėje.

Širdyje – pavasario ilgesys

Muzika – pagrindinis A. Orlovos užsiėmimas ir pragyvenimo šaltinis. Jau 15 metų ji rašo ir atlieka dainas, taip pat piešia, truputį fotografuoja.

Pasitaikius progai teiraujuosi, kuo šiuo metu gyvena Lietuvoje ir užsienyje gerai žinoma indie muzikos kūrėja. Sako bebaigianti rašyti kelias naujas dainas – nuolat prie jų grįžta, dėlioja akordus, vysto ar įtvirtina melodiją, pataiso, išgrynina.

„Už mano lango dabar – lietus ir sniegas, nors jau gegužė. Praeiviai prie perėjos gūžiasi po kapišonais ir skėčiais, smarkiame vėjyje siūbuoja kelio žibintai. Toks oras primena paskutinės kantrybės išbandymą, o gal net ir savotišką kankinimo būdą, – klausiama, kas už jos kambario lango, kas – ant palangės, o kas – širdyje, atsako A. Orlova ir tęsia: – Ant palangės dulkės, vazonuose gėlės, įvairios kriauklės ir akmenukai. Širdyje, matyt, pavasario ilgesys ir laukimas.“

Sena vaikystės melodija

– Alina, laikau tave poete, ir nė kiek ne mažesne, nei esi dainų kūrėja, kompozitorė. Ar poezija gyveni, kitaip tariant, ar poetiškai suvoki savo kasdienybę, darbus ir laisvalaikį, susitikimus ir draugystę? O gal prisimeni tik kartais, kai pajunti priartėjus kūrybos metą?

– Gali būti, kad poezija yra lyg išsigelbėjimo iš buities forma, paslėptų prasmės ženklų paieška kasdienybėje, kai įprasti reiškiniai ir išgyvenimai gali pavirsti ypatingais, lemtingais blyksniais, nešančiais naują suvokimą, kitokį pamatymą. Su poezija gyventi šiek tiek lengviau – ji įvelka mūsų egzistenciją į tauresnį rūbą, suteikia gilesnį jos pojūtį.

Pradžioje buvo Žodis...

Negaliu pasakyti, kad esu nuolatos panirusi į tą poetinį žvilgsnį, nesu tikra ir kodėl, kada jis atbunda, – man tai paslaptis. Bet, tikriausiai, tai atsitinka tuomet, kai kas nors netikėtai, nepastebimai užgauna vidines jausmų ir minčių stygas. O kai jos ima virpėti, iš pasąmonės ima rastis žodžių garsai ir vaizdai, panašiai kaip sena vaikystės melodija, kurią manei seniai pamiršęs.

– Kaip manai, ar gera daina pirmiausia prasideda nuo gerų, prasmingų žodžių?

– Yra įvairių dainos kūrimo būdų. Kartais ji gali prasidėti ir nuo muzikos. Tačiau mano atveju būtent žodis ir jo skambesys dažnai lemia tolesnį melodijos piešinį. Taigi galima sakyti, jis ir yra dainos atspirties taškas – „Pradžioje buvo Žodis...“

Lietuvių kalba skamba egzotiškai

– Pagal rusų Sidabro amžiaus poeto Osipo Mandelštamo eilėraštį „Priimki džiaugsmą iš manųjų rankų“, išverstą Tomo Venclovos, parašei dainą. Ji tokia, kad pasiklausius norisi atsiprašyti visų, apie kuriuos esi ką nors netinkama pagalvojęs, negera pasakęs... Kuris rusų, ir kuris lietuvių poetas tau labiausiai imponuoja?

– Iš lietuvių poetų nuo senų mokyklos laikų patinka Henrikas Radauskas. Iš rusų – Ana Achmatova, taip pat O. Mandelštamas.

– Papasakok apie pažintį su Romanu Liberovu. Kaip su daina „Priimki džiaugsmą iš manųjų rankų“ tapai projekto „Išsaugok mano žodžius amžinai“ dalyve?

– Su Romanu susipažinome Maskvoje, turime bendrų pažįstamų. Tačiau ir prieš tai esu girdėjusi apie jo veiklą, norą naujai įamžinti poeto O. Mandelštamo atminimą. Taip pat ir kito mano labai mėgstamo rašytojo Andrejaus Platonovo kūrybą – apie jį Romanas praėjusiais metais irgi sukūrė filmą.

Kvietimą dalyvauti O. Mandelštamui skirtame muzikiniame projekte gavau, matyt, dėl to, kad dažnai dainas kuriu pagal rusų poetų eiles. Taip pat, manau, organizatorius šiek tiek sudomino tai, kad dainuoju lietuvių kalba, kuri skamba gana egzotiškai.

Keista ir magiška vieta

– Kaip manai, ar Lietuvoje esi pakankamai įvertinta? Ir priešingai – ar pakankamai žinome apie tavo tarptautinę sėkmę? Ar savo kūrybos sklaidai Lietuvoje ir užsienyje skiri tiek pat dėmesio?

– Įvertinimo man pakanka – ir čia, ir kitur. Ypač daug jo gavau pačioje muzikinio kelio pradžioje, būdama dar labai jauna. Manau, tai paliko šiokią tokią žymę manyje.

Dabar išgyvenu jau kitą laikotarpį – lėtesnį, ramesnį, galbūt sąmoningesnį. Taigi šiuo metu pats brangiausias įvertinimas man – būti išgirstai, turėti savo klausytoją, kur jis bebūtų.

Nėra taip svarbu, kurioje šalyje groti, svarbiausias man yra ryšys, kuriamas muzikos, nes ji, kaip stebuklinga, universali kalba, neturi ribų ir sienų.

– Kaip jautiesi kaskart atsidurdama klausytojų akivaizdoje? Ar tau scena saugi ir jauki vieta, ar vis dėlto smagiau vienatvė, namai? Kiek tau reikia publikos dėmesio?

– Scena man keista, magiškai transformuojanti vieta. Kaip ir daugelis žmonių, nesijaučiu joje labai laisvai, bet kai pradedu groti – išsilaisvinu ir atsiveriu, pamirštu viską.

Muzikos atlikimą scenoje galėčiau pavadinti kūrybine kulminacija.

Muzikos atlikimą scenoje galėčiau pavadinti kūrybine kulminacija, o vienatvėje kūrinys tik užsimezga ir formuojasi. Abi šios sferos būtinos ir savaip žavios. Tačiau suprantama, scena sukelia ryškesnes emocijas, nes koncertas – kolektyvinis „čia ir dabar“ patyrimas.

Publikos dėmesio man reikia tiek, kad klausytojas jaustų, kad jis galėtų, jei tik nori, pakilti „iš buities į būtį“, o vėliau, viskam pasibaigus, grįžtų atgal atsigaivinęs, šiek tiek laisvesnis ar netgi mažiau vienišas. Ar tai yra daug? Manau, kad labai nemažai.

Trys Alinos Orlovos klausimai žinomam kompozitoriui:

Žaviuosi Jūsų darbais, skirtais radijui. Ar pats klausotės radijo? Kokią matote jo ateitį?

Ar sunkūs laikai įkvepia menininką?

Ar genialumas dar egzistuoja?

Visos ciklo „Menininkai kalbasi“ publikacijos čia.

LRT OPUS ORE: Alina Orlova
Stambiu planu. Alina Orlova: esu jautrus žmogus, susikuriantis tokį pasaulį, kuriame jausčiausi patogiausiai
Alina Orlova festivalyje „Midsummer Vilnius 2018”
Laiko portretai. Kalbanti dainomis Alina Orlova
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.