Kultūra

2021.05.05 16:23

Vertėja atskleidžia: romano autorius ne tik knygos struktūrai pasitelkė medžio įvaizdį, bet ir pati kalba sulapojo

LRT.lt2021.05.05 16:23

„Tikiu, kad ir ši knyga-medis gali skaitytoją daug kam įkvėpti. Tik vaisių reikia išlaukti. Medžių tempu“, – teigia Richardo Powerso knygos „Medžių istorija“ vertėja Ieva Venskevičiūtė.

Šiais metais Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) dvyliktą kartą rengia konkursą „Metų verstinė knyga“. Sudaromi trys geriausių 2020 metais išleistų verstinių knygų sąrašai šiuolaikinės grožinės literatūros, literatūros klasikos ir humanitarinės literatūros kategorijose.

Už geriausią šiuolaikinės grožinės literatūros kūrinį skaitytojai kviečiami balsuoti čia. 2020 metų verstinė knyga tradiciškai bus paskelbta 2021-ųjų gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Viena iš šiuolaikinės grožinės literatūros penketuko – Richardo Powerso „Medžių istorija“. Romano vertėją Ievą Venskevičiūtę kalbina literatūrologė Audinga Peluritytė-Tikuišienė.

Viena iš romano herojų, medžių tyrinėtoja dr. Patricija Vesterford, Amerikos dendrologų bendruomenės atstumta dėl itin gilių įžvalgų apie cheminį medžių bendradarbiavimą miške, ir atsitraukusi į laukinį mišką, stebėdama šį mišką, patiria sukrečiančių miško vienovės patirčių: „Mes visi drauge keliaujame Paukščių Taku, medžiai ir žmonės… per kiekvieną pasivaikščiojimą gamtoje žmogus gauna daug daugiau, nei siekia. Tiesiausias kelias į visatą – laukinis miškas“ (p. 162).

Dar daugiau, ji suvokia laike žmogų ir medį jungiančias gyvybines sąsajas: „Tu ir medis tavo kieme esate kilę iš to paties protėvio. Prieš pusantro milijardo metų jūsų keliai išsiskyrė. Bet net dabar, po ilgiausios kelionės skirtingomis kryptims, tas medis ir tu turite ketvirtį bendrų genų“ (p. 171–172). Ir šių sąsajų suvokimas tarsi pakylėja žemiausioje maitinimosi grandinėje būvančią miško bendruomenės esybę į žmogaus ambicijas ir istoriją pranokstančią gyvybės organizaciją. Šioje organizacijoje medžių bendruomenė savo gentainius ir tuos, kurie atsiduria jų bendruomenės grandyje, globoja taip pat, kaip seni medžiai jaunus, o kritę – likusius gyvuosius.

– Medis šiame daugiaplaniame kūrinyje pranoksta žmogaus vaizduotę savo galia kurti ir palaikyti gyvybę, o save aukščiausiai gyvybės rūšiai priskyręs žmogus tegali mokytis taikių medžių sambūvio principų. Prisipažinsiu, esu medžių ir miško mylėtoja, tačiau romanas „Medžių istorija“ tarsi iš naujo priverčia atrasti dalykus, kurie yra pamatiniai mums visiems, nors knygų apie medžius pastaruoju metu rodėsi ir lietuvių kalba.

Kaip šis daugiaplanis ir daugiasluoksnis romanas keliavo į Jūsų, vertėjos, rankas, kaip vėrėsi, ką svarbaus pasakė? Juk vertėja ne tik per save perleidžia romano pasakojimą, bet ir kalbą, kuri kaip ir miškas turi savų bendrabūvio paslapčių.

– Turbūt kaip daugeliui Lietuvos gyventojų, man miškas ir medžiai yra šalia nuo vaikystės, pažįstami daugiau intuityviai per pasivaikščiojimus po mišką, kaip supantys senelių sodybas, kaip sodai, parkai ar pavieniai miesto medžiai. Ypač miesto žmogų medžiai gali neįtikėtinai pailsinti, vien stebint, kaip jų viršūnės juda „tarsi piešimo liniuotė, kurianti neįtikėtinus raštus“ (p. 443).

