Kultūra

2021.05.05 19:54

Laura Šimkutė. Nacionalinių kino apdovanojimų Animacijos kategorija: žanras, jau seniai skirtas nebe vaikams

Laura Šimkutė, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2021.05.05 19:54

Per televiziją rodomi animaciniai filmai iškreipė suvokimą, koks įvairialypis bei daug meninių galimybių slepiantis gali būti šis formatas. Serialų principu kuriami masinio vartojimo filmukai taip įsirėžę į kolektyvinę sąmonę, kad nusistovėjo idėja, jog animaciniai filmai yra skirti tik mažiems vaikams, kad šie būtų ramūs.

Arba kad jie – cukruotos Disnėjaus istorijos, į kurias gražu pažiūrėti ir pasinerti į jų siūlomas pasakas, tačiau priemonės visur tos pačios. Vis tik tai – gana toli nuo tikrovės ir nemažos dalies įdomesnių darbų, ypač sukurtų savų autorių, didžiajai auditorijos daliai netenka nė išvysti. Bet galbūt tai kada pasitaisys.


Animaciniai filmai dažnu atveju būna žanras, patenkantis į tam tikrą dėmesio paribį: kažkas lyg ir girdėjo, kažkas gal net pamatė, bet diskusija neužsimezgė, nes tų pamačiusių ir išgirdusių buvo per mažai. O pamatyti ir kalbėti tikrai yra apie ką. Ir įdomiausius keturis pastarųjų metų darbus atrinko Nacionalinių Lietuvos kino apdovanojimų atrankos komisija, juos suguldė į atskirą kategoriją.

Praėjusiais metais festivalio „Kino pavasaris“ trumpametražių filmų konkurse dalyvavusi Roberto Neveckos režisuota animacija „Sniego pastogė“ visiškai netyčia pataikė į tuo metu itin aktualų karantininį kontekstą – veiksmas vyksta ištuštėjusiame, po karo suniokotame Vilniuje atšiaurią žiemą. Justo Tertelio suvaidinto Kosto butas jau yra nebe jo – čia įsikūrę pastogės ieškantys žmonės, o buto savininkas, norėdamas normaliai pasišildyti, beveik supleškina savo gyvenamąją vietą.

Taip pat šis filmas galėtų veikti kaip distopinio scenarijaus pavyzdys: kas būtų, jeigu būtų, bet bet kokiu atveju išlieka ir savo laiku aktualus savo atmosfera bei psichologiniu pojūčiu. „Sniego pastogėje“ ledinę, išblėsusios vilties nuotaiką kuria tamsi spalvų gama bei nuolatos lydintis ūžiančio vėjo garso takelis.

Turbūt įdomiausias „Sniego pastogės“ momentas – Kosto bute apsistojusios delegacijos apsilankymas bažnyčioje ir susidūrimas su kapitalistine tikrove – nelaimės akivaizdoje Dievo namai savo funkcijas radikaliai pakeitė. Atskirto paminėjimo nusipelno ir pati kūrimo technika – pirmiausia viskas šiame animaciniame filme buvo suvaidinta, o paskui jau užpiešta ant viršaus, todėl tai galima net būtų laikyti hibridiniu žanru.

Savo tematiniu tamsumu išsiskiria Skirmantos Jakaitės filmas „Žonglierius“. „Sniego pastogėje“ atšiaurumą kuria pati fizinė situacija, aplinka, o „Žonglieriuje“ jau beldžiamasi giliau, į proto ir pasąmonės gelmes. Nupasakoti patį vyksmą čia jau sudėtinga – kažkokią vientisą siužetinę liniją apčiuopti čia sunku, labiau kalba mažos situacijos, besijungiančios į bendrą nesusikalbėjimą ir negebėjimą patirti pasaulio per kito žmogaus prizmę.

Plaukianti, iš tamsių tonų ir linijų sudaryta animacija vedžioja po traumines patirtis ir, atrodo, vis kviečia savęs paklausti, kaip pats jautiesi atitinkamose situacijose, ir, atrodo, išryškina nematomas kiekvieno nusibrėžtas linijas. Ar tai būtų ant biure susėdusių darbuotojų kėdžių užrašyta aiški apibrėžtis „mano“, ar ant kambario užrašyta „netavo kambarys“. Į pagrindinį planą papuolęs žongliruoti mėgstantis Albertas aiškiai išartikuliuoja – jis gyvena vienas, jam nepatinka čia būti, bet jis bijo, kad jam išnykus išnyks ir pasaulis.

Ir čia jis visiškai teisus – jo pasaulis tai yra tas pasaulis, kuriame jis žongliruoja, kaip mėgsta, mažais dalykais, ir išnyktų. Iš tiesų „Žonglierius“ – labai gera terpė išsikelti sau klausimus ir pabandyti susigyventi su mintimi, kad realybė, kuri jungia, nors ir viena, bet turi daugybę skirtingų versijų, todėl savosios nebūtina užmesti kitam. Šį kūrinį drąsiai būtų galima vadinti animacija, skirta suaugusiesiems, – vizualinės koncepcijos vaikams būtų tikrai suprantamos, bet pats žodynas – turbūt mažiau.

Labiau į jaunesnį žiūrovą orientuotas, bet su tam tikru moralu tėvams būtų Igno Meilūno filmas „Matilda ir atsarginė galva“, kuriame apčiuopiamą formą įgauna lietuvių dažnai mėgstamas posakis „it galvą pametęs“. Šiame kūrinyje animacija kuriama iš figūrėlių „stop motion“ technika, kuri savo estetika tarytum įformina tarpinę būseną tarp visiškos fikcijos ir to, ką galima apčiuopti.

Šio filmo centre – moksleivė Matilda, kuriai mama nuperka atsarginę galvą, kadangi vienos negana – neužtenka, kad pavyktų prisiminti visą informaciją, o informacijos yra daug. Dešimtukais besimokanti Matilda turi prisiminti viską – ir tai, ką užduoda mokytoja, ir tai, ko reikia mamai, – ar tai būtų taksi numeris, ar traukinių tvarkaraštis. Tačiau kadangi mergaitė jau naudoja dvi galvas, vyksta lengvas informacinis chaosas, nes neaišku, kuri informacija į kurią galvą nugulusi.

„Matildoje“ netrūksta iš kasdienybės ištraukto absurdo, kurį tik dar labiau išryškina pažodinis galvų keitimo procesas. Ir vėlgi iš čia galima pasiimti tam tikrą moralą būtent tėvams – vaikai irgi žmonės, todėl nuo didelio spaudimo gali nusimesti galvą. Šiuo atveju – tikrąja šio žodžio prasme.

Šį sąrašą vainikuoja Kristinos Buožytės virtualios realybės darbas „Angelų takais“. Šiuo atveju net nežinau, ar teisinga tai būtų vadinti tiesiog animacija ir ar tai patektų į klasikinio kino apibrėžimo rėmus. Į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus tiesiogine to žodžio prasme įeiti kviečiantis kūrinys – itin performatyvi patirtis ir pastarasis žodis turbūt geriausiai ją ir apibūdina.

Rudenį Nacionalinėje dailės galerijoje rodytas „Angelų takais“ priverčia visu kūnu pasinerti į paveikslus ir juos patyrinėti ne kaip paprastam stebėtojui, bet kaip tame pasaulyje egzistuojančiam angelui ir skrieti kartu su užburiančia muzika.

20 minučių trunkantį pabuvojimą Čiurlionio pasaulyje galima prilyginti net savotiškai meditacijai, kuri tikrai praplės vaizduotės ribas ir dar kurį laiką paliks pėdsaką buvimo čia ir dabar suvokime. Ir visa tai dėl pačios struktūros, susikuriančio naratyvo, pagal kurį keliaujama iš vieno paveikslo į kitą padedant keliaujančiajam panagrinėti būtent esminių būties klausimų ir suvokti savo paties laikinumo.

Vien šie keturi animaciniai filmai parodo, kad mūsų kūrėjai sugeba pateikti daug vieno žanro versijų, kas turbūt suponuoja, kad animacijos galimybės yra beribės ir tai jau seniai nebe pasakos ir lengvo turinio serialai po pamokų – tereikia apsižvalgyti.

Teatro ir kino kritikės Lauros Šimkutės filmų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Pilno metro“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.