Kultūra

2021.05.08 12:58

Kinijos kino meistras Jia Zhangke: kita kiniškos svajonės pusė

Ilona Vitkauskaitė2021.05.08 12:58

„Šiuolaikinėje Kinijoje vyksta tokie „stebuklai“, kad net ufonautai nieko neturėtų stebinti – siurrealizmas yra neatskiriama tikrovės dalis“, – yra sakęs režisierius Jia Zhangke, neabejotinai vienas svarbiausių šiuolaikinių kino meistrų. Nuo gegužės 1-osios per LRT PLIUS rodoma jo retrospektyva, šeši dokumentiniai ir vaidybiniai filmai: „Miestas 24“ (2008), „Gaila, kad nežinojau“ (2010), „Nuodėmės prisilietimas“ (2013), „Kalnai gali pasislinkti“ (2015), „Balčiausi yra pelenai“ (2018) ir „Plaukti, kol jūra pamėlynuos“ (2020).

Jia Zhangke kiekviename filme analizuoja dramatiškas socialines permainas, pakeitusias šiuolaikinę Kiniją ir jos žmones.

Viename interviu režisierius sakė: „Nuo pat pradžių, kai pradėjau kurti, savo filmais stengiausi sekti Kinijos visuomenės pokyčius. Gimiau 1970-aisiais, savo vaikystės metais buvau kultūrinės revoliucijos pabaigos liudininkas, o tada prasidėjo reformų ir pokyčių era. Jeigu atkreiptumėte dėmesį į mano filmų veiksmo laiką, antrasis, „Platforma“, vyksta tarp 1971 ir 1990 metų, „Kišenvagio“ istorija – dešimtojo dešimtmečio viduryje, „Nepažįstami malonumai“ – apie 2000 metus. Tad tikiuosi, kad man pavyko pavaizduoti Kinijos jaunimo gyvenimą nuo kultūrinės revoliucijos pabaigos iki dabar.“

Jia Zhangke kūryba, kylanti iš pastangų suvokti sparčiai kintančią tikrovę, trina ribas tarp vaidybinio ir dokumentinio kino, jungia realizmą ir poetinę vaizduotę, psichologinį subtilumą ir intelektualinį svorį.

Jo kūryba trina ribas tarp vaidybinio ir dokumentinio kino, jungia realizmą ir poetinę vaizduotę, psichologinį subtilumą ir intelektualinį svorį.

Dėmesį nukreipdamas į paribio, žemiausio socialinio sluoksnio žmones, kuriuos dažniausiai pražiūri meinstryminis pramoginis kinas, Zhangke siekia parodyti tikrąjį šiuolaikinės Kinijos veidą. Taip kritikuoja dominuojančią ideologiją, siūlo alternatyvų žvilgsnį į Deng Xiaopingo inicijuotos transformacijos, turbokapitalizmo ir globalizacijos padarinius šiuolaikinės Kinijos fiziniam ir kultūriniam peizažui. Kartu šio kinų režisieriaus filmai iškalbingai komentuoja visų posocialistinių visuomenių patirtį.

Interviu su kino režisieriumi Dzia Džangke

Zhangke laikomas svarbiausia vadinamosios šeštosios režisierių kartos, debiutavusios dešimtajame dešimtmetyje, figūra. Šeštoji karta dažnai suprantama kaip maištas, reakcija į penktąją režisierių kartą (Chen Kaige, Zhang Yimou ir kt.), kurios atstovai daugiausia kūrė filmus remdamiesi tradiciniais žanrais bei stiliais ir dirbo valstybės remiamoje kino studijų sistemoje.

Šeštoji karta (Zhang Yuan, Wang Xiaoshuai, Hu Xueyang, Guan Hu, Lou Ye ir kt.) debiutavo realistiniais filmais, jie dažniausiai buvo finansuojami privačiomis užsienio prodiuserių kompanijų lėšomis, atsisakant valstybinės paramos.

Filmuoti be valstybės pritarimo, tokių režisierių kaip Zhangke, Zhang Yuano („Rytiniai rūmai, vakariniai rūmai“, 1997) ir Wang Xiaoshuai („Taip arti rojaus“, 1998; „Pekino dviratis“, 2001) filmai dažniausiai nepasiekdavo šalies kino teatrų ir buvo platinami nelegaliai.

Šių režisierių filmai rodė šiuolaikinio gyvenimo būdus ir nuostatas, paliesdami tokias temas kaip seksualumas, korupcija, nedarbas, prostitucija, narkomanija, AIDS, taip pat pristatė naujų personažų. Dažnai pasitelkdami dokumentinį stilių, neprofesionalius aktorius, filmuodami natūralioje aplinkoje, naudodami dialektus, gatvės kalbą, režisieriai siekė sukurti kasdienės Kinijos pojūtį.

Dažnai pasitelkdami dokumentinį stilių, neprofesionalius aktorius, filmuodami natūralioje aplinkoje, naudodami dialektus, gatvės kalbą, režisieriai siekė sukurti kasdienės Kinijos pojūtį.

Dar studijų metais Zhangke debiutavo trumpametražiu filmu „Viena diena Pekine“ (You yitian zai Beijing, 1994), jame dokumentuojamas žmonių judėjimas Tiananmenio aikštėje vieną atsitiktinę dieną 1994-ųjų gegužę. Filme Tiananmenio aikštės ikonografijai, jos simbolizmui prieštarauja kasdienė žmonių veikla. „Viena diena Pekine“ atskleidė Zhangke gebėjimą užfiksuoti tikrą gyvenimą net labiausiai ideologizuotoje aplinkoje.

Pirmajame ilgametražiame filme „Siao Šanas vyksta namo“ (Xiaoshan huijia, 1995) pasakojama apie virėją, gyvenantį Pekine. Jis atleidžiamas iš darbo ir nori grįžti į gimtąjį provincijos miestą dėl pavasario šventės. Filme rodomose susitikimų serijose Siao Šanas (akt. Wang Hongwei) leidžia laiką su draugais, vis nesėkmingai bando įsigyti bilietą namo pačiu judriausiu metų laiku. Faktas, kad herojus taip niekur ir neišvyksta, nepaisant filmo pavadinimo. Akivaizdu, kad Zhangke svarbiausia ne nuoseklus pasakojimas, siužeto plėtojimas, o kelių Pekino autsaiderių gyvenimo dokumentavimas.

„Platforma“ („Zhantai“, 2000) – epinis pasakojimas apie riaumojantį Kinijos devintąjį dešimtmetį. Filme Zhangke fiksuoja Šansi provincijos Fenjango miesto (gimtasis Zhangke miestas, kuriame vyksta beveik visų jo filmų veiksmas) scenos menų, arba kultūrinės trupės, evoliuciją, sparčiai kintančių pomaoistinių reformų akivaizdoje. Ekonominės ir kultūrinės reformos lemia, kad valstybės išlaikoma kultūrinė trupė privatizuojama ir atgimsta kaip eklektiška „Visų žvaigždžių elektroninio rokenrolo ir breiko grupė“ (pavadinimas tik pabrėžia, kokioje absurdiškoje situacijoje atsidūrė trupės nariai).

„Platformoje“ Zhangke kvestionuoja reformų erą, besiremiančią modernybės utopija, kuri nepasiekiama daugumai Kinijos gyventojų.

„Platformoje“ per provincijos jaunuolių gyvenimą, jų meilės istorijas, nuotykius ir nusivylimus Zhangke kvestionuoja reformų erą, besiremiančią modernybės utopija, kuri nepasiekiama daugumai Kinijos gyventojų. Istorinius epochos pokyčius režisierius vaizduoja daugiausia per trivialių įvykių scenas, provincijos stagnaciją ir nuobodulį.

Naudodamas realistinį stilių, elipses, ilgus kadrus, kurie veikiau fiksuoja laiko intervalus, o ne siužeto įvykius, Zhangke kuria specifinę istorinės ir geografinės vietos viziją, atskleidžia įtampą tarp audringų istorinių pokyčių ir inertiško gyvenimo mažame, atokiame mieste. Įtampą, kuri tampa dar akivaizdesnė dėl kontrasto tarp skurdaus provincijos gyvenimo realijų ir ideologinės „keturių modernizacijų“ mantros.

Zhangke vaizduojamas jaunuolių gyvenimas persmelktas melancholijos, laukimo, iliuzijų praradimo ir vilčių neišsipildymo nuojautos.

Zhangke vaizduojamas jaunuolių gyvenimas persmelktas melancholijos, laukimo, iliuzijų praradimo ir vilčių neišsipildymo nuojautos.

Vertybės ir maži džiaugsmai, atrandami apatiškame ir skurdžiame Kinijos provincijos gyvenime, vėlesniuose Zhangke filmuose vis labiau įgyja postindustrinės dykvietės įvaizdį. Toks apokaliptinis peizažas, susvetimėjimas pastebimas filme „Tykus gyvenimas“ („Sanxia haoren‟, 2006). Jis režisieriui pelnė „Auksinį liūtą“ Venecijos kino festivalyje.

Filmo veiksmas vyksta senoviniame Fengdu mieste, kurį radikaliai pakeitė valstybės Trijų tarpeklių užtvankos megaprojektas, nugramzdinęs dalį istorinio miesto po vandeniu, o daugiau nei milijonas žmonių buvo perkelti iš užtvindytos teritorijos.

Paraleliai plėtojamas filmo protagonistų – kalnakasio Sanmingo (Han Sanming) ir slaugės Shen Hong (Zhao Tao) – istorijas sieja bendras troškimas rasti savo sutuoktinius, su kuriais teko išsiskirti dėl skirtingų priežasčių (ekonominės migracijos, prekybos žmonėmis).

Kaip būdinga Zhangke kinematografiniam stiliui, „Tykus gyvenimas“ nesiūlo įtempto siužeto plėtotės, priešingai, tai melancholiškas ir meditatyvus filmas apie žmones, bandančius naviguoti tarp aplinkos (fizinių) ir vidinių griuvėsių.

„Tykiame gyvenime“, kaip ir kituose savo filmuose, Zhangke rodo iššūkius ir pokyčius, susijusius su bendruomeninių, šeiminių, tarpasmeninių santykių erozija, kuriuos patiria milžiniška marginalizuota šalies gyventojų dalis.

Fiksuodamas istorinio miesto naikinimą, žmonių gyvenimo ir santykių griuvėsius, Zhangke atsisako melodramatiškumo, tačiau sau įprasta maniera atskleidžia sąveiką tarp kapitalo ir gamtos, atminties ir politikos. Taip pat aiškiai kritikuoja negailestingą Kinijos vystymosi politiką, kurios pasekmės – vietinės istorinės kultūros, žmonių gyvenviečių ir bendruomenių destrukcija.

Zhangke kritikuoja negailestingą Kinijos vystymosi politiką, kurios pasekmės – vietinės istorinės kultūros, žmonių gyvenviečių ir bendruomenių destrukcija.

Jaunatviškas maištas ir beviltiškumas Kinijos modernizacijos paribiuose, kurie gerokai skiriasi nuo Šanchajaus ar Pekino, – vienos svarbiausių ankstyvųjų Zhangke filmų temų. Šeiminių, bendruomeninių santykių žlugimas, griuvėsiai, socialinės ir gamtinės aplinkos destrukcija, individualios ir kolektyvinės atminties praradimas – pagrindiniai vėlesnių režisieriaus filmų leitmotyvai.

Humanistinė dimensija veržlių ir besąlygiškų ekonominių bei kultūrinių reformų akivaizdoje, marginalizuotų ir pamirštų Kinijos gyventojų kovos už išgyvenimą, išvietinimo ir nepaliaujamos namų paieškos patirtis – tai temos, siejančios visus Zhangke filmus.

Jo kinas primena apie žmogiškuosius nuostolius, tapatybės poslinkį audringos ekonominės raidos akivaizdoje; kalba apie tai, kaip Kinijos rinkos reformos, drastiškas vystymasis, grandioziniai valstybiniai projektai (kaip kad Trijų tarpeklių užtvanka) daro įtaką žemiausio socialinio sluoksnio, skurstantiems provincijos žmonėms ir jų kasdieniam gyvenimui. Kaip šiuolaikinio gyvenimo sąlygos, politiniai sprendimai apskritai apibrėžia žmonių gyvenimus, tarpasmeninius santykius.

Visi Zhangke filmai fiksuoja šią transformaciją su savo vidiniais prieštaravimais ir aukomis: žemiausio sluoksnio, provincijos žmonėmis, darbininkais, kurie ne tik kad negauna naudos ar vilties iš milžiniškais mastais augančios ekonomikos, bet yra nustumti į kiniškos svajonės paribį.

Zhangke kinas teigia, kad socialinės ir kultūrinės Kinijos transformacijos pasekmė – gamtos, žmonių gyvenimų, kultūros, bendruomenių ir santykių griūtis.

Taip pat skaitykite

Jia Zhangke retrospektyvos filmai per LRT PLIUS

Filme „Miestas 24“ („Er shi si cheng ji“, 2008) pasakojama apie 1958 metais Čengdu mieste įkurtą gamyklą. Joje iš pradžių buvo gaminami karinių lėktuvų varikliai, vėliau, pasibaigus Vietnamo karui, – šaldytuvai ir panašūs įrenginiai. Galiausiai gamyklos pastatas buvo nugriautas, kad užleistų vietą daugiaaukščių prabangių pastatų kompleksui. Filme, kurį sudaro buvusių gamyklos darbininkų interviu ir aktorių monologai, per Čengdu gamyklos mikrokosmosą Zhangke kalba apie pusę amžiaus trukusią Kinijos socialinę ir ekonominę istoriją.

Dokumentinis „Gaila, kad nežinojau“ („Hai shang chuan qi“, 2010) – elegiškas filmas, Šanchajaus, vieno didžiausių Kinijos miestų, portretas ir meilės laiškas miestui, kuris su šiukšlių krūvomis ir į viršų kylančiais statybų kranais atrodo taip, tarsi būtų griaunamas ir statomas iš naujo prieš tavo akis.

Filmas prasideda daugiareikšmiu miesto peizažu, kurio pirmame plane matome imperatoriškojo liūto statulą. Atsukęs nugarą kamerai liūtas stovi priešais tankų scenovaizdį, suskirstytą į atskirus vizualinius lygmenis: tiesiai priešais liūtą vertikalus ruožas prigrūstas didžiulių betono gabalų, tikriausiai statybinių nuolaužų. Kadro viduryje – kelias, kuriuo važiuoja automobiliai, eina žmonės. Iš karto už jo – nedideli apgriuvę mūriniai pastatai, o gale – aukštai iškilę modernistiniai stikliniai bokštai.

Tai ne tik besikeičiančio miesto vaizdas, bet visa istorija, sukomponuota į vieną nepaprastą kadrą.

Vaidybinis „Nuodėmės prisilietimas“ („Tian zhu ding“, 2013), grįstas tikrais įvykiais, pasakoja apie keturis personažus (kalnakasį, migrantą, saunos patarnautoją ir darbininką) iš keturių Kinijos provincijų. Šie žmonės, patys patyrę smurtą, taip pat tampa smurtautojais.

Personažų likimai atspindi šalies gyvenimą. Atrodo, kad filmo veikėjai jaučiasi taip, tarsi gyventų pasaulyje, kuris taip sparčiai keičiasi, yra toks neramus ir destabilizuojantis, jog pati žemė po jais griūva kartu su nesuskaičiuojamais socialiniais, politiniais ir estetiniais rėmais. Tuo pačiu filmas – tai homage kinų operai ir kovų filmams (wuxia).

Kaip sakė režisierius, „pastebėjau, kad veikėjų gyvenimai labai panašūs į wuxia filmų personažų, kurie taip pat susiduria su socialiniais pokyčiais ir asmeniniais iššūkiais šių pokyčių akivaizdoje ir patys griebiasi smurto prieš smurtą. Tačiau „Nuodėmės prisilietimo“ veikėjai – paprasti žmonės, gyvenantys šiuolaikinėje visuomenėje. Jie nėra antgamtiniai personažai, apie kuriuos pasakojama klasikiniuose wuxia filmuose. Čia pasakojama apie paprastų žmonių transformaciją į antgamtinę būseną, kai jie susiduria su tikrais pavojais ir virsta savotiškais kariais. Norėjau panaudoti šį niuansą kaip būdą kalbėti apie klastingą smurto, kuris plinta mūsų visuomenėje, prigimtį. Filmu norėjau ištirti smurto procesą ir progresą, kurį skatina žiauri socialinė tikrovė ir auganti socialinė nelygybė.“

Filme „Kalnai gali pasislinkti“ („Shan he gu ren“, 2015) neoficialiu integracijos į Vakarų politines ir kultūrines struktūras himnu laikyta „Pet Shop Boys“ daina „Go West“ tampa pagrindiniu leitmotyvu.

Filmą sudaro trys epizodai, pasakojantys trijų personažų istorijas 1999, 2014 ir 2025 metais. 1999-aisiais vykstančiame epizode matoma šventinė nuotaika, tikėjimas ekonominiu augimu ir naujomis galimybėmis.

2014 metų epizode sužinome apie ne tokius šviesius filmo protagonistų likimus: apie Tao (Zhao Tao) ir Džinšeno (Yi Zhang) santuokos iširimą, kalnakasio Liangci ligą ir Kinijos sveikatos, socialinės apsaugos neveiksnumą; kaip ir daugumoje savo filmų, Zhangke rodo darbininkų klasės išnaudojimą, skurdžią buitį ir beteisiškumą.

Vienoje įsimintiniausių filmo scenų – Tao tėvo laidotuvių, kurios vyksta pakelėje, apsuptoje daugiaaukščių monolitų, – Zhangke nedviprasmiškai sufleruoja, kokioje periferinėje vietoje atsidūrė tradicinė Kinijos kultūra.

Ateitį vaizduojančiame epizode kinų imigranto sūnus Doleris (Zijian Dongas) ne tik nebegali įvardyti savo kultūrinės ir tautinės tapatybės, bet ir nebesugeba bendrauti su tėvu be „Google“ vertėjo (Doleris tiesiog nemoka kinų kalbos). Šioje filmo dalyje neatsitiktinai naudojamos šaltos spalvos, perteikiančios personažų susvetimėjimą ir nesugebėjimą užmegzti tarpusavio ryšio.

Pirmoje dalyje personažai yra apsupti kitų žmonių, jų kasdienybė vis dar bendruomeniška, trečiojoje filmo dalyje antrame plane retai bepamatysite kitų žmonių – susvetimėjusius personažus supa tuščios erdvės. Taigi Jia ateities prognozės daugiau nei aiškios.

Zhangke sakė: „Norėjau parodyti, kaip meilė ir žmogaus jausmai keičiasi bėgant laikui. Jauni žmonės tai patiria vienaip, vyresni suvokia daug praktiškiau ir pragmatiškiau. Dar norėjau parodyti, kad santykius apibrėžia ne tik laikas, bet ir visuomenė, kurioje gyvename. Man reikėjo 26 metus apimančių trijų filmo dalių, kad galėčiau sukurti galimybę palyginti, kaip skyrėsi jausmai ir santykiai skirtingose visuomenėse.“

„Balčiausi yra pelenai“ („Jiang hu er nv“, 2018) rodo iš pažiūros paprastą, ne vieną dešimtmetį aprėpiančią meilės istoriją. Be to, kaip įprasta režisieriui, kalba apie milžiniškas socialines ir ekonomines transformacijas, žmonių santykių kaitą turbokapitalizmo laikais.

Filmo herojė Ksiao (Tao Zhao) myli provincijos nusikaltėlį Biną (Liao Fan). Netikėta konkuruojančios gaujos ataka privers Ksiao rinktis, ji prisiima kaltę už mylimąjį ir penkeriems metams sėda į kalėjimą.

Režisierius ir vėl filmavo savo gimtinėje – didžiausiame Šansi provincijos mieste, o pagrindinės herojės Ksiao vaidmenį kuria Zhangke kino veidu tapusi jo gyvenimo partnerė Zhao Tao, kuri tarsi mitinė būtybė juda iš filmo į filmą tarp industrinių šiukšlių, fabrikų, naktinių miesto gatvių ir šiuolaikinių susvetimėjusių monolitų.

Veikėjos meilė ir pasiaukojimas nusikalstamo pasaulio atstovui Binui tampa savotišku senojo pasaulio moraliniu imperatyvu. Filme kartojasi ne tik mums jau puikiai pažįstamos vietos (pavyzdžiui, Trijų tarpeklių užtvanka), pasirodo net ir NSO (žinoma, iš karto galima prisiminti į orą pakylantį daugiabutį „Tykiame gyvenime“). Pats Zhangke yra sakęs, kad šiuolaikinėje Kinijoje vyksta tokie „stebuklai“, kad net ufonautai nieko neturėtų stebinti, siurrealizmas yra neatskiriama Kinijos tikrovės dalis.

Naujausias Zhangke darbas „Plaukti, kol jūra pamėlynuos“ („Yi Zhi You Dao Hai Shui Bian Lan“, 2020) – taip pat apie istoriją ir atmintį. Kaip sakė režisierius, tai 70 metų trukusi dvasinė kinų tautos istorija.

Filmo veikėjai – keturi rašytojai, įkūnijantys skirtingus 20 amžiaus Kinijos istorijos tarpsnius: revoliucinis rašytojas Ma Fengas (1922–2004), kūryboje vaizdavęs kaimo gyvenimo kasdienybę, – apie jį išdidžiai pasakoja dukra, sėdėdama greta tėvo skulptūros; Jia Pingwa (g. 1952), kultūrinės revoliucijos metais su šeima perkeltas į provinciją, tapo svarbiausia „šaknų literatūros“ judėjimo figūra; Yu Hua (g. 1960), brendęs jau Atsivėrimo ir reformų laikotarpiu, tarptautiniu mastu bene žinomiausias rašytojas iš ketvertuko, išgarsėjo savo avangardiniu stiliumi ir ironišku požiūriu į tikrovę; Liang Hong (g. 1973), kurios intymioje prozoje nagrinėjamos besikeičiančios Kinijos pasekmės, daugiausia dėmesio skiriant jos gimtajam kaimui.

Tai filmas ir apie šaknų paieškas bei jų svarbą mūsų visų gyvenime.

Taip pat skaitykite

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.