Kultūra

2021.05.09 15:59

Maslauskaitė: neseniai sutaikiau savyje tapytoją ir menotyrininkę, jos viena kitai nėra trukdis

LRT PLIUS laida „Kelias į namus“, LRT.lt2021.05.09 15:59

„Darbas Bažnytinio paveldo muziejuje man labai patinka. Žinoma, būna menininkės egoizmo ar liūdnumo akimirkų, kai galvoji, kokia aš būčiau laisva, jei ryte atsikėlusi, kavos atsigėrusi žvaliai nueičiau į dirbtuvę ir galėčiau kibti į aliejinius dažus ir teptukus“, – sako tapytoja Sigita Maslauskaitė.

Tačiau tapytoja pripažįsta, kad „ateina blaivaus proto argumentas: ar įsivaizduoju save tapančią nuo 8-os iki 17-os valandos? Tai yra neekologiška, drobių ir dažų gadinimas. Kad sukurtum gerą rezultatą, reikia daug laiko, ilgai dirbti ir neskubėti.“

LRT.lt projekte „Tapytojų portretai“ pateikia skaitytojams LRT televizijos ir radijo archyvuose nugulusius pokalbius su šiandieniniais tapytojais ir tapytojomis. Kol menininkai kuria savo vizualius pasaulius, LRT žurnalistai kuria pačių kūrėjų portretus.

Kelias į namus. Sigita Maslauskaitė: tik neseniai sutaikiau savyje tapytoją ir menotyrininkę

„Su amžiumi supratau, kad kita veikla padeda, jei per daug neatitolina nuo dirbtuvės. Tik kartais pajuntu, kad mėnesį ar du nenuėjus į dirbtuvę subjursta būdas, pasidarau irzli“, – dalijasi mintimis S. Maslauskaitė.

Dailininkė teigia, kad „neseniai pajuto, jog sutaikė savyje tapytoją ir menotyrininkę, kad jos gali draugauti ir nėra viena kitai trukdis“. Laidoje ji pasakoja apie save kaip vilnietę ir kokie naujieji Vilniaus mikrorajonai bei perėjimai iš vieno į kitą jai ypatingi.

S. Maslauskaitės vaikystė prabėgo Karoliniškėse, kuriose lankė 41-ąją mokyklą (Karoliniškių gimnaziją). „Ten tikrai buvo įdomus ir svarbus augimo momentas, O Pašilaičių nepavadinčiau savo namais, jie man svarbūs, nes juose gyvena tėtis“, – atskleidžia tapytoja.

Kaip pasakoja dailininkės tėtis Vilius Maslauskas, „gūdžiame sovietmetyje langas iš sovietinio kalėjimo buvo klasikinė muzika, ji buvo mažiausiai cenzūruojama, taip pat ir tapyba“.

Anot V. Maslausko, „su žmona abu buvo technokratai, tačiau iš tėvų, senelių, gyvenusių kaime, jiems persidavė kaimiškasis grožio, kultūros, tarpusavio žmonių santykių suvokimas“. Jų šeimai buvo artima tapyba, jie eidavo į įvairias parodas, kad pabūtų erdvėje ir aplinkoje, kuri mažiausiai cenzūruota sovietinės sistemos.

„Manyčiau, šiek tiek įtakos turėjo ir Dievo dovana, – teigia V. Maslauskas. – Išminčiai yra pasakę, kad kiekvienas vaikas gimdamas turi savyje užgimusį Mozartą, bet gyvenime, buityje jį sėkmingai nužudo. Tai gal ne vien Mozartą, gal ir Michelangelo, Einsteiną.“

V. Maslauskui dukros darbai yra „mieli, ypač kai gyvenu vienas, pajuntamas toks jos buvimas, matosi sielos atspindys“.

S. Maslauskaitė pabrėžia, kad jos „kartos vilniečiams, kurių tėveliai dažniausiai ne Vilniuje gimę, yra savotiškas santykis su naujaisiais Vilniaus rajonais. Lyg norisi juos neigti, ieškoti savo šaknų ten, kur seneliai, provincijoje, romantiškuose (ar nebūtinai) kaimuose. Kita vertus, mano, mūsų kartos tapatybė yra naujieji sostinės rajonai.“

„Man labai svarbus perėjimas iš Karoliniškių į Pašilaičius ne tik dėl to, kad čia yra Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia. Tačiau ir tai, kad Karoliniškės, lyginant su Pašilaičiais, 20 amžiaus 9–10 dešimtmetyje buvo centras, kur ranka pasiekiamos parduotuvės, senamiestis, Lukiškių aikštė, o Pašilaičių pusėje buvo kaimai, keistosios statybos, vykusios dešimtajame dešimtmetyje.“

Pasak tapytojos, Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia primena „menotyrininkės ir tapytojos santuoką“. Ši bažnyčia liudija ir jos aiškinimąsi, kas yra šiuolaikinis menas, sakralumas, Bažnyčia ir apkritai Lietuva. „Mano kelias į namus apgaubtas ne tik skliautais, paveikslais, bet ir betoninėmis konstrukcijomis, plastikiniais langais ir protestantiška, gerąja prasme švaria architektūra“, – teigia S. Maslauskaitė.

Tapytoja aiškiai atsimena ir žino, kad piešti norėjo nuo mažų dienų: „Šeimoje nebuvo menininkų, bet kadangi buvau vienturtė, tėvai stengėsi pakreipti tam tikra linkme.“

Ieškodama atsakymų, kaip pasuko link dailės, S. Maslauskaitė pamena vieną epizodą: „Už elgesį klasėje, susipešus su berniuku, mane išsiuntė pas direktorių su tėčiu. Laukiant prie kabineto, pro šalį ėjo dailės mokytoja, kuri galbūt suvokė padėties liūdnumą. Ji sustojo prie mano tėčio ir pradėjo mane girti, kad aš turiu gabumų piešti, kad reikėtų mane vesti į dailės mokyklą. Tėtis įsiklausė ir nuvedė į Justino Vienožinskio dailės mokyklą.“

„Nenoriu skambėti patetiškai, bet gūdžiu sovietmečiu tai buvo laisvės oazė, – apie šią dailės mokyklą kalba dailininkė. – Dėstė visi dabartiniai klasikai, kurie tuo metu buvo jauni, su polėkiu: Petras Repšys, Arvydas Šaltenis, Vladas Vildžiūnas.“

S. Maslauskaitė be kartėlio pripažįsta, kad krikščioniškosios vertybės, krikščioniškoji ikonografija „dabartiniame pasaulyje nėra centras, anuomet, 17 amžiuje, buvo centras“.

Anot tapytojos, tai, ką ji vaizduoja: šventieji, pabėgėliai, jos stilius, tapybos forma, nėra šiuolaikinis menas, žvelgiant į tai, kas dabar madinga. S. Maslauskaitei patinka tai, ką daranti, nors sutinka esanti nišoje, paribyje, tačiau tai sau pripažinusi išlaisvėjo.

„Kaip tapytojai norisi tapyti ten, kur kuo daugiau romantiškų griuvėsių, dūlėsių, pasvirimų, o kai reikia gyventi, norisi, kad viskas būtų tiesu ir tvarkinga, švaru. Man su Markučiais buvo toks santykis“, – juokiasi S. Maslauskaitė.

„Daugiau tapydavau Žvėryne ir „Šanchajuje“, pastarasis Šnipiškių rajonas ypač buvo dažnas mano tapybos objektas. Tačiau Markučiai yra labai panašūs į Šnipiškes prieš 20–30 metų“, – pažymi dailininkė.

S. Maslauskaitė, kalbėdama apie namus Markučiuose, pripažįsta: „Šiuo metu man atrodo, kad, kaip teologai sako, rojus prasideda žemėje ir nereikia burti, kurti sudėtingų algoritmų apie tai, kas yra rojus ir kas yra pragaras.“

„Rodos, nieko daugiau nebenoriu, tarsi [viskas] surasta. Atėjo stabilumo, ramumo momentas“, – teigia S. Maslauskaitė.

Tekstą pagal laidos įrašą parengė Gabrielė Gokaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.