Kultūra

2021.05.12 18:57

Bestselerio „Ordesa“ autorius: nepaisant viso skausmo, savo šeimos gyvenime išvydau grožį

Dovilė Kuzminskaitė, LRT KLASIKOS laida „Laikas kultūrai“, LRT.lt2021.05.12 18:57

„Labai ilgai vargau prie šios knygos. Viena vertus, ji mane gąsdino, kita vertus, atrodė neapsakomai graži – juk per ją į gyvenimą grįžo mano tėvai“, – interviu vertėjai Dovilei Kuzminskaitei prisipažįsta žymus ispanų rašytojas, atvirumu nustebinusio autobiografinio romano „Ordesa“ autorius Manuelis Vilasas. Jis – laidos „Laikas kultūrai“ svečias.

M. Vilasas gimė 1962 metais nedideliame Ispanijos miestelyje Barbastre. Karjerą pradėjo nuo poezijos. Labiausiai išgarsėjo apsakymais ir romanais. Kelių dešimčių poezijos, esė, apsakymų knygų, romanų autorius gyvena Madride ir Ajovoje (JAV), kur dėsto kūrybinį rašymą.


2018 metais išleistas šeštasis – autobiografinis – M. Vilaso romanas „Ordesa“ tapo literatūriniu įvykiu ir bestseleriu Ispanijoje. Knyga jau išversta į keliolika pasaulio kalbų, 2020-aisiais lietuvių kalba ją išleido leidykla „Alma littera“ (vertė Alma Naujokaitienė).

– „Ordesa“ yra autobiografinis romanas. Man pasirodė, kad tai labai atviras kūrinys. Pasakojama nieko nepagražinant, kalbama iš įvairių perspektyvų, atskleidžiami skirtingi jausmai – tiek šviesieji, tiek patys tamsiausi. Taigi noriu paklausti: ar labai sunku buvo prasiveržti pro asmenines užkardas, kurių visi turime, ir taip atsiduoti knygai?

– Taip, romanas autobiografinis ir tikrai reikėjo kovoti su logišku ir puikiai paaiškinamu gėdos jausmu, kurį patiri pasakodamas apie savo gyvenimą. Bet svarbiau nei gėda man buvo tiesa – sužinoti, koks buvo mano, o ypač mano tėvų gyvenimas. Jie yra pagrindinė romano tema. Tad pasvėręs gėdą ir tiesą supratau, kad verta parašyti šią knygą.

– Romane aprašomi skirtingi gedulo etapai, atskleidžiamos įvairios jo pusės. Numanau, kad turėjo būti labai sunku sukurti kūrinio struktūrą, apimančią tiek daug žiūros taškų ir aspektų: čia ir šeimos istorija, ir simboliai, ir darbas su literatūrine kalba... Koks buvo „Ordesos“ kūrybinis procesas?

– Buvo sunku. Šį romaną rašiau trejus metus, labai daug laiko užtruko surasti tinkamą toną, balsą. Kol radau, parašiau daug rankraščių, šešias ar septynias romano versijas, jas išmečiau.

Autobiografiniame pasakojime daug svarbiau nuspręsti, ko nepasakosi. Pirmosios romano versijos buvo kur kas ilgesnės, jose buvo daug daugiau mano gyvenimo įvykių. Tačiau supratau, kad kai kurių dalykų negaliu papasakoti, nes jie buvo pernelyg sudėtingi, pernelyg aštrūs.

Tai buvo kone psichologinis darbas – turėjau suvokti, ką galima viešinti, o ko – ne. Labai ilgai vargau prie šios knygos. Viena vertus, ji mane gąsdino, kita vertus, atrodė neapsakomai graži – juk per ją į gyvenimą grįžo mano tėvai.

– Kaip pavyko aprašyti save, virsti savo paties knygos personažu? Kaip vyko tos derybos – kiek galima pagražinti, o kada turiu būti atviras?

– Pagražinti negalima niekada, nes knyga prasminga tik jei pasakoja tiesą. Jei nenori pasakoti tiesos, rašai tradicinį grožinį romaną.

Šios knygos grožis kaip tik tas, kad nėra jokių pagražinimų. „Ordesa“ – visiškai realistinis romanas, neaplenkiu net tamsiausių savo šeimos istorijos vietų.

