Kultūra

2021.05.06 17:12
N-18

Romane – viskuo nusivylęs veikėjas: „palengva priaugau svorio, o sekso alternatyva atrodė išbraukta iš gyvenimo“

knygos ištrauka
LRT.lt2021.05.06 17:12

„Serotonino lygis per žemas, antidepresantų šalutinis poveikis pernelyg stiprus. Kas galėtų išgelbėti nebepakeliamai drungną gyvenimą?“ – klausiama Michelio Houellebecqo knygos „Serotoninas“ aprašyme. „Žmogiškųjų santykių laikai baigėsi, bent jau man. Supratau, kad nuo šiol taip ir bus, mano gyvenimas susives į tai: atsiprašinėti, kad trukdau“, – teigia viskuo nusivylęs veikėjas Floranas Klodas Labrustas.

Šiais metais Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) dvyliktą kartą rengia konkursą „Metų verstinė knyga“. Sudaromi trys geriausių 2020 metais išleistų verstinių knygų sąrašai šiuolaikinės grožinės literatūros, literatūros klasikos ir humanitarinės literatūros kategorijose.

Už geriausią šiuolaikinės grožinės literatūros kūrinį skaitytojai kviečiami balsuoti čia. 2020 metų verstinė knyga tradiciškai bus paskelbta 2021-ųjų gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

„Floranui Klodui Labrustui 46-eri. Jis daug rūko, važinėja taršiu dyzeliniu mersedesu ir į atliekų rūšiavimo konteinerius specialiai meta ne tai, ką reikia. Klerko karjera Žemės ūkio ministerijoje pasiekta. O dabar jis nusivylęs viskuo“, – rašoma Michelio Houellebecqo knygos „Serotoninas“ (iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, Vilnius: Kitos knygos, 2020) anotacijoje.

„Ir taip miršta civilizacija, tyliai, be pavojų ir dramų, ir tik su trupučiu pralieto kraujo, civilizacija miršta paprasčiausiai nuo nuovargio, nuo pasibjaurėjimo savimi“, – teigiama apraše.

Skaitykite knygos ištrauką:

Praėjo du, gal trys mėnesiai, o receptas 10 miligramų vaisto, receptas, kad galėčiau liautis gėręs „Captorix“, mėtėsi man po akimis, taip pat ir A4 formato lapas su trijų palydovių telefono numeriais, o aš nieko nedariau, tik žiūrėjau televizorių. Įjungdavau vos grįžęs po trumpučio pasivaikščiojimo, vos po vidurdienio, ir galiausiai jo visai neišjungdavau, televizorius turėjo ekologinį energijos taupymo režimą, kas valandą būdavau priverstas paspausti „OK“, taigi ir spausdavau kas valandą, kol miegas suteikdavo man laikiną išsivadavimą.

Vėl įsijungdavau truputį po aštuonių ryte, „Politikos ryto“ debatai man neabejotinai padėdavo atsikelti, tiesa, negaliu teigti, jog viską puikiai suprasdavau, nuolat painiodavau „Respublika, pirmyn“ ir „Nepaklūstančioji Prancūzija“, šiaip tie judėjimai gal kiek panašūs, pavadinti taip, kad trykštų beveik nepakeliama energija, tačiau būtent tai man ir padėdavo: užuot puolęs prie „Grand Marnier“ butelio, išsimuilindavau kūną su vonios pirštine ir
netrukus būdavau pasiruošęs kasdieniam pasivaikščiojimui.

Kitų programų turinys buvo kiek miglotas, iš lėto girtėdamas nuosaikiai perjunginėjau kanalus, ir pagrindinis įspūdis
buvo toks, kad peršoku iš vienos kulinarinės laidos į kitą – kulinarinių laidų tikrai labai pagausėjo, o erotiškumas iš daugumos kanalų ėmė nykti. Prancūzija, o gal ir visi Vakarai, neabejotinai pakeliui į regresiją, į oralinę stadiją, jei kalbėtume to austrų fokusininko terminais. Ir aš ėjau tuo keliu, nebuvo nė krislelio abejonės, palengva priaugau svorio, o sekso alternatyva man atrodė visiškai išbraukta iš gyvenimo.