Tiesa, kad pastaruoju metu knygų apie medžius pasirodė išties nemažai, ir jų skaitymas padėjo pamatyti nematomą pusę – tą ne visai suvoktą medžių socialumą. Kad ir P. Wohllebeno knyga „Paslaptingas medžių gyvenimas“ (kurios duomenys ataidi romano veikėjos Patricijos Vesterford atradimuose), aprašanti medžių bendravimą, rūpinimąsi saviškiais ir kitus įdomius dalykus. Tai nuostabą kelianti sistema, lėtai ir labai seniai, ramiai (kol nepasirodė žmogus) gyvuojanti šalia mūsų.

Todėl iš leidyklos gavusi pasiūlymą versti romaną „Medžių istorija“ nudžiugau, nors iš karto buvo matyti, kokie iššūkiai laukia – ir dėl apimties, ir dėl tokių skirtingų, iš, rodos, nesusisiejančių sferų ir aplinkų atkeliaujančių veikėjų, kurių kiekvienas atsineša savo santykį su medžiais, ir dėl specifinių botaninių terminų, kurių net ne visi turi lietuviškus atitikmenis (su jais ir kitais kalbos klausimais susitvarkyti padėjo kalbos redaktorė Dalia Lepeškienė).

Bet čia ir yra vertėjo darbo žavesys, maitinantis smalsumą, – sulig kiekviena knyga sužinoti ką nors nauja, patyrinėti menkiau pažįstamą sritį. Taip ant mano darbo stalo atsirado „Dendrologija“, botanikos vadovėlis, teko konsultuotis ir su IT specialistais dėl Nilėjaus pasaulio…

Stipriausią įspūdį paliko romano dalis „Šaknys“, primenanti kino filmą, kuriame pamažu atskleidžiamos iš pradžių pasakytum visai nesusijusių veikėjų istorijos. Paskui viskas suauga į kamieną, tarsi pasklinda syvais ir vėl išsišakoja netikėtomis kryptimis – autorius ne tik romano struktūrai pasitelkė medžio įvaizdį, bet ir romano kalba man priminė medį – tai kietesnė, lygi, tai iššaudavo, išsprogdavo netikėtomis metaforomis ir palyginimais, tarsi sėklomis užmėtydavo keliais vienas po kito einančiais sakiniais – atskirais pasauliais. Stebindavo, kaip stebina medžiai, kurių nė vieno nėra vienodo.

– Knygos recenzentė Virginija Traškevičiūtė („Šiaurės Atėnai“, 2020-06-26) savo recenzijoje „Niūrus gyvybės optimizmas“ atkreipia dėmesį į vaizduojamas niūrias žmonių istorijas šiame romane ir jas vienijantį medžių gyvybės optimizmą. Ką Jūs, kūrinio vertėja, šioje dramaturginėje dinamikoje išskirtumėte kaip Jums asmeniškai svarbaus? Kuri pasakojimo linija, siužetas, ištarmė sujaudino, sukrėtė ir privertė pasakojimu pasitikėti?

– Kaip minėjau, skaitant tokios tematikos knygas imi kvestionuoti buvusius tarsi savaime suprantamus dalykus, išjudinama turėta žmogaus ir jo vietos pasaulyje samprata – kas vis dėlto čia senesnis? Ir kas tada viršesnis? Ką reiškia būti viršesniam? Nesusimąstant eikvoti ar globoti? Kam tada reikia pagalbos? Kas ir kodėl siunčia žinutes Olivijai? Kokias tolimas ir lėtas esybes jaučia Rėjus? Viltingai nuteikia paskutinis romano sakinys: „Tai niekada nesibaigs“ (p. 622). Ir nesibaigs greičiausiai tik dėka tokių žmonių, kaip šis aktyvistų penketukas, jų bendraminčiai, kartais radikaliais būdais – ir realiame pasaulyje – šaukiantys, kad mūsų namai dega.

R. Powersas apima tikrai daug temų. Gamtos apsauga, žmogaus aklumas nematyti aplink, nemąstyti apie ateitį. Nesuvokiamai greitas gyvenimo tempas, palyginti su medžių. Klimato atšilimas, žmonių keitimas mašinomis, dirbtinis intelektas, panirimas į virtualų pasaulį. Ir kaip sako Adamas: „Jokie stipriausi argumentai pasaulyje nepakeis žmogaus įsitikinimų. Tai gali padaryti tik gera istorija“ (p. 419). Tai ir daro Powersas. Galiu paliudyti, kad ši istorija, „Medžių istorija“ tikrai kabina giliau nei teorinės, nors ir labai įdomios knygos, ir skatina pamąstyti, kokiems konkrečiai sprendimams galiu ryžtis suvokusi, kad namai dega.

– Knygos recenzentė atkreipė dėmesį ir į kiek daugiaprasmiškesnį tikrąjį knygos pavadinimą: Overstory, kuris nėra visai tapatus pavadinimui „Medžių istorija“. Kalba yra daugiareikšmė, ir tai, kas yra susiklostę kalboje, nematomu būdu mus veikia.

Pavyzdžiui, lietuviams šventas medis diemedis anglų kalba skamba netgi atgrasiai, todėl esu susidūrusi su garsaus Salomėjos Nėries „Diemedžiu žydėsiu“ pavadinimo neišverčiamumu į anglų kalbą. Man pavadinimas „Medžių istorija“ atrodė toks patrauklus, kad šitą išsirinkau vieną pirmųjų be dvejonių. Kokie pavadinimo niuansai liko už šio pasirinkimo?

– Kaip versti pavadinimą, galvojau kone visą vertimo laiką. Tikrai norėjau surasti tą žodį ar junginį, kuris apimtų visas angliško žodžio overstory – lapų sluoksnis skliaute ir, žinoma, visi niuansai, susiję su žodžiu story – reikšmes. Pavadinimas Overstory puikiai vainikuoja romano struktūrą, pakylėja ir viską atskleidžia iš toliau, iš aukštai, vėl išjudinama mums įprasta matymo pozicija po medžių šakomis.

Tad ieškojome drauge su leidykla, lyginome, kokius variantus pasirinko kitų šalių, kur knyga jau buvo išleista ar leidžiama, vertėjai. Prancūzai pavadino „Medis – pasaulis“, vokiečiai – „Gyvenimo šaknys“, italai – „Gyvenimo šnabždesys“ ir t. t. Mes apsistojome ties „Medžių istorija“. Pagrindiniai šio romano veikėjai, akivaizdu, yra medžiai, tad stengėmės pavadinimu tą perteikti.

– Kuo Jus patraukė ši knyga? Versti tokį daugiaplanį kūrinį, tokį daugiašakį pasakojimą yra nelengvas pasirinkimas. Kokį klausimą Jūs kaip skaitytoja užduotumėte autoriui, jei turėtumėte tokią galimybę? O galbūt ir turėjote?

– Norėčiau paklausti, ar dar programuoja ir ar teisingai atpažinau kai kurias mokslinėse knygose aprašytas romano įtakas (kad ir apie Patricijos ir jos tėvo eksperimentą auginti medį statinėje). Versdama skaičiau nemažai interviu su R. Powersu, žiūrėjau vaizdinę medžiagą, tad supratau, kad parašyti šį romaną jį įkvėpė – netikėta – medžiai.

Didingos milžiniškos sekvojos. Turbūt panašiai, kaip sekvojos įkvėpė Nilėjų sukurti ir iki šiol neregėtą kompiuterinį žaidimą. Tikiu, kad ir ši knyga-medis gali skaitytoją daug kam įkvėpti. Tik vaisių reikia išlaukti. Medžių tempu.

– Dėkui už pokalbį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.