Kultūra

2021.05.03 21:46

Choreografė Erika Vizbaraitė: šiais susipriešinimo laikais noriu kurti apie meilę, grožį, gerumą

Margarita Alper, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2021.05.03 21:46

Choreografė Erika Vizbaraitė „Auksiniu scenos kryžiumi“ kategorijoje „Choreografija“ įvertinta už tiriamąjį šiuolaikinio šokio spektaklį „Apnea“. „Nekvėpuodama gavau įkvėpimą sukurti spektaklį apie kvėpavimą“, – teigia E. Vizbaraitė.

Portale tęsiame reportažų ir tekstų ciklą, kuriame supažindinsime jus su „Auksinių scenos kryžių“ laureatais, kūrėjais, įvertintais už geriausius scenos meno kūrinius, sukurtus 2020-aisiais.

Auksiniu scenos kryžiumi už choreografiją įvertinta Erika Vizbaraitė: nekvėpuodama įsikvėpiau sukurti spektaklį apie kvėpavimą

Dosjė. Erika Vizbaraitė gimė 1979 m., baleto mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, ją baigė 1998 m. 1999–2001 m. šokio studijas tęsė Londone, Klasikinio ir šiuolaikinio šokio koledže „Rambert“. 2007 m. E. Vizbaraitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė šiuolaikinio šokio bakalauro, o 2010 m. – magistro studijas.

Šiuo metu dirba kaip nepriklausoma choreografė. Profesionaliojoje scenoje debiutavo 1996 m., trejus metus šoko Lietuvos nacionalinio dramos teatro baleto spektakliuose. Yra sukūrusi daugiau nei dvi dešimtis šokio vaidmenų šiuolaikinio šokio, muzikiniuose ir dramos spektakliuose. Kaip nepriklausoma choreografė yra sukūrusi daugiau nei dešimt šokio spektaklių ir miniatiūrų, be to, kuria choreografiją miuziklams, operoms ir kitiems muzikiniams projektams.

– Augote Utenoje, kol būdama 10-ies išvažiavote į Vilnių mokytis baleto Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Ar baletas buvo vaikystės svajonė?

– Tai buvo mažo vaiko noras, tėvai tam nepritarė. Pamenu tą momentą, kai, būdama devynerių, Utenoje, prie kultūros centro namų, pamačiau tokį didžiulį žalią plakatą, ant kurio raudonomis raidėmis buvo parašyta: „Priimame šokiui gabius vaikus.“ Parbėgau namo ir sakau: „Mama, mama, ten yra toks plakatas, aš ten noriu!“ Taip viskas ir prasidėjo, atsidūriau Vilniuje būdama dešimties. Ir baigėsi vaikystė. Prasidėjo rimti dalykai.

– Kas buvo sunkiausia – mokytis, laikytis disciplinos ar būti vienai, gyventi toli nuo tėvų?

– Sakyčiau, ir tai, ir tai. Dažnai net ir šeimoje būdavau viena, turėjau tokią užgrūdintą odą, bet čia visai viena likau. Viską reikėjo išmokti pačiai – skalbti rankytėmis, rūpintis ir tapti atsakinga anksti, bet mane stipriai laikė šokis, žinojau nuo pat mažens, kad tai darysiu ir niekada neapsigalvojau.

Ir tai buvo didžiausia stiprybė – išbūti, išlaukti, užaugti. Iš tiesų šitoje mokykloje neturėjome tokios pamokos kaip kompozicija ar improvizacija, kūrybos dalykai. Tačiau pasibaigus pamokoms kurdavau šokius, man netgi labiau patikdavo tas kūrybos procesas nei atlikimas.

– Kai sužinojote, kad esate priimta į menų mokyklą, ar tėvai lengvai išleido vieną vaiką toli nuo namų?

– Birželio mėnesį buvo stojamieji egzaminai, jie truko tris dienas, suvažiavo daug vaikų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Rusijos. Ir tik po mėnesio gavome laišką, ar esu priimta, ar ne. Atsimenu tą akimirką, kai su tuo laišku atbėgau, sakau: „Mama, atplėšiam.“ Ji perskaitė, kad vaikas priimtas, ir pasakė: „Ne, tu nevažiuosi.“ Buvo ilga kova ir bandymas visokiais būdais gauti teigiamą atsakymą. Manau, man pasisekė, kad atsidūriau čia ir pradėjau savo kelią kaip šokėja, vėliau ir kūrėja. Manau, tai tam tikra prasme mane išgelbėjo, man buvo geriau būti mokykloje, nei grįžti atgal.

– O vėliau ar bandė tėvai atkalbėti, ar susitaikė su tuo, kad gyvensite ir mokysitės Vilniuje?

– Kai atvažiuodavo aplankyti, slėpdavau nuo mamos savo pėdas, nutrintas puantų, kur būdavo žaizdų ir kraujo, mama tiesiog negalėdavo žiūrėti, sakydavo: „Važiuojam namo, tau skauda, sunku.“ Sakydavau: „Ne, mama, man viskas gerai.“ Pradėjau saugoti ją nuo to, visą laiką saugojau. Dabar pati grįžau dirbti čia, esu mokytoja, taigi, grįžau namo.

– Kada supratote, kad labiau traukia ne baletas, klasikinis, o šiuolaikinis šokis?

– Pirmieji suvokimai, pasipriešinimai atsirado paauglystės laikotarpiu, kai buvau 16–17 metų. Žinojau, kad baigsiu šitą mokyklą, bet vėliau ieškojau studijų užsienyje, išvažiavau į Londoną, Rambert šokio mokyklą ir ten įvyko mano pirmieji susidūrimai su šiuolaikiniu šokiu, improvizacija.

Man tai buvo visiškas kosmosas. Kai improvizacijos mokytojas tiesiog įjungė muziką ir liepė šokti, jo paklausiau: „O kaip šokti? Jūs neparodysite?“ Sako: „Ne, tiesiog šok, ką jauti dabar.“ Man tai buvo pirmas momentas, kai supratau, kad taip gali būti. Nors buvo labai seniai, dabar atrodo viskas įprasta, bet keli tokie momentai man įstrigo, jie kažką pakeitė mano gyvenime.

– Tiriamasis šiuolaikinio šokio spektaklis „Apnea“ – septintasis jūsų kaip choreografės darbas, kuriame tyrinėjate kvėpavimo sulaikymo – apnėjos – fenomeną. Kodėl ir kaip tuo susidomėjote?

– Viskas prasidėjo anksčiau, kai Nacionaliniame operos ir baleto teatre projektui „Kūrybinis impulsas“ sukūriau šokį dviem šokėjams, kurie judėjo tarytum vandenyje. Vėliau kilo mintis iš tikrųjų juos įkišti į vandenį, pažiūrėti, kaip veikia kūnas sąveikoje su materija. Pirmiausia viską išbandžiau savo kailiu. Sukūriau šokio filmą 9 metrų gylio šachtoje Klaipėdoje. Susiradau instruktorių, laisvojo nardymo trenerį Tadą Jurgaitį, jis mane mokė sulaikyti kvėpavimą, išmokė tų technikų, kurias reikia naudoti neriant, nes reikėjo kuo ilgiau užlaikyti kvėpavimą, kad filmuojant būtų kuo ilgesni kadrai.

Panėrus į tą gylį, vandenyje visiškai nebeliko choreografijos, nes slėgis ir vanduo tapo režisieriumi ir choreografu. Ir viskas pasikeitė, nuo judesio tyrimo viskas perėjo į būsenos tyrimą, kas vyksta su kūnu, sąmone, kokie vyksta pokyčiai. Buvo labai įdomus procesas, po jo dar toliau norėjosi žengti į apnėjos, kvėpavimo sulaikymo, fenomeno tyrimą. Sulaikius kvėpavimą, man kilo mintis apie kvėpavimą – kaip mes kvėpuojame, kodėl tie užlaikymai vyksta sausumoje, kur pilna deguonies, miegant ir t. t. Taip, galima sakyti, nekvėpuodama gavau įkvėpimą sukurti spektaklį apie kvėpavimą.

– Kaip sutikote žinią, kad gavote „Auksinį scenos kryžių“? Pirma nominacija ir iškart apdovanojimas?

– Žinoma, apsidžiaugiau. Tačiau man didžiausias įspūdis, kad gavau nominaciją, buvau nustebinta, didžiausios emocijos buvo tą rytą. Žinoma, jau kai buvau nominuota, tikėjausi, galvojau, kaip būtų smagu. Manau, esu sėkminga šiemet, man pasisekė.

Nors tarsi nieko ir nekeičia apdovanojimas, bet kartu atsiranda daugiau atsakomybės ir noro kurti. Šiais susipriešinimo laikais noriu kurti apie meilę, grožį, gerumą, ką nors šviesaus įžvelgti. Naujame tarpdisciplininiame darbe, performanse, šokio vaizdo instaliacijoje, kurią repetuoju dabar, ieškosiu meilės dalykų gyvenime.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.