Kultūra

2021.05.06 20:52

Nacionaliniams kino apdovanojimams nominuoti lietuviški dokumentiniai filmai: nuo laiko fiksacijos iki noro pažaboti mirtį

Austėja Kuskienė, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2021.05.06 20:52

„Kuomet žiūri žvėriui į akis, jauti nepaaiškinamus dalykus. Gal dėl to mane ir traukia tie žvėrys“, – LRT KLASIKAI sako filmo „Animus Animalis (Istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ režisierė Aistė Žegulytė. Kritikų kino burtais įvardytas filmas intriguoja ne tik stipriu žmogaus ir žvėries ryšiu, bet ir siekiu pažaboti mirties būseną.

Artėjant Nacionaliniams kino apdovanojimams, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“ pristato nominuotuosius dokumentinius filmus. Per apdovanojimus šalies kino meno kūrėjai bus įvertinti už dvejų – 2019 ir 2020 – metų nuopelnus.


Metų geriausio ilgametražio dokumentinio filmo kategorijoje nominuoti: Audriaus Stonio ir Kristinės Briedės „Laiko tiltai“, Aistės Žegulytės „Animus Animalis (Istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“, Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“, Ramunės Rakauskaitės „Kelionės namo“ ir Arturo Jevdokimovo „Second Hand“.

Geriausio kompozitoriaus kategorijoje varžysis Giedrius Puskunigis, o geriausio montažo režisieriaus kategorijoje savo sėkmę bandys įrodyti Kostas Radlinskas ir Andra Doršs. Visi jie prisidėjo prie filmo „Laiko tiltai“ kūrimo.

Dokumentinis kino filmas „Laiko tiltai“ pasakoja apie Baltijos šalių poetinės dokumentikos meistrus, praeinantį, bet kino juostose išsaugotą laiką. Tai dialogas tarp kelių kino kūrėjų kartų, nutiestas tiltas tarp praeities ir dabarties.

Kurdamas savo filmą, peržiūrėjau labai daug kitų dokumentinių filmų. Ir aš neradau tos nuobodybės!

Vienas iš filmo režisierių A. Stonys yra sakęs, kad šis filmas yra meilės laiškas jo mokytojams – poetinės dokumentikos kūrėjams, iš kurių tiesiogiai ar netiesiogiai jis, kaip ir daugelis kitų Baltijos šalių režisierių, mokėsi kino kalbos.

Nežinau, iš kur kilo tas įsivaizdavimas, kad dokumentinis kinas yra kažkas tokio lėto, stebisi vienas iš dokumentinio kino filmo „Laiko tiltai“ režisierių A. Stonys. „Dokumentinis kinas dažnai yra įsivaizduojamas kaip lėtas ir nuobodus. Aš nežinau, iš kur tas [požiūris] yra kilęs. Bandau įsivaizduoti. Kurdamas savo filmą, peržiūrėjau labai daug kitų dokumentinių filmų. Ir aš neradau tos nuobodybės!“ – tikina A. Stonys.

Taip pat režisierius pastebi, kad pastanga pamatyti pasaulį ne per informaciją, o per įvaizdį, kas yra būdinga dokumentikai, natūraliai persiduoda ir jaunajai kartai, nes, anot jo, lietuviai režisieriai yra užaugę tame pačiame kultūriniame lauke.

Tokio drąsaus, pasitikinčio žiūrovo protiniais sugebėjimais ir tokio originalaus filmo lietuvių kine jai jau seniai neteko matyti.

Aistės Žegulytės „Animus Animalis (Istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ pretenduoja tapti ne tik geriausiu dokumentiniu filmu. Šio filmo autorė yra nominuota ir geriausio režisieriaus kategorijoje. Kompozitoriai Gediminas Jakubka ir Mindaugas Urbaitis rungiasi geriausio kompozitoriaus kategorijoje. O operatorius Vytautas Katkus gali tapti geriausiu metų operatoriumi.

Kino kritikė Živilė Pipinytė tvirtina, kad tokio drąsaus, pasitikinčio žiūrovo protiniais sugebėjimais ir tokio originalaus filmo lietuvių kine jai jau seniai neteko matyti. O pasak kritikės Rasos Paukštytės, filmas „Animus Animalis (Istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ yra tikri kino burtai – ne kasdienis dalykas.

Mirusį kūną jie paverčia gyvybingai atrodančiu, grakščiu, rodos, tam tikrame judesyje sustingusiu gyvūno atvaizdu.

Tai filmas apie gyvenimą ir mirtį, apie bandymą prisijaukinti arba pažaboti mirties būseną, apie žmogaus ir gyvūno santykį. Galų gale tai yra filmas apie labai neįprastos profesijos atstovus – taksidermistus. Šie tikrąja to žodžio prasme kuria iškamšas – mirusį kūną jie paverčia gyvybingai atrodančiu, grakščiu, rodos, tam tikrame judesyje sustingusiu gyvūno atvaizdu.

Filme žiūrovas susipažins ne tik su Kauno zoologijos muziejaus taksidermistais, bet ir su Šakių medžiotojais bei elnių ferma. Žiūrint filmą juntama nematoma riba tarp mirties ir gyvenimo. Nejučia kyla klausimas: kodėl mes taip atitolome nuo gamtos ir gyvūno?

Viename interviu režisierė pasakojo, kad taksidermija filme tampa mūsų žvilgsnio į žvėrį metafora. Kiek mes pažįstame žvėris? Ar sugebame perskaityti jų paliekamus ženklus ir pėdsakus?

Mano galvoje ir širdyje yra tas jausmas, kad reikia bendrauti su žvėrimis, kad reikia rūpintis, jog mes neatitoltume nuo jų. Reikia išsaugoti tą draugystę.

„Animus Animalis (Istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ prasidėjo nuo Aistės magistrinio darbo, jis per šešerius metus išaugo į ilgametražį filmą. Kuomet žiūri žvėriui į akis, jauti nepaaiškinamus dalykus, sako ji. „Gal dėl to mane ir traukia tie žvėrys“, – prisipažįsta filmo režisierė.

A. Žegulytė sako, kad mintis, jog žmogui nevalia atsiriboti nuo gyvūno, jos galvoje sukosi jau seniai – nuo vaikystės. „Tą mintį intuityviai nešiojuosi jau nuo vaikystės. Mano galvoje ir širdyje yra tas jausmas, kad reikia bendrauti su žvėrimis, kad reikia rūpintis, jog mes neatitoltume nuo jų. Reikia išsaugoti tą draugystę“, – apie paslaptingą ir nepaaiškinamą bei šiems laikams jau mažai būdingą žmogaus ir gyvūno santykį pasakoja A. Žegulytė.

Viso išsamaus pokalbio su apdovanojimams nominuotų dokumentinių filmų kūrėjais klausykitės radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.