Toks buvau tikrai ne vienas, žinoma, dar buvo užsilikę pi*liai ir pi*uoklės, tačiau šis užsiėmimas tapo hobiu, mažumos hobiu, skirtu daugiausia elitui (elitui, kuriam – mintyse šmėstelėjo rytas „O`Jules“ kavinėje, ir tikrai aš paskutinį kartą ją prisiminiau – priklausė Džiudzu), mes tarsi sugrįžome į XVIII amžių, kuomet ištvirkavimas buvo aristokratijos – nevienalytės, kilmės, pinigų ir grožio maišinio – privilegija.

Gal dar buvo jaunimas, žinoma, yra jaunuolių, priklausančių grožio aristokratijai dėl to, kad paprasčiausiai jie jauni, ir jie tikės, kad jai priklauso, dar dvejus–penkerius metus, tikrai trumpiau nei dešimt. Prasidėjo birželis, ir kiekvienąryt eidamas į kavinę mačiau tai, kas akivaizdu: merginos tikrai niekuo dėtos, merginos čia, o trisdešimtmečiai ir keturiasdešimtmečiai seniai nuleido rankas, „prašmatni ir seksuali“ paryžietė tapo paprasčiausiu mitu, žodžiu, vakarietiškojo libido nykimo procese merginos, neatsispiriančios, manau, hormonų sukeltiems impulsams, ir toliau vyrams primindavo apie būtinybę pratęsti rūšį, objektyviai joms tikrai nebuvo ko prikišti, koją ant kojos prie „O`Jules“ stalų jos užkeldavo reikiamu momentu, keli metrai nuo manęs, kartais netgi smaguriškai
maivydavosi, kai laižydavo pirštus ragaudamos pistacinių ir vanilinių ledų tūbelėse, žodžiu, jos daugiau nei sąžiningai stengėsi gyvenimui pridėti erotikos, jos buvo čia, tačiau manęs čia nebuvo – nei joms, nei kam nors kitam, ir būti čia į mano planus jau neįėjo.

Pavakarę, maždaug tuo metu, kai prasideda laida „Klausimai čempionui“, mane užplūdo skausminga savigaila. Pagalvojau apie daktarą Azotą, ar šis žmogus su visais pacientais elgiasi taip pat, nežinojau, tačiau jei taip, jis šventasis, ir taip pat pagalvojau apie Emeriką, tačiau gyvenimas pakrypo kita vaga, aš tikrai pasenau, juk nesikviesiu daktaro Azoto pasiklausyti muzikos, tarp mūsų neužsimegs jokia draugystė, žmogiškųjų
santykių laikai baigėsi, bent jau man.

Taigi, nors ir jaučiausi prislėgtas, mano būklė stabilizavosi, ir tuomet registratorė man pranešė labai blogą naujieną. Buvo pirmadienio rytas, kaip kasdien ruošiausi eiti į „O`Jules“, džiugiai nusiteikęs, net su savotišku pasitenkinimu mąsčiau, kad prasideda nauja savaitė, o registratorė sustabdė mane, tyliai pratarusi: „Pone...“ Ji norėjo man pranešti, ji privalėjo man pranešti, tokia jos ne itin džiugi pareiga pranešti, kad netrukus viešbutyje nebus galima rūkyti visuose kambariuose, naujos taisyklės, pasakė man, sprendimą priėmė įmonių grupės vadovybė, nėra jokių galimybių apeiti šią taisyklę.

Negerai, atsakiau, man teks pirkti butą, tačiau net jei nusipirksiu pirmą apžiūrėtą, užtruks laiko, kol sutvarkysiu formalumus, dabar yra krūvos patikrinimų, energetinis efektyvumas dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų ar dar nežinia kas, žodžiu, užims mėnesius, du ar tris mažiausiai, kol galėsiu persikraustyti.