Tiesa, čia nėra ir priekaištų ar neigiamo vertinimo. Reikėjo labai gerai pasirinkti pasakojimo ašį – nei pagražinti, nei pateikti labai tamsios versijos. Tokios yra gyvenimo tiesos paieškos: jeigu nori sužinoti, koks buvo tavo gyvenimas, negali pagražinti nei teigiama, nei neigiama linkme.

– „Ordesoje“ kalbama apie tylą – tuos kiekvienos šeimos gyvenimo momentus, apie kuriuos nieko nežinome ir niekada nesužinosime. Ar ši tema tave domino visada, ar susidomėjai ja jau rašydamas romaną?

– Pradėjau rašyti 2014 metų gegužę, kai mirė mano mama. Tada supratau, kad šeima, kurioje augau, nyksta. Į atmintį grįžo daugybė atsiminimų iš šeimos gyvenimo, savotiškas jausmų uraganas.

Pradėjęs prisiminti savo vaikystę supratau, kad mano šeima pilna paslapčių, bet jų niekada nepavyks atskleisti, nes abu tėvai jau mirę. Tai mane labai sujaudino, pagalvojau, kad literatūra galėtų padėti atskleisti visas tas paslaptis, vien jas įvardyti jau būtų pakankama.

Savo tėvą ir motiną pažinojau kaip tėvus, ne kaip vyrą ir moterį. Vaikai nepažįsta savo tėvų kaip vyro ir moters, tik jų vaidmenis šeimoje, o tai reiškia, kad iš tiesų jų gerai nepažįsta.

Be to, man buvo svarbi senelių istorija, kur pasirodė ir Ispanijos istorija. Vienas mano senelių nukentėjo nuo frankizmo represijų, todėl tėvas apie jį niekada nekalbėjo, buvo pernelyg skaudu.

Mano tėvas gimė 1930 metais, pilietinis karas jį užklupo šešerių. Jis išgyveno visą pokario siaubą – badą ir kitus sunkumus. Ispanų būdas išgyventi pilietinį karą ir diktatūrą yra tyla, tos temos tapo tabu.

Pradėjau gilintis, atsirado dėdžių, pusbrolių istorija, kur taip pat daug kas nutylėta, visko jau niekada nesužinosiu. Išleidęs knygą supratau, kad visoms Ispanijos šeimoms nutiko tas pats, o kai romaną išvertė į kitas kalbas, suvokiau, jog milijonai šeimų gyveno taip pat. Europoje įvyko Antrasis pasaulinis karas, Ispanijoje – pilietinis, bet rezultatas labai panašus.

– Romanas pasakojamas proza, tačiau paskutinę jo dalį sudaro eilėraščiai, taip pat yra nuotraukų. Taigi šis kūrinys – daugiakryptis, intermedialus, galime vadinti, kaip norime. Ar gali man papasakoti apie šią struktūrą? Skaitydama galvojau, kad galbūt tai būdas surasti alternatyvią kalbą, pasipriešinimas tradicijai.

– Mano mama nekentė nuotraukų, nes atrodydavo sau nepakankamai graži, todėl jų nesaugojo, suplėšydavo. Jai mirus tvarkydamas jos butą, pavyzdžiui, supratau, kad nėra nė vienos vestuvinės tėvų nuotraukos.

Apsėdo mintis, kodėl mano šeima turi tiek mažai nuotraukų. Manau, kaip tik todėl ir sudėjau jas į knygą, tarsi sakyčiau: „Tai viskas, ką turiu, iš tėvo ir mamos man liko tik šios kelios nuotraukos.“ Tai mane labai liūdino.

Man nuotraukos yra labiausiai jaudinantis menas – Roland'as Barthes'as sakė, kad nuotraukų tema yra mirtis. Manau, jis teisus. Žiūrėdamas nuotraukas (ypač – šeimos) matai žmones, kurių jau nebėra, tačiau drauge nuotraukos teigia jų buvimą. Tai gyvenimo ir mirties paslaptis.

O eilėraščiai... Norėjau, kad skaitytojas išvystų tą pačią istoriją, perkeltą į eiles, tarsi tai būtų kitas būdas ją pažinti.