Ji pažvelgė į mane apstulbusi ir, tarsi nebūtų aiškiai supratusi, paprašė pakartoti: pirksiu butą, nes negaliu pasilikti
viešbutyje, tikrai? Aš priėjęs tokią ribą?

Na taip, priėjęs, ką dar galėjau jai pasakyti? Būna akimirkų, kai drovumas išnyksta, nes paprasčiausiai neturi jėgų būti drovus. Priėjau tokią ribą. Ji žiūrėjo tiesiai man į akis, mačiau jos akyse atjautą, atjauta atsispindėjo jos veide, veidas truputį persikreipė, tik vyliausi, jog nepravirks, ji miela mergina, buvau tikras, buvau įsitikinęs, jog jos draugužis laimingas, tačiau ką ji galėjo padaryti? Ką, nesvarbu ką, galime padaryti mes, mes visi?

Ji pasikalbės su viršininku, pasakė, pasikalbės dar šįryt, ji tikra, kad išeitį rasime. Išeidamas plačiai jai nusišypsojau,
nuoširdžiai nusišypsojau, draugiškai, tačiau kartu ir norėdamas sudaryti herojiško optimizmo įspūdį: viskas bus gerai, aš susitvarkysiu, tikrai nesąžiningai elgiausi. Nebus gerai, aš nesusitvarkysiu, puikiai tai žinojau.

Žiūrėjau, kaip Gérard`as Depardieu Apulijoje žavisi naminių dešrų gamyba, ir tuomet mane pasikvietė tas viršininkas. Jo išvaizda nustebino – jis panėšėjo į Bernard`ą Kouchnerį, gal veikiau į humanitarinės pagalbos gydytoją apskritai, o ne į viešbučio „Mercure“ valdytoją. Nesupratau, kaip kasdienis jo darbas galėjo išvagoti veidą tokiomis išraiškingomis raukšlėmis, kaip jis galėjo taip įdegti. Tikriausiai savaitgaliais užsiima žygiais pėsčiomis, išlikimu priešiškoje aplinkoje – be abejo, paaiškinimas galėtų būti tik toks.

Pasitikęs mane prisidegė „Gitane“ cigaretę, pasiūlė ir man. „Odrė man paaiškino, kokia jūsų padėtis“, – prakalbo, taigi ji vardu Odrė. Regis, valdytoją aš trikdžiau, jam sunkiai sekėsi žiūrėti į akis, – suprantama, kai tenka turėti reikalų su pasmerktu žmogumi, niekuomet nežinai, nuo ko pradėti, na, vyrai niekad nežino, moterys kartais, bet retai. „Viską sutvarkysime, – kalbėjo toliau. – Žinoma, tikrins inspekcija, bet ne iš karto, manau, tik po kokių šešių mėnesių, o veikiausiai po metų. Jūs turėsite pakankamai laiko rasti išeitį...“

Linktelėjau galva, patikinau, kad išsikraustysiu mažiausiai po trijų ar keturių mėnesių. Štai ir viskas, daugiau vienas kitam mes neturėjome ko pasakyti. Jis man padėjo. Aš jam padėkojau ir išėjau iš kabineto, prieš tai jis mane patikino, kad nėra už ką dėkoti, tai mažiausia, ką gali padaryti, pajutau, kad panoro piktai ir su kartėliu išsakyti viską, ką galvoja apie tuos mums gyvenimą gadinančius kretinus, tačiau galiausiai susilaikė, neabejotinai jau pernelyg daug kartų viską buvo išsakęs ir žinojo, kad nieko tai nepakeis, kretinai galingiausi. Aš savo ruožtu nuo slenksčio atsiprašiau, kad sutrukdžiau jį, ir tą akimirką, kai tariau šiuos banalius žodžius, supratau, kad nuo šiol taip ir bus, mano gyvenimas susives į tai: atsiprašinėti, kad trukdau.

Buvau tokios būklės, kaip mirtinai sužeistas ir artėjantį galą jaučiantis žvėris, ieškantis priebėgos, kur galėtų užbaigti savo gyvenimą. Tuomet poreikis apstatymui minimalus: pakanka lovos, žinai, kad iš jos keltis nebereikės, nereikia stalų, sofų ar fotelių, nereikalingi priedai, jie pertekliniai, kelia net skausmą, nes primena socialinį gyvenimą, kurio jau nebebus. Televizorius būtinas, televizorius prablaško. Tad orientavausi veikiau į vieno kambario butą, gal didelį, jei įmanoma, geriau turėti erdvės judėti.

Sunkiau buvo nuspręsti dėl apygardos. Bėgant metams po truputį susikūriau nediduką gydytojų tinklą, kiekvienas jų prižiūrėjo vieną kokį mano organą, mat norėjau išvengti pernelyg didelių skausmų prieš tikrą savo mirtį. Dauguma tų
gydytojų įsikūrę 5-ojoje Paryžiaus apygardoje, paskutiniame gyvenimo etape, medicininiame etape, likau ištikimas studijų laikų, jaunystės, svajonių metų apygardai. Logiška, jog ieškojau ko nors netoli gydytojų, nuo šiol pagrindinių savo pašnekovų. Apsilankymai pas juos buvo savitai sterilūs, nekalti, juk tai apsilankymai pas gydytojus. Tačiau apsigyventi toje apygardoje būtų buvusi siaubinga klaida – tą supratau, vos ėmęsis žygių nekilnojamajam turtui įsigyti.

Pirmas apžiūrėtas vieno kambario butas Laromigjero gatvėje buvo labai mielas: aukštos lubos, šviesus, langai vėrėsi į erdvų medžiais apsodintą kiemą, kaina, suprantama, didelė, tačiau galbūt galėjau sau leisti, na, nebuvau visiškai tikras, tačiau jau buvau praktiškai apsisprendęs pirkti, ir tuomet, einant Lomono gatve, mane užplūdo siaubingas liūdesys, slegiantis, užėmė kvapą, kvėpuoti darėsi sunku, kojos vos laikė, teko užeiti į pirmą pasitaikiusią kavinę, ir nieko man tai nepadėjo, iškart atpažinau: viena tų kavinių, kurioje lankydavausi studijų Agronomijos mokykloje laikais, nėra jokios abejonės, buvau čia atėjęs ir su Keite, kavinė beveik nepasikeitusi.

Užsisakiau valgyti, omletą su bulvėmis, trys bokalai „Leffe“ alaus padėjo man šiek tiek atsigauti, o taip, Vakarai regresuoja į oralinę stadiją, ir supratau, kodėl, kai išėjau iš kavinės, maniau, kad esu daugmaž atsipeikėjęs, tačiau vos pasukau į Muftaro gatvę, viskas prasidėjo iš naujo, šis kelio gabalas virto kryžiaus keliu, šįkart prieš akis iškilo Kamilė, jos vaikiškas džiūgavimas turguje sekmadienio rytais, susižavėjimo šūkčiojimai išvydus šparagus, sūrius, egzotinius vaisius, gyvus omarus, iki Monžo metro stoties vilkausi ilgiau nei dvidešimt minučių, svirduliavau kaip senis, dvėsavau iš sielvarto, iš tos nesuvokiamos kančios, kuri kartais užklumpa senius ir kuri nėra niekas kitas, tik nugyventų metų našta, ne, 5-oji apygarda netinka, visiškai netinka.

Taigi pradėjau nuosekliai keliauti žemyn septintąja metro linija, kartu žemėjo ir būstų kainos, ir, savo paties nuostabai, liepos pradžioje apžiūrėjau butą Sesers Rozalijos prospekte, beveik prieš pat „Mercure“ viešbutį. Buto atsisakiau tą pačią akimirką, kai susivokiau, jog giliai pasąmonėje glūdėjo miglotos mintys vėl pamatyti Odrę, Dieve mano, kaip sunku nugalėti viltį, kokia ji gyvybinga ir klastinga, ar visi vyrai tokie?

Reikėjo ieškoti dar toliau, toliau į pietus, palikti toli už savęs bet kokią gyvenimo viltį, kitaip man nepavyks susiimti,
ir tokios būsenos apimtas apsilankiau milžiniškuose daugiabučiuose nuo Šuazi iki Ivri vartų. Turėjau ieškoti tuštumos, baltumos ir nuogumo, aplinka beveik idealiai tam tiko, gyventi viename iš tokių namų reiškia gyventi niekur – ne visai niekur, tarkim, visiškai greta nieko. Kaina už kvadratinį metrą šiuose darbuotojų gyvenamosiose zonose, beje, tikrai prieinama, buvau numatęs tokią sumą, kad galėjau nusipirkti dviejų, o gal net ir trijų kambarių butą, tačiau kas jame, be manęs, gyvens?

Visi tie didžiuliai daugiabučiai buvo panašūs vienas į kitą, ir visi vieno kambario butai buvo panašūs, man atrodo, išsirinkau patį tuščiausią, patį ramiausią ir patį plikiausią butą viename labiausiai neišsiskiriančių namų, buvau bent
jau tikras, kad niekas nepastebės, kaip įsikelsiu, niekas apie tai nekalbės – nekalbės ir apie mano mirtį.

Kaimynystėje gyveno daugiausia kinai, tad neutralumas ir mandagumas garantuoti. Vaizdas per langus nereikalingai erdvus, matyti Paryžiaus Pietų priemiesčiai: tolumoje galėjai įžvelgti Masi, gal net Korbej Esoną, koks skirtumas, ant langų yra žaliuzės, nusprendžiau, kad rytojaus dieną įsikraustęs nuleisiu jas visiems laikams. Buvo ir šiukšlių išmetimo vamzdis, manau, tas vamzdis galiausiai ir padėjo man apsispręsti – naudodamasis šiukšlių išmetimo vamzdžiu ir nauja „Amazon“ maisto prekių pristatymo į namus paslauga galėjau tikėtis beveik absoliučios
autonomijos.

Keista, tačiau išvykti iš „Mercure“ viešbučio buvo sunku, ypač dėl mažosios Odrės, jos akyse kaupėsi ašaros, tačiau ką aš galėjau padaryti, jei ji nepakelia tokių dalykų, ji niekuomet nieko nesugebės pakelti gyvenime, jai daugiausia dvidešimt penkeri, tačiau ji turi užsiauginti storą odą. Ūmai pakštelėjau jai į skruostą, paskui pakštelėjau du kartus, paskui keturis, ji nuoširdžiai atsakė tuo pačiu, net lengvai mane apkabino, ir tuomet viskas buvo baigta, prie viešbučio durų privažiavo mano taksi.

Persikraustyti buvo paprasta, paskubomis nusipirkau baldų, vėl tapau SFR abonentu – nusprendžiau likti ištikimas šiam operatoriui, ištikimas iki gyvenimo galo, tokių dalykų mane išmokė gyvenimas. Tačiau, supratau po kelių savaičių, sporto kanalai mane domino vis mažiau, senau, normalu, nebebuvau toks sportiškas. Vis dėlto SFR buvo ir kitokių perliukų, ypač iš kulinarijos srities, tapau senyvu storu vyruku, filosofu epikūrininku, – kodėl gi ne, Epikūras, tiesą sakant, ar mąstė apie ką nors kita? Tačiau duonos riekė ir lašelis alyvuogių aliejaus kiek mažoka, man reikėjo omarų, Sen Žako šukučių su daržovėmis, juk aš dekadentas, ne koks graikų kaimo pe*ikas.

Maždaug spalio vidury kulinarinės lai̇̃dos, kad ir nepriekaištingos, man ėmė pabosti, ir prasidėjo tikrasis mano krytis. Mėginau pasidomėti debatais visuomeninėmis temomis, tačiau tai truko trumpai ir patikti nepatiko: kalbėtojai buvo kraštutiniai konformistai, visi piktinosi tais pačiais dalykais, į neviltį varė, apimti tokio entuziazmo, kad dabar ne tik bendrais bruožais galėjau numanyti, ką pasakys, galėjau numanyti ir smulkmenas, vos ne žodis į žodį, redaktoriai ir ekspertai keitė vienas kitą kaip niekam nereikalingos Europos marionetės, kretinus keitė kretinai, žarstantys vieni kitiems komplimentus dėl požiūrių logiškumo ir moralumo, būčiau galėjęs pats parašyti jiems dialogus, tad televizorių išjungiau galutinai, jei būtų užtekę jėgų žiūrėti toliau, tai būtų sukėlę tik dar daugiau liūdesio.

Jau seniai norėjau perskaityti Thomo Manno „Užburtą kalną“, nuojauta kuždėjo, kad knyga niūri, tačiau galų gale juk
visai dera prie mano būklės, tikrai atėjo metas. Taigi panirau į knygą – iš pradžių žavėjausi ja, paskui ėmė kilti vis daugiauabejonių. Nors knygos apimtis ir rašytojo užmojai tikrai buvokur kas didesni, pagrindinė kūrinio mintis iš esmės buvo tokia pat kaip ir „Mirties Venecijoje“.

Neką geresnis nei tas senas kvailys Goethė (Viduržemio jūros regiono tendencijų vokiečių humanistas, vienas niūriausių pasaulinės literatūros nuobodų), neką geresnis nei herojus Ašenbachas (beje, tikrai už jį simpatiškesnis), Thomas Mannas, pats Thomas Mannas – o tai jau tikrai labai rimta – nesugebėjo išvengti jaunystės ir grožio kerų
spąstų, galiausiai jaunystę ir grožį iškėlė aukščiau visko, aukščiau visų intelektualinių ir moralinių savybių, ir galiausiai pats, atvirai ir begėdiškai, pasidavė tiems kerams.

Vadinasi, visa pasaulio kultūra nieko verta, visa pasaulio kultūra neduoda jokios moralinės naudos, ir apskritai jokios, nes tais pačiais metais, lygiai tais pačiais metais „Atrasto laiko“ pabaigoje Marcelis Proustas itin atvirai apibendrino, kad ne tik intelektualiniai aukštuomenės žmonių santykiai, bet ir santykiai su draugais yra visiška beprasmybė, grynas laiko švaistymas, ir „ne intelektualiniai pokalbiai, kurie, kaip yra įsitikinę aukštuomenės žmonės, gali būti naudingi rašytojams, o greičiau lengvi romanai su jaunomis žydinčiomis merginomis“ (Marcel Proust, Atrastas laikas, iš pranc. k. vertė Galina Baužytė-Čepinskienė, Vilnius: Vaga, 2018).

Manau, labai svarbu šiame argumentavimo etape „žydinčias merginas“ pakeisti „sudrėkusiomis pi*ėmis“, ir polemika, mano galva, taptų kur kas aiškesnė, o ir poetikai nebūtų pakenkta (kas gali būti gražiau, poetiškiau už drėkstančią pi*ę? Prašau rimtai apie tai pamąstyti ir tik tada man atsakyti. Besistiebiantis b*bys? Kodėl gi ne.
Viskas priklauso, kaip ir dauguma dalykų pasaulyje, nuo kiekvieno mūsų požiūrio į seksą).

Marcelis Proustas ir Thomas Mannas, nenukrypkime nuo temos, savyje turėjo sukaupę visą pasaulio kultūrą, žengė prieky (toje įspūdingoje XX amžiaus pradžioje, susintetinusioje aštuonis šimtmečius, ir net daugiau, visos Europos kultūros) visų žinių ir viso pasaulio proto, jie atstovavo, kiekvienas savo ruožtu, Prancūzijos ir Vokietijos civilizacijų, tai yra puikiausių, giliausių ir rafinuočiausių savo laikų civilizacijų, aukštumoms ir vis tiek priklausė nuo malonės, vis tiek lankstėsi prieš visas jaunas sudrėkusias pi*es ar visus guviai pakilusius b*bius – nelygu, kam jie asmeniškai teikė pirmenybę: Thomas Mannas lyg ir buvo neapsisprendęs, o ir Prousto pozicija nevisiškai aiški.

„Užburto kalno“ pabaiga yra dar liūdnesnė, nei atrodo pirmą kartą perskaičius knygą, ji nėra vien apie absurdišką ir
kraugerišką 1914 metų karą tarp dviejų iškiliausių epochos civilizacijų, ne vien apie galutinį europietiškos kultūros idėjos žlugimą, ji taip pat, nes baigiasi galutine gyvuliškų instinktų pergale, apie visišką bet kokios civilizacijos, bet kokios kultūros galą. Thomas Mannas būtų nuo proto nušokęs dėl kokios jaunos mergičkos, Marceliui Proustui būtų galėjęs stogas nučiuožti dėl Rihannos.

Abu šie autoriai, dviejų šalių literatūrų viršūnė, nebuvo, pasakykim kitaip, garbingi žmonės, taigi tyresnio ir grynesnio oro įkvėpti galėtume tik nusikėlę į kur kas ankstesnius laikus, be jokios abejonės, į XIX amžiaus pradžią, į gimstančio romantizmo epochą.

Tačiau ir dėl to grynumo būtų galima diskutuoti, Lamartine`as iš esmės buvo tų laikų Elvis Presley, jo lyrika vertė iš
koto mergikes, tačiau bent jau jo pergalės buvo gryno lyrizmo vardan, Lamartine`as kraipėsi saikingiau nei Elvis Presley, na, taip manau aš, reikėtų turėti galimybę peržiūrėti vaizdo įrašus, bet tais laikais vaizdo įrašų nebuvo, tačiau ne taip jau ir svarbu, tas pasaulis vis tiek miręs, jis miręs man, ir ne tik man, jis tiesiog miręs.

Šiek tiek paguodos galiausiai suteikė paprastesnės sero Arthuro Conano Doyle`io knygos. Be Šerloko Holmso serijos, Conanas Doyle`is parašė daug puikių, tikrai patraukiančių novelių, skaityti jas buvo grynas malonumas, visas jo knygas norėdavosi perskaityti kuo greičiau, manau, jis geriausias page turner pasaulinės literatūros istorijoje, tačiau jam tai, be abejo, nebuvo itin svarbu, ne tokią žinią jis siekė skleisti, tiesa tokia, kad kiekviename Conano Doyle`io parašytame puslapyje jautei pulsuojantį kilnios sielos, nuoširdžios ir geros širdies protestą.

Graudžiausia, be abejo, buvo rašytojo asmeninis santykis su mirtimi: jis baigė grynų gryniausio materializmo persmelktas medicinos studijas ir dėl to atitolo nuo krikščionybės, jam visą gyvenimą vieną po kitos teko išgyventi nuolatines, žiaurias netektis, jis prarado savo sūnus – paaukojo juos Anglijos karuose, ir galiausiai jam teliko griebtis paskutinio šiaudo, spiritizmo, paskutinės paguodos tiems, kam nepavyksta susitaikyti su artimųjų mirtimi ar priimti krikščioniškąjį tikėjimą.

Artimųjų neturėjau, tad man atrodė, jog vis lengviau susitaikau su mintimi apie mirtį. Suprantama, būčiau norėjęs būti laimingas, tapti laimingos bendruomenės dalimi, visi žmonės to nori, tačiau, turint omeny mano būseną, apie tai negalėjo būti nė kalbos. Gruodžio pradžioje nusipirkau nuotraukų spausdintuvą ir šimtą dėžučių matinio 10x15 formato „Epson“ popieriaus.

Iš keturių mano butuko sienų vieną užėmė didžiulis langas, kurį laikiau uždengęs žaliuzėmis, po langu buvo įmontuotas didelis radiatorius. Dalį antros sienos užstojo lova, staliukas prie lovos, dvi nedidukės etažerės. Trečia siena buvo beveik tuščia, tik su anga į prieangį, dešinėje – vonios kambarys, kairėje – virtuvės kampas. Tik ketvirta siena, tiesiai priešais lovą, buvo visiškai laisva. Patogumo dėlei nusprendžiau apsiriboti dviem pastarosiomis, tad ekspozicijai turėjau šešiolika kvadratinių metrų. Kadangi nuotraukas spausdinau 10x15 centimetrų formatu, jų galėjau pasikabinti kiek daugiau nei tūkstantį.

Nešiojamajame kompiuteryje nuotraukų turėjau daugiau nei tris tūkstančius – tai ir buvo visas mano gyvenimas. Rinksiuosi vieną iš trijų, mano galva, protingas sprendimas, net labai protingas, ir susidarys įspūdis, kad ne toks jau ir blogas buvo tas mano gyvenimas. (Vis dėlto jis buvo keistas, jei atidžiau patyrinėsime, tas mano gyvenimas. Kelerius metus po to, kai išsiskyriau su Kamile, kartojau sau, kad anksčiau ar vėliau mes vėl būsime kartu, tai neišvengiama, juk mylime vienas kitą, žaizdoms, kaip sakoma, užsitraukti reikia laiko, bet mes dar jauni, gyvenimas dar prieš akis.

Dabar žvelgiu į praeitį ir suprantu, kad gyvenimas baigtas, kad jis praėjo mums pro šalį, neparodęs jokių rimtų ženklų, perėmė vadžias į savo rankas, ramiai ir elegantiškai, ir švelniai, paprasčiausiai nusisuko nuo mūsų, išties, jei atidžiau patyrinėsime, jis tikrai nebuvo ilgas, tas mūsų gyvenimas.) Norėjau pasidaryti savotišką feisbuko sieną, asmeniniam naudojimui, ją matysiu tik aš ir, labai trumpai, nekilnojamojo turto agentūros darbuotojas, turėsiantis įvertinti butą po mano mirties. Jis mažumėlę nustebs, bet išmes viską į šiukšlių dėžę ir tikrai pasamdys valytojus, kad nuplautų nuo sienos klijų likučius.

Darbas nebuvo sudėtingas, šiuolaikinių kamerų funkcionalumas puikus: prie kiekvienos nuotraukos matyti data ir valanda, labai paprasta atrinkti nuotraukas pagal šiuos kriterijus. Jei būčiau pridėjęs ir GPS funkciją, būčiau galėjęs matyti ir tikslią vietą, tačiau iš tiesų naudos būtų nedaug, prisimenu vietas, kur lankiausi per savo gyvenimą, netgi puikiai prisimenu, chirurgiškai tiksliai, ir bereikalingai. Datas prisimenu sunkiau, datos nesvarbios, visa, kas nutiko, nutiko amžiams, dabar tai žinau, tačiau ta amžinybė uždara, neprieinama.

Savajame pasakojime minėjau kelias nuotraukas: dvi su Kamile, vieną su Keite. Buvo ir kitų, truputį daugiau nei trys
tūkstančiai kitų, tikrai kur kas mažiau svarbių, pats nustebau, kokios vidutiniškos mano nuotraukos: turistinės, darytos Venecijoje ir Florencijoje, kaip du vandens lašai panašios į šimtus tūkstančių kitų turistų nuotraukų, kam man prireikė ten fotografuoti? Ir kas galėjo paskatinti mane išsispausdinti tuos banalius vaizdus? Vis dėlto priklijuosiu jas, sudėliosiu į joms skirtas vietas, ant sienos, nesitikiu, jog jos skleis grožį ar turės prasmę, tačiau nudirbsiu šį darbą iki galo, nes galėjau jį nudirbti, turėjau medžiagų ir įrangos, kad nudirbčiau, ir fiziškai šis darbas dar buvo mano jėgoms.

Taigi aš jį nudirbau.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.