– Man regis, dabar Ispanijoje ypač populiarūs istoriniai romanai. O autobiografinė literatūra ir autofikcija? Mano galva, šiems žanrams turėtų būti sunkiau, nes, nepaisant išorinio atvirumo, ispanai yra drovūs.

– Tikrai taip. Iš tiesų Ispanijoje iki demokratijos įsitvirtinimo buvo labai sunku rašyti autobiografinius kūrinius. Pasakoti savo paties gyvenimą, kai prieš akis – diktatūra, kurios vertybės visiškai priešingos laisvei, gali būti pavojinga. Atviras autobiografinis pasakojimas atskleistų žmogaus trūkumus, kuriais pasinaudojęs kaimynas gali tave pribaigti.

Per pastaruosius dvidešimt metų Ispanijoje labai padaugėjo autobiografinių romanų, kurie pasakoja apie šeimų gyvenimą šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, nes buvo didžiulis poreikis apie juos papasakoti realistiškai ir remiantis tiesa.

– Tavo atsakymuose neišvengiama istorijos tema. Istorija (beje, didžiąja raide) yra ir romane. Ar papasakotum, kaip supranti istorijos svarbą? Čia prisimenu ir vieną tavo straipsnių dienraštyje „El Pais“, kur apmąstai vieną Hegelio mintį.

– „Ordesoje“ istorija svarbi. Mano tėvas ir mama pirma patyrė pilietinį karą, o paskui – diktatūrą. Jiems teko tik 25 demokratijos metai. Galvodamas apie savo tėvus ir senelius neišvengiamai apmąstai savo šalies istoriją. Jų gyvenimai buvo nulemti frankizmo, lygiai taip pat kaip ir manasis. Tokiu būdu pamatai, kaip šalies istorija braunasi į tavo gyvenimą ir jį veikia.

Tavo gyvenimas yra istorijos kritimas ant tavo kūno. Mes, žmonės, esame gyvi organizmai, kuriuos veikia istorija. Ką aš vadinu istorija? Visuomenę, moralę, darbą, taisykles, santykius su kitais, faktą, kad užsidirbi pinigų, nusiperki automobilį, namus, važiuoji atostogų, turi draugų, šeimą, antrąją pusę, vaikų...

O už viso to slypi laisvės vaiduoklis. Kada iš tiesų galime būti laisvi? Istorija mus apibrėžia ir riboja. Mano tėvas buvo savos epochos atstovas, aš – savosios. Po penkiasdešimties metų galvodamas apie mane sūnus manys, kad „tėvas buvo savo epochos atstovas“. Rimta literatūra turi kalbėti apie didžiąsias temas – laiką, istoriją ir mirtį.

O dėl Hegelio... Jis sakė: „Viskas, kas realu, yra racionalu, ir viskas, kas racionalu, yra realu.“ Pamenu, kad man, paaugliui, filosofijos pamokose aiškino Hegelį ir ši frazė tarsi atvėrė langą, nors dabar ją kiek ironizuoju.

Istorija man labai svarbi, nes ji susijusi su laisvės klausimu: ar vyras arba moteris gali būti laisvas, nepriklausomai nuo savo epochos vertybių?

– Pasikalbėkime apie romano simbolius ir meninę raišką. Savo tėvų ir giminaičių vardus pakeitei kompozitorių pavardėmis. Kodėl?

– Turėjau techninę problemą – negalėjau vadinti savo šeimos narių tikraisiais vardais iš drovumo. Tėvo vardas buvo Manuelis, kaip ir mano. Pavadinti jį kitu vardu, kokiu nors Pedro, atrodė nesuvokiama. Tai buvo moralinė dilema.

Esu melomanas, todėl vieną dieną sugalvojau juos pavadinti žymiausių kompozitorių vardais, priklausomai nuo charakterio. Tėvas buvo labai dvasingas, taigi – Johannas Sebastianas Bachas.

Mama buvo tragiška, labai dramatiško būdo, taigi – Wagneris. Šis žingsnis man pasirodė labai gražus, nes mūsų šeima buvo vidurinės – žemesniosios klasės, o staiga buvo pakylėta iki didžiųjų kompozitorių.

– Romane kartojasi vienas motyvas – geltona spalva, kuri implikuoja sudėtingas, tamsias emocijas. Šią spalvą veikiausiai sietume su šviesa ir džiaugsmu. Kaip radosi šis pokytis?

– Ispanijoje geltona nėra tik pozityvi spalva kaip mėlyna, balta ar žalia, reiškiančios taiką ar viltį. Geltona yra labiau susijusi su melancholija, pamišimu, kaip van Gogho geltona, gelsvumas reiškia laiko tėkmę.

Todėl man pasirodė, kad geltona gali simbolizuoti mano sielos būklę – nostalgiją, melancholiją, atmintį, net šiokį tokį pamišimą, aistrą ir pačią mirtį. Taigi sukaupiau visą kūrinio literatūrinę ir dvasinę energiją vienoje spalvoje. Be to, nežinau, kaip lietuvių, bet ispanų kalboje žodis „amarillo“ labai gražus, skambus.

– Čia išlenda tavo melomanija, tiesa?

– Taip, man muzika labai svarbi, ji padeda gyventi, tarsi koks balzamas. Labiau nei melomanas esu muzikos narkomanas. Muzika kartais padeda susitaikyti su gyvenimu.

– Dar „Ordesoje“ svarbi šviesa, kuri yra susijusi su mirtimi. Kaip tavo, rašytojo, sąmonėje įvyksta ši jungtis?

– Saulės šviesa mane obsesyviai domina. Manau, gyvenimu vadiname mus pasiekusią saulės šviesą. Apie tai kalba senieji saulės garbinimo kultai. Fotografija yra popieriuje pavaizduota saulės šviesa, apšviečianti kokį nors kūną. Gyvenimą mums padeda matyti saulės šviesa.

Supratau, kad mano tėvai gyveno po ta pačia saule kaip aš. Saulės šviesa, kalnai, kurie matyti romano pavadinime, jūra – šie dalykai nepaklūsta laikinumui, jie simbolizuoja tai, kas amžina. O žmogaus gyvenimas yra laikinas.

– Klausydama tavęs prisimenu, kad sakei, jog tavo tėvas buvo dvasingas žmogus. Paveldėjai šį bruožą?

– Mano tėvas daug tylėdavo. Paveldėjau šią tylą – kartais taip pat krintu į ilgus tylos periodus. Kartodamas tėvų gestus, bendrauji su jais, tarsi tai būtų kokia liturgija. Kartodamas tėvo veiksmus, tarsi virstu juo ir padedu jam, o drauge ir sau būti ne tokiam vienišam. Kartais kalbu apie tai, ką vadinu paslaptimi, – mūsų gyvenimas kupinas paslapčių. Manau, viena didžiausių – tėvų, motinų, sūnų ir dukterų ryšys.

– Šį klausimą tyčia palikau pokalbio pabaigai. Labiausiai šiame romane mane nustebino tai, kaip ir kada įvardiji grožį. Iš tokio romano būtų galima tikėtis tragizmo. Nesakau, kad jo nėra, priešingai. Tačiau kalbi ir apie grožį. Kaip pavyko taip intensyviai aprašyti gedulą ir taip tiksliai įvardyti grožį?

– Tai šiek tiek susiję su viena Marcelio Prousto mintimi: gyvenimą galima suprasti tik jam pasibaigus. Kai imiesi apmąstyti savo praeitį, tave apima paslaptingas grožio jausmas. Nes gyvenimas yra gražus. Grožis yra dar viena mano obsesijų – mano tėvų gyvenimas buvo labai gražus. Priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, yra būdas mąstyti apie gyvenimą, o jo išvada yra grožis. Mes gyvenome, bandėme gyventi, ir šiame mėginime slypi grožis.

Manau, grožis nėra papuošimas. Žmonėms reikia grožio, kad išgyventų. Mums reikia ne tik duonos – reikia ir pasaulio grožio. Pamatyti medį, kelią, upę, lauką – šis grožio pojūtis reikalingas tam, kad išgyventume. Nepaisant viso skausmo, savo šeimos gyvenime aš išvydau grožį